Verslininkas, nusivelkantis kostiumą fermoje

Kelmės rajone ūkininkaujantis verslininkas Tadas Dzvankus „Žinių radijui“ pasakoja, kad ūkininku tapo ir triušių auginimo ėmėsi ne tik iš meilės ilgaausiams. Nedidelę siuvyklą valdantis verslininkas prisipažįsta nematantis šio verslo perspektyvų, todėl ėmėsi nuo vaikystės mielo užsiėmimo – triušių auginimo.

„Jei vaikystėje parduodavau triušiuką, gaudavau 3 rublius. Būdavo ir džiugu, ir smagu gauti kažkokį pelną ir daryti biznelį anais, sovietiniais laikais“, - laidoje „Verslo ritmu“ sakė T. Dzvankus.

17 metų siuvyklą turintis verslininkas dėl žmonių stygiaus pradėjo galvoti apie kitą veiklą – kad pragyventų iki senatvės. „Iš siuvimo šiais laikais vos galą su galu galima sudurti, tik minimalūs atlyginimai mokami.“

Į fermas – pats

Pasak T. Dzvankaus, bet kuris itin smulkus verslas nėra labai konkurencingas, todėl nedidelį triušių ūkį verslininkas išplėtė pastatęs dideles triušių fermas. „Jeigu truputį tik auginsi, nieko gero nebus. Tam, kad išsilaikytum, reikia turėti uždarbį. Su šimtu triušių neišgyvensi ir bus sunku juos realizuoti. Jei laikai keletą tūkstančių, tada jau galima verstis, galima išlaikyti ir automobilį, kuris transportuoja ir išvežioja, ir turėti realizacijos taškus. Jei tu vieną kartą į parduotuvę priduosi, o po to už kelių mėnesių vėl atveši, su tavim niekas dirbti nenorės“, - teigia pašnekovas.

Ūkininku tapęs verslininkas prisipažįsta, kad triušių fermos plėtimas leido pasiekti norimą pelningumą, o triušių fermose nesibodi dirbti pats nusirengęs direktoriaus kostiumą. „Turi viską skaičiuoti ir pats darbuotis: gydymą, dirbtinį sėklinimą ir dezinfekciją atlieku pats. Nesvarbu, kad aš siuvyklos vadovas, bet vis tiek persirengiu, užsidedu darbinį švarką, ir tą darbą dirbu. Kai pabaigiu, nusiprausiu, ir vėl vadovas būnu.“

Priversti nusižengti

Tiesa, verslininkas priekaištauja valdininkams iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kurie neleidžia paskersti savame ūkyje užaugintų visų triušių, o tai stabdo ūkio plėtrą ir mažina verslo konkurencingumą. „Turiu įteisintą skerdyklą, bet man nustatytas ribotas kiekis – ne daugiau 600 vienetų per mėnesį (paskersti – red.), per savaitę – 150, o per dieną – ne daugiau 75 vienetų. (...) Kodėl taip padaryta – nesuprantama.“

Dėl netobulų įstatymų, T. Dzvankus sako esąs priverstas ne rūpintis verslu, o daugiau laiko eikvoti kariaujant su jį kontroliuojančiais ir baudžiančiais valdininkais arba galvojant, kaip apeiti netobulus veterinarijos tarnybos reikalavimus. „Yra pareikalavimas didesnis, ir mes turime dėl to nusižengti įstatymui – kažkur slėptis, kai paskerdi daugiau, kažką apgaudinėti, esame priversti daryti nusižengimus.“

Visą laidos „Verslo ritmu“ įrašą klausykite čia.