Be medaus galima apsieiti, be pieno – nelabai
Pagal specialybę A.Stepankevičius – bitininikas (baigė Kauno Mičiurino technikumą), tačiau juo vyriškis dirbo neilgai, nes subyrėjo kolūkiai ir jis neteko darbo vietos.
Su žmona Lina ir pirmagimiu sūnumi jis įsikūrė senelių sodyboje Plikionyse, tačiau pasirinko ne bitininkystę, apie kurią turėjo ir teorinių, ir praktinių žinių, o ėmėsi ūkininkavimo. „Kodėl ūkininkavimas? Be medaus galima apsieiti, o be pieno nelabai išsiversi“, – savo pasirinkimo motyvą aiškino ūkininkas. Be to, anot jo, „reikėjo imtis kokios nors veiklos, kad galėtume pragyventi“.
Tiesa, A.Stepankevčius nepamiršo ir bitininkystės. Jo sodyboje smagiai dūzgia keletas bičių avilių, kuriuos vyras laiko savo šeimos poreikiams.
Aplenkia pieno supirkėjus, perdirbėjus ir bankininkus
Ūkininkavimo pradžia Stepankevičiams, kaip ir daugeliui pradėjusių naują veiklą, nebuvo lengva. Pirmąsias karves teko parsivežti net iš Vilkaviškio, Lina jas melžė rankomis, darė sūrius, o vyras pienu ir žmonos suspaustais sūriais prekiavo Alytaus turguje.
Dabar A.Stepankevičiaus ūkyje dominuoja Holšteinų veislės karvės, tvartuose auga prieauglis. Už savus pinigus ir įvairias paramas Stepankevičiai nusipirko pieno šaldytuvą, melžimo įrangą, šienapjovę, ritininį presą, vyniotuvą, traktorių ir kitokių ūkyje reikalingų padargų. Modernia įranga A.Stepankevičius „apginklavo“ savo ūkį, bet liko ištikimas alytiškiams pieno mėgėjams.
Kaip ir ūkininkavimo pradžioje, didžiausią dalį pieno bei visus sūrius jis parduoda tiesiai klientams, aplenkdamas pieno supirkėjus, perdirbėjus ir bankus. A.Stepankevičiaus įsitikinimu, tai laiko patikrintas būdas, kaip planuoti savo pajamas ir ūkio veiklą. Tėvų pėdomis žada pasekti ir sūnus Marius. Vaikinas kol kas triūsia tėvų ūkyje, tačiau artimiausiu metu ketina įregistruoti ir savąjį.
Daugiausia klientų – atlyginimų, pašalpų ir pensijų mokėjimo dienomis
Įgijęs nemenką ūkininkavimo ir prekiavimo patirtį vyriškis pastebėjo pieno pirkimo dėsningumus. Labiausiai pirkėjų srautus reguliuoja atlyginimų, pensijų ir pašalpų mokėjimo dienos. Būtent tomis dienomis A.Stepankevičius sulaukia daugiausia pirkėjų. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad pieną iš ūkininko perka tik nepriteklių spaudžiami alytiškiai.
A.Stepankevičiaus klientai – visi, vertinantys natūralius ir kokybiškus pieno produktus, žmonės. Pasak ūkininko, alytiškiai pieną perka įvairiais kiekiais – nuo puslitrio iki keliolikos litrų. „Mažiausiai perka baltos kavos mėgėjai, tikinantys, kad šiaip pieno negeria, daugiausia – alytiškiai, tvirtinantys, jog be pieno ir jo produktų gyventi negali“, - pasakojo A.Stepankevičius.
Alytiškiai, kas savaitę perkantys po keliolika litrų pieno iš karto, iš jo patys gaminasi įvairius produktus – grietinę, sviestą, pasukas, varškę. Vieni grietinę nusigriebia nuo pieno ir truputį pasiraugina namų sąlygomis, kiti turi net separatorius nusipirkę. Sviestą susimušti taip pat visai nesunku – susipili į litrinį stiklainį ir bežiūrėdamas televizorių po pusvalandžio kratymo gali džiaugtis savo sviesto gniužulėliu.
