„Sūrio ir sūrininkystės istorija glaudžiai siejasi su mūsų civilizacijos istorija. Kietieji sūriai, tokie kaip garsusis parmezanas, gimė besiplėtojant Romos imperijai, kilus poreikiui išmaitinti ilgais atstumais ir sunkiomis sąlygomis keliaujančius kareivius. Šiandieninė minkštųjų sūrių įvairovė ,,sprogo” viduramžių Prancūzijoje lėbaujant karališkajam dvarui, o vienuolynuose aktyviai užsiimant ūkine veikla. Tuo pat metu vienuoliai rankomis rašytose knygose užfiksavo pirmuosius sūrių receptus bei pavadinimus, kurių dalis išliko iki šių laikų“, - rašoma asociacijos „Viva Sol” pranešime spaudai.
Pasak sūrininko V. Kavaliausko, vos prisilietus ir prie Lietuvos sūrininkystės tyrinėjimo, matomos glaudžios sąsajos su kiekvieno laikmečio socialinių ir ekonominių santykių vystymusi.
Jo nuomone, šiandien sūrininkas Lietuvos kaime - tai ne tik save išlaikantis mikroverslas, bet ir aktyvi socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis, kuo ir turėtų būti gyvas mūsų kaimas.
„Šiuolaikinė sūrininkystė eina dviem vienas nuo kito tolstančiais keliais. Vienoje pusėje - sparčiai besivystanti pieno perdirbimo pramonė, tarptautinės rinkos sąlygomis didžiuliais mastais superkanti pieną arba jo koncentratą, ir, privalomai pasterizavusi, sugeba pasiūlyti mums pilnas lentynas pieno produktų“, - rašoma asociacijos pranešime.
Kitu keliu, anot organizacijos, eina smulkieji sūrininkai, stengdamiesi palaikyti legendą: kad gyvuliai ėda žolę ir duoda pieną, kad per sūrinės langą matosi ganoma banda, kad sūriams naudojamas tik šviežias ir nepasterizuotas pienas, kad sūris daromas kiekvieną dieną, kad sūris yra rankų, proto ir širdies rezultatas.
