Krakių ŽŪB vadovo N. Danilčenko pastebėjimu, valstybės bandymai milijoninėmis išmokomis remti šalies pieno gamintojus baigdavosi kurioziškai: supirkėjai iškart atitinkamu procentu sumažindavo žaliavos kainas.
Prieš keliolika metų, kai už parduotas kiaules ir jaučius Krakių žemdirbiai iš mėsos perdirbėjų nesulaukė pinigų, patys įsteigė mėsos perdirbimo cechą, keletą firminių parduotuvių.
Norėta perdirbti ir pieną, kepti duoną, gaminti alų, tačiau pasirinkta tik mėsa. N. Danilčenko nuomone, kada vieno savininko žinioje yra visos trys maisto sektoriaus grandys (gamyba, perdirbimas ir prekyba), ūkininkavimas tampa nenuostolingas. Krakių ŽŪB mėsa ir jos gaminiais prekiaujama ne tik firminėse parduotuvėse Kėdainiuose, Krakėse. Laimėjus viešuosius konkursus, jie tiekiami rajono įstaigų (mokyklų, vaikų darželių, ligoninių) valgykloms.
Mėsos perdirbimo cechas Krakių bendrovei duoda apyvartinių lėšų, tačiau didelių turtų nesukrauna. Ir vėl kliuvinys – valstybės nustatytasis PVM. Mobilūs turgeliai (bendrovė turi specialius automobilius su šaldytuvais, pieno talpyklomis) ūkio neišgelbės, nes pirkėjai rinksis ne kokybiškesnį kaimišką produktą, o pigesnį, dažniausiai įvežtinį. Vilniečiai, paragavę Krakių cecho rūkytų kumpelių, skilandžių, dešrų, prašo atvežti į sostinės ar kitų didmiesčių parduotuves, turgus. Tačiau kai ūkio buhalterė paskaičiuoja, kelionės išlaidos didesnės už pajamas.
„Apmaudu, jog valstybėje nėra tokios buhalterės, - sako Krakių ŽŪB vadovas N. Danilčenko, - išleidžiama daugiau nei gaunama.”
Ūkio šeimininko nuomone, žemdirbiai gyvuoja vadovaudamiesi laiko išbandytais ekonomikos dėsniais: neturi pinigų – mažink išlaidas. Prieš porą dešimtmečių Krakių ūkyje buvo laikoma apie 500 melžiamų karvių, kaimiečių tvartuose jų buvo apie 800. Nors pieno žaliava buvo pigi, tačiau ūkiams atnešdavo stabilias pajamas. Dabar bendrovėje 400 piendavių, o gyventojų laikomas „maitintojas“ suskaičiuotum ant rankų pirštų.
Oficialiais duomenimis, 2009 m. balandžio 1 d. Lietuvoje buvo 377 626 karvės, kurias melžė 106 115 laikytojų, po 1-2 karves laikė 80 956 ūkiai, po 3-5 karves – 14 212 ūkių, po 6-10 – 5 782 ūkiai, po 11-20 karvių – 2 869 ūkiai, po 21-30 karvių – 964 ūkiai, po 31-50 karvių – 715 ūkių, po 51-100 karvių – 395 ūkiai, po 101-150 karvių – 76 ūkiai, daugiau nei 151 karvę – 146 ūkiai.
Pasak N. Danilčenko, dėl mažo pieno ūkio pajamingumo gamintojų tik mažės. Krakių ŽŪB laiko apie tūkstantį galvijų, kasmet paskerdžia apie 4 tūkst. kiaulių. Šalyje žinomi Krakėse laikomi Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai, sportiniai žirgai. Daugiašakis ūkis (dar mėsos perdirbimo cechas, firminės parduotuvės) kompensuoja iš pieno gamybos patiriamus nuostolius. Pavyzdžiui, pieno kilogramo savikaina siekia apie 1 Lt, o supirkėjai už jį sumoka apie 60 ct. Ar verta investuoti plečiant ir modernizuojant pieno ūkį?
Kėdainiškiai ūkininkai, kurie ankstesniais metais vasarojaus sėdavo 500-700 ha, šiemet žada sėti tik 100 ha, likusius plotus paliks pūdymui. Galbūt rudenį grūdų kainos pakils?
„Mažiau žemės dirbsi, mažesni bus nuostoliai, - pripažįsta N. Danilčenko. Tačiau, patyrusio ūkininko nuomone, tokia valdžios skatinama verslo „strategija“ gali būti pragaištinga. „Juk ne Seimas, ne Prezidentas gamina pinigus, tik verslas“, - karščiuojasi žemdirbys. Neseniai ir žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius kalbėjo, jog į žemės ūkį investuotas vienas litas valstybės biudžetui sugrįžta pusantro lito pelnu.
Šiandien iš tribūnų kalbama apie kooperatyvų stiprinimą, jų konsolidaciją, tačiau žemdirbių „partneriai“ (pieno perdirbėjai, prekybininkai) padarė viską, kad kooperacija pakriktų. Steigiami nauji kooperatyvai, kurių pagrindinė strategija – gauti ES paramą, tarpininkauti pigiau perkant ir brangiau parduodant žaliavą. Šakėmis ant vandens rašyta ir 100 mln. Lt (50 proc. – valstybės parama) kainuosiančios kooperatinės pieno perdirbimo įmonės statyba. Teigiama, kad tai turėtų būti gana didelė pieno perdirbimo įmonė, per dieną perdirbsianti 1,5 tūkst. t pieno ir orientuota į šiuolaikinių produktų gamybą eksporto rinkoms. Pasak projekto autorių, įmonė turėtų atsipirkti per dvejus metus. Krakių ŽŪB vadovo ir ŽŪK „Lietuviškas pienas“ valdybos pirmininko N. Danilčenko turimais duomenimis, naujosios kooperatinės pieninės metinė apyvarta planuojama 700 mln. Lt, pajamingumas – 3 proc. Vadinasi, metų pelnas – 21 mln. Lt. Pirminiais skaičiavimais, tokia įmonė atsipirktų per 35 metus. Ne išeitis ir neseniai susikūrusio pieno gamintojų kooperatyvo vadovų ketinimai parengti 5,5 mln. Lt vertės ES paramos projektą pienvežiams įsigyti.
Patyrusio žemdirbio N. Danilčenko nuojauta kužda, jog bet kokios paramos pinigai tėra gudrus jaukas lengvatikiams.
Antai 1996 metais keli buvę garsių kolūkių vadovai Rokuose šalia Kauno steigė kooperatinį turgų, ten „nuplaukė“ apie 6 mln. Lt valstybės ir žemdirbių lėšų. Laimė, V. Danilčenko „Vasiukų projektui“ paaukojo nedidelę sumą. Dabar „kooperatinio turgaus“ vietoje styro privati degalinė.
Kuomet Krakių bendrovė pasiryžo dalyvauti ES paramos programose, buvo pažadėta kompensuoti 50 proc. projekto vertės, tačiau kai buhalterė suvedė pajamų ir išlaidų balansą, išaiškėjo, jog faktiškai ūkis gavo tik žadėtosios sumos trupinius.
Rinkos informacinės tarnybos trimituoja apie krintančias pieno supirkimo kainas (palyginti su 2008 m. kovu, šiemet kainos krito 41,2 proc.), mažėjančią gamybą, retėjančius pieno ūkius (per praėjusius metus „išgaravo“ 21 tūkst. ūkių). Vėjai pusto ūkininkų įsipareigojimus kooperatyvams. Kaip pieno gamintojų kooperatyvo vadovas N. Danilčenko piktinasi, jog buvęs ŽŪK „Lietuviškas pienas“ valdybos narys Nerijus Narauskas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 13 d. nemokėjo pajinių įnašų ir iki dabar skolingas kooperatyvui beveik 7 tūkst. Lt, motyvuodamas, jog kaip ūkininkas nuo 2007 m. gruodžio 31 d. tarpininkavimo su pieno perdirbimo įmone paslaugų negavo. Kiti kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ nariai sumokėjo už mokslininkų parengtą logistikos studiją, išlaidas kooperacijos plėtrai. Jei požiūris nesikeis, naujojoje įmonėje pelninga bus perdirbti arba išvežti pieną, jeigu ūkininkai jį tieks už ačiū.
„Pasijuoks prekybininkai iš žemdirbių, savo pinigus paleidusių vėjais – pieninėms statyti, pienvežiams pirkti, - kalba N. Danilčenko. - Galbūt valdžiai to reikia. Juk bet kuriems rinkimams pinigų duoda ne ūkininkas. O prekybininkų apetitus žinome...”
