Nors dėl užsitęsusios ekonominės krizės mažiau lietuvių poilsiauja užsienyje, iškeliavusieji užsuka ir į parduotuves – nori paskanauti vietinės gamybos produktų, palyginti juos su lietuviškais. Kartais smalsumas sugadina nuotaiką: keliautojai pastebi, kad kai kurie pagrindiniai maisto produktai brangiomis laikomose šalyse yra pigesni nei gimtinėje.
Užsienyje pieno produktai pigesni
Europos ekonomikos varikliu vadinamos Vokietijos sostinėje Berlyne gaudos tipo sūrio kilogramas kainuoja apie 80 lietuviškų centų mažiau nei Vilniuje. Vokietijoje viešėjęs mūsų skaitytojas ūkininkas Antanas Kanauka nepatikėjo savo akimis, todėl kelis kartus perskaičiavo, net pasitikslino, ar negalioja kokia nors nuolaidų akcija.
Paaiškėjo, kad tai įprasta šio sūrio kaina – apie 23,2 Lt/kg. Sugrįžęs į Lietuvą mums pateikė įsigytų pirkinių čekius. Taigi maždaug 3 kartus daugiau uždirbantis vidutinis vokietis sūrį perka pigiau nei lietuvis.
Aukštesni nei Lietuvoje vidutiniai atlyginimai ir kaimyninėje Lenkijoje, Švedijoje bei Vengrijoje, tačiau ir šių šalių sostinių gyventojai už minėtos rūšies sūrį moka mažiau nei Lietuvoje.
Gal pigesnis sūris – tik išimtis tarp kitų pieno produktų? Pasirodo, ne. Štai 82,5 proc. sviestas Varšuvoje kainuoja beveik 7 Lt/kg pigiau nei Vilniuje, beveik 5 Lt/kg pigesnis sviestas Rygoje ir Helsinkyje bei Prahoje ir apie 3 Lt/kg pigesnis Berlyne. Tokio kainų skirtumo priežastys labai netikėtos.
Įmonės pralaimi konkurencinę kovą
Su Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) mokslininkais atidžiau panagrinėjome statistikos duomenis ir paaiškėjo nauja pavojinga tendencija. Nors AB „Pieno žvaigždės“ valdybos pirmininkas Julius Kvaraciejus mūsų laikraštyje ne kartą su ironija kalbėjo apie kaimyninės Latvijos pieno perdirbimo įmones, esą jos labai atsilikusios, naujausi duomenys rodo, kad būtent Lietuvos perdirbimo įmonės, pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius, pradeda gaminti ES rinkoje nekonkurencingus pieno produktus. Galima tik svarstyti, nesugeba ar tai daro apgalvotai.
LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys atkreipė dėmesį į šių metų gegužės 7–13 d. ŽŪMPRIS surinktus duomenis apie tai, kad Lietuvos pieno perdirbimo įmonių pagaminto gaudos tipo sūrio didmeninė kaina siekė 14,02 Lt/kg. Tuo tarpu lenkai jį pagamino už 10,72 Lt/kg, vokiečiai – 13,81 Lt/kg, estai – po 11,53 Lt/kg. Brangiai gaminome ir 82 proc. riebumo sviestą. Tiesa, brangiausiai iš kaimynų jį gamino latviai – net 13,35 Lt/kg, lietuviai – 11,36 Lt/kg, tačiau estai pigiau – 10,46 Lt/kg, o vokiečiai ir lenkai gamino labai pigiai, atitinkamai tik 8,74 Lt/kg ir 8,24 Lt/kg.
„Kas bus dar po 5–6 metų? Ar išliks Lietuvos pieno perdirbimo įmonės, gal jas kas nors nupirks ir atnaujins? Kitu atveju Lietuvos pieno gamintojams žaliavinį pieną tektų vežti į Lenkiją“, – svarstė A.Gapšys. Gali būti, kad dėl išvardytų priežasčių prekybininkai pieno perdirbėjus parišo už trumpos virvės ir padarė juos labai priklausomus nuo jų sprendimų.
Rinką valdo prekybininkai
Perdirbėjai suvokia susidariusios padėties rimtumą, tačiau tyli. Mūsų kalbinti ekspertai tvirtino, kad Lietuvoje susiformavo galinga, itin savo jėgomis pasitikinti prekybininkų kasta, kuri nereaguoja, pavyzdžiui, į šalies Prezidentės pagąsdinimus, kad ši nepakęs oligopolinės padėties prekybos rinkoje. Ištaisyti prieš 15 metų padarytą klaidą, kai stambiuosius prekybininkus tuometinė valdžia įsileido į miestų centrus, sunku. Kitose šalyse tokie prekybos centrai veikia tik užmiestyje.
Neįsigilinę vartotojai bando užstoti stambiuosius prekybininkus, sakydami, kad jiems labai patogu vienoje vietoje bet kuriuo laiku įsigyti produktų. Už šį patogumą vartotojai brangiai sumoka. Didžiąją Lietuvos rinkos dalį valdo 4 stambiausi prekybos tinklai, todėl perdirbėjai neturi kito pasirinkimo kaip tartis, kad būtent jie pardavinėtų jų produkciją. Po nedideles parduotuvėles savo produkcijos neišvežiosi, o ir jos neišpirks.
„Todėl prekybininkai iš pieno produktų gamintojų išspaudžia kiek nori. Štai geriamo pieno mažmeninės rinkos kainos struktūroje prekybininkams už litrą parduoto pieno tenka net 63 ct, perdirbėjams – 71 ct, ūkininkams – 68 ct ir 42 ct – PVM. Taigi prekybininkų dalis nepateisinamai didelė“, – sako A.Gapšys.
Kas saugo nuo bankroto
Pasak A.Gapšio, pieno perdirbimo įmonių išlikimas priklauso tik nuo eksporto ir nuo prekybininkų norų. Kuo Lietuvos pieno perdirbėjų produkcija mažiau konkurencinga užsienio rinkoje, tuo svarbiau įmonėms įsitvirtinti savo šalyje. Prekybininkai bet kurią dieną gali pasirinkti ne lietuviškus, bet, pavyzdžiui, lenkiškus ar vokiškus produktus.
„Tokių tendencijų jau yra – pieno produktų importas į Lietuvą nuolat auga. Vis daugiau įvežama sūrių iš Lenkijos bei Vokietijos. Vis daugiau įvežama ir sviesto. Kol kas šių produktų kainos lygiuojasi į lietuviškas, tačiau galime numanyti, kad taip yra tik todėl, kad prekybininkai padidina maržą“, – sakė A.Gapšys.
Paradoksalu, tačiau nenuleisdami įvežtinių produktų kainų jie nuo bankroto apsaugo konkurencinėje kovoje pralaiminčias Lietuvos perdirbimo įmones. Taip prekybininkai jas pririša už trumpo pavadžio. Pieno perdirbėjus gelbsti eksportas, tačiau pasaulinėje rinkoje pieno gamyba nuolat auga, todėl didėja konkurencija. Lietuvos pieno perdirbimo įmonės šiuo metu eksportuoja apie 55–60 proc. pagaminamos produkcijos. 57 proc. viso eksporto tenka ES šalims, 29 proc. – Rusijai. Nors Rusijoje galimybės uždirbti didesnės, tačiau ir rizika didesnė.
Supirkimo kainos – mažiausios ES
Daugelis pieno produktų vartotojų tikriausiai ne kartą girdėjo Lietuvos pieno perdirbimo įmonių atstovų aiškinimus, kad jie priversti už žaliavinį pieną ūkininkams mokėti brangiau nei konkurentai kitose šalyse. Tačiau LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys ant stalo paklojo grafikus ir paneigė minėtus teiginius.
„Šių metų kovo mėnesio duomenimis, pieno supirkimo kainos Lietuvoje vėl beveik mažiausios ES – 29,28 EUR/100 kg. Tik Bulgarijoje jos šiek tiek mažesnės (28,86 EUR/100 kg))“, – sakė A.Gapšys.
Įdomu, kad ES didžiausios pieno supirkimo kainos yra Kipre (53,2 EUR/100 kg) ir ekonominės krizės kamuojamoje Graikijoje (45,87 EUR/100 kg). Be to, per metus (gegužės 1 d. duomenimis) pieno supirkimo kaina Lietuvoje sumažėjo net apie 11 proc.
Įspūdingai atrodo 2011-ųjų pieno supirkimo kainų Lietuvoje ir Vokietijoje palyginimas. Štai Vokietijoje žaliavinio pieno supirkimo kaina augo nuo sausio iki lapkričio mėnesio, o Lietuvoje pradėjo sparčiai kristi jau nuo balandžio mėnesio, nuo rugsėjo iki lapkričio grįžo į ankstesnį lygį ir liko apie 21 ct/kg mažesnė nei Vokietijoje.
Komentaras
Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas
Perdirbėjai bet kokiais būdais siekė pelno, todėl ir priėjo liepto galą – nuolat mus kaltino, kad ūkininkai nemoka efektyviai dirbti, o dabar aiškėja, kad kaip tik jie, perdirbėjai, pralaimi konkurencinę kovą. Jie paprasčiausiai nemoka dirbti ir išsilaiko tik kitoms šalims siūlydami pigią produkciją, tačiau iš tikrųjų juos išlaikome mes, ūkininkai. Kodėl taip yra? Todėl, kad mes, ūkininkai, nevieningi. Perdirbėjai moka mus suskaldyti. Štai pernai pieno kooperatyvų pirmininkams jie surengė egzotinę kelionę į Naująją Zelandiją. Kelionė nemokama. Tačiau tie kooperatyvų vadai nesupranta, kad perdirbėjai už tą kelionę iš jų kooperatyvų nugręš šimteriopai. Po tokių kelionių kooperatyvų vadovai kažkaip prityla, nebenori konfliktuoti su pieno perdirbėjais.
