„Ką tik įmanoma iš pieno pagaminti, tą ir gaminu, - šypsosi 46 metų moteris. - Uogas – braškes, serbentus perku iš jas auginančių anykštėnų ūkininkų, mėlynes – iš miško uogautojų.“
A. Daugėlienė jau beveik šešerius metus gamina maisto produktus iš savame ūkyje primelžiamo pieno. Pradėtas kaip „siaubinga avantiūra“, dabar šis verslas svaria dalimi prisideda prie šeimos pajamų.
Lietuviai mėgsta saldžiau
Visą savo produkciją ūkininkė fasuoja. Pieną pilsto į butelius, jogurtą, užtepėles – į plastikinius indelius, varškę – į maišelius, sūrį – į vakuumines pakuotes.
Produkcijos asortimentą diktuoja klientai, o jų skonis, anot pašnekovės, keičiasi. Vienas paklausiausių produktų yra pienas – nepasterizuotas, neseparuotas, 4,5-5 proc. riebumo. „Žmonės yra pasiilgę tikro pieno. Jauni nori riebaus, su nusistovinčia grietinėle, vyresnieji prašo kuo liesesnių produktų“, - pastebėjo ūkininkė.
Iš pradžių, kai pradėjo gaminti pieno produktus, rūgšti varškė sudarė 80 proc., o saldi – 20 proc. visos jos gaminamos varškės. Dabar ir rūgščios, ir saldžios varškės gamina po lygiai. Saldaus pieno sūrių paklausa yra keturis kartus didesnė nei varškės sūrių.
Pirkėjai artimesni už gimines
Aušrinė prekiauja tik vieną dieną per savaitę, šeštadienį, ir tik vienoje vietoje – žemdirbių turgelyje Vilniuje prie „Akropolio“. Iki vidurdienio prekyba jau būna baigta.
„Dėl realizacijos neišgyvenu, nes daugiau pagaminti tiesiog negalėčiau. Apie 90 proc. visų mano pirkėjų – nuolatiniai. O jei pasitaiko atsitiktinių, jie vėliau atsiveda kitų klientų“, - džiaugiasi pieno produktų gamintoja.
Didžiausias ūkininkės gaminamų produktų privalumas yra jų šviežumas. Tad nenuostabu, kad ir didžioji dalis jos pirkėjų – jaunos poros, auginančios vaikus.
„Iš pradžių ateina besilaukiančios mamos, o paskui susipažįstu ir su jų vaikais. Su klientais bendrauju net artimiau nei su giminėmis, žinau, į kokias keliones jie vyksta. Negailiu jiems ir receptų, kaip patiems pasigaminti, pavyzdžiui, jogurto. Tik gaila, kad laiko bendrauti nėra labai daug“, - pasakoja ūkininkė.
A. Daugėliėnė patikina, kad jos produkcijos kainos nedidelės – panašiai kaip parduotuvėse, tad prieinamos ir vidutines pajamas gaunantiems pirkėjams.
Šeštadieniais prekiaujanti Aušrinė produkciją gamina dvi dienas per savaitę – ketvirtadieniais ir penktadieniais. Tomis dienomis dirba ne mažiau nei po 18 valandų. Šeštadienį keliasi 4 valandą ryto, susikrauna savo gaminius ir išvyksta į sostinę.
„Pasirinkau tokį veiklos būdą, nes man jis priimtinas – atidirbu vienu ypu, o paskui tris dienas turiu laisvas atsigauti“, - sako pašnekovė.
Tiesą sakant, atsigavimas prasideda jau nuo šeštadienio, baigus prekybą. Aušrinė susitinka su Vilniuje gyvenančia savo dvyne sese ir moterys kartu eina į kavines, pažiūri naujausius kino filmus. „Man to labai reikia“, - prisipažįsta jau 24 metus kaime gyvenanti moteris.
Sekmadienį Aušrinė visą laiką skiria tik savo malonumui: negamina šeimai maisto, skaito spaudą, naršo internete, žiūri televizorių.
Į „avantiūrą“ nėrė stačia galva
Prieš 15 metų pieno ūkį Vaitkūnų kaime įkūrę Aušrinė ir Audrius Daugėlos šiuo metu savo veiklos sritis yra pasidaliję. Audrius prižiūri galvijų fermą – modernią, maksimaliai automatizuotą. Iš 140 auginamų galvijų – 75 karvės. A. Daugėlai padeda trys samdomi nuolatiniai darbuotojai.
Aušrinė dabar – tik reta viešnia fermoje, ji užsiima vien pieno produktų gamyba. O pradžia buvo gerokai sunkesnė. Universitetą baigusi diplomuota matematikė, užaugusi Anykščiuose ir apsigyvenusi vyro gimtinėje, dirbo Svėdasų pašto viršininke, augino tris vaikus, o rytais prieš darbą turėdavo ne tik vaikus išruošti į mokyklą, bet ir rankomis pamelžti ūkio karves. Šio fizinio krūvio pasekmes moters rankos jaučia ir dabar.
Kad ūkis taptų modernus ir jame liktų kuo mažiau rankų darbo, Daugėlos rengė projektus Europos Sąjungos paramai gauti. Įgyvendino net keturis. „Tapome ir paramų, paskolų įkaitais. Bet nebesinori prasčiau gyventi, važinėti prastesniu automobiliu ar gerti tirpią kavą. Norisi gero maisto, įdomių kelionių“, - sako jau visą Europą skersai išilgai apkeliavusi ūkininkė.
Prieš maždaug šešerius metus, kai prasidėjo ūkininkų turgelių „mada“, Aušrinė suprato norinti kai ko įdomesnio, nei darbas pašte ir fermoje. Ji susisiekė su žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovu Mindaugu Maciulevičiumi ir, jo padrąsinta, ėmėsi, kaip sako, didžiausios savo gyvenime avantiūros. „Puoliau stačia galva įgyvendinti idėjos. Iš gyvenamojo namo rūsio išnešėme visas uogienes, malkas ir įsirengėme cechą. Tam neėmėme jokios paramos, nes nebuvome užtikrinti, kad pasiseks.“
Nuolat tobulėja
Savo gausią šeimą maitinusi moteris patirties gaminti lietuvio skrandžiui įprastus pieno produktus turėjo. Įvairiomis progomis darydavo ir desertinius sūrius. Todėl pradėjusi gaminti pirkėjams manė viską mokanti. „Bet kuo toliau, tuo labiau ėmiau suprasti, jog ne taip paprasta, kaip atrodė. Kai pažvelgiu atgal, ką gaminau prieš penkerius metus, matau, jog buvau „darželinukė“, - pasakojo moteris.
Kad pasiektų gerą profesinį lygį, A. Daugėlienė mokėsi iš knygų, interneto, pusseserės, pagal profesiją – pieno technologės, kursinių darbų. „Bet kol pati visko neišbandai, receptūrų nesuderini su savo pienu, teorija lieka sau, o praktika – sau. Aišku, kuo daugiau pasisemi teorijos, tuo daugiau turi pasirinkimo galimybių“, - iš patirties žino ūkininkė.
Aušrinė dabar perdirba apie septintadalį ar aštuntadalį ūkyje primelžiamo pieno, o jos veiklos nešamos pajamos sudaro apie ketvirtadalį viso ūkio pelno.
Ties tuo, kas pasiekta, Aušrinė neketina sustoti. Ji važinėja į seminarus, domisi fermentinių sūrių gamyba.
Darbui neaukoja atostogų
Praėjusią vasarą sidabrines vestuves atšventusi Daugėlų pora turi tris vaikus: 24 metų Aurimą, 18-metį Arnoldą ir 14-metę Agnę. Dukra – pagrindinė mamos pagalbininkė, sūnus Arnoldas – tėvo dešinioji ranka.
Ant šeimos stalo – pačių užauginta jautiena ir veršiena, Aušrinės pagaminti pieno produktai, gėrybės iš kitų Lietuvos ūkininkų ūkių. Pastarosiomis Aušrinė apsirūpina tame pačiame Vilniaus turgelyje, kuriame ir pati prekiauja.
Tačiau visi A. Daugėlienės pirkėjai žino: liepą – jai atostogos. Šį metą atostogauti ji pasirenka dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, vidurvasarį per karščius sunkiau išlaikyti kokybišką produkciją. Kita vertus, ir pirkėjų sumažėja, nes daugelis tuo metu taip pat atostogauja. Ir galiausiai pati Aušrinė nenori dirbti vien dėl darbo. Jai būtinos atostogos su vaikais, sese.
Sidabrinių vestuvių proga praėjusią vasarą Aušrinei pavyko ir vyrą išsivežti atostogų, jų neturėjusį apie 20 metų. „Mano vyras labai atsakingas. Bet tąsyk per javapjūtę buvo priverstas ūkį palikti sūnums ir su manimi vykti į Turkiją“, - šypsosi Aušrinė.
