aA
Pasvalietį Antaną Stapulionį ir jo garsųjį dubenuotųjų akmenų ir girnų muziejų po atviru dangumi žino kiekvienas bent kiek išprusęs pasvalietis. Šiame jaukiame kampelyje neapsilankęs iš Pasvalio neišvažiuoja nė vienas svečias iš kito rajono ar užsienio šalių. Tik vargu, ar visi, vaikščiodami po didingų eksponatų salelę, susimąstome, kiek triūso, jėgų ir lėšų čia įdėta.
© "Pasvalio balsas"
Minint Pasvalio krašto muziejaus 10-metį, ponas Antanas pribloškė viešai pareikšdamas, jog per trisdešimt metų sukurtą unikalią ekspoziciją dovanoja krašto muziejui arba, kaip pats sakė, visuomenei.

Gamta ir istorija domėjosi nuo mažens

Gimęs ir užaugęs Pušaloto apylinkėse, Mieklės kaime, kuriame tik trys gyventojai tebuvo, o dabar net šimtametės eglės nelikę, A.Stapulionis išgyveno įvairius mūsų krašto istorijos etapus ir pats tapo gyvu jų atminimu. Daugelio sovietmečio laikų epizodų ponas Antanas nė nenori prisiminti, bet, kaip pats sako, istorijos užmarštimi nepagražinsi.

Nors A.Stapulionis yra baigęs istorijos studijas Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, neilgai jam truko pedagogo duonos ragauti. Vis pasitaikydavo rimtesnių užsiėmimų, teko daug metų ir rajono valdžios postuose pasėdėti. Jo tėvai buvę paprasti žmonės, tėtis vargonininkas, o mama – reto darbštumo namų šeimininkė. Tėvai laikė ūkį, tad ir trims vaikams be darbo dykinėti niekas neleido, prie darbo nuo mažens pratino. Antaną nuo mažų dienų domino senų kaimo žmonių pasakojimai, kraštovaizdis ir viskas, kas susieta su gimtojo kaimo istorija, bet iš kur tas susidomėjimas atsirado, jis sako nė nežinąs.

„Ganydamas karves medžius, jų šakas ir šaknis lyg paveikslus apžiūrinėdavau, iki smulkmenų ištyrinėjau kiekvieno paukštelio lizdą, dirvožemio gruntą išnagrinėjau, kiekvieną akmenį iš visų pusių apžiūrinėjau. Tėvas yra pasakojęs, kad vakarais galima šildytis prie per dieną saulėje įšylančių akmenų, kurie vakare atšaldami išleidžia šilumą. Galima sakyti, savo rankomis ir savo akimis visus man rūpimus dalykus išsiaiškinau. Tas pomėgis išliko iki šiol“, – pasakoja A.Stapulionis.

Vedęs iš Joniškėlio apylinkių Pamažupių kaimo kilusią Valeriją, Antanas ilgą laiką gyveno Pasvalio daugiabutyje. Jauna šeima sumanė savo namą susiręsti. Penkis metus abu su Valerija plušo, kol pastatė savo išsvajotąjį namą. Sako, pinigų statyboms daug neturėję, tad daugelį darbų atliko savo rankomis.

„Meistrus samdėme tik mūro sienoms išlieti, langams pagaminti. Ko patys nežinojom, prašėm senesniųjų ir žinančiųjų patarimo. Penkis metus nei atostogų, nei išeiginių turėjome, bet su meile ir didele viltimi savo namus statėme“, – sutartinai statybų vargus vardijo Stapulioniai.

Namo pabaiga – muziejaus pradžia

Bet vos tik 1979 metais užbaigė namo statybą ir, rodos, jau galima buvo džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais Antanas ir pats susirgo, ir savo Valeriją susargdino – dubenuotųjų akmenų ir girnų rinkimu. Gal iš pradžių tai atrodė lyg nekaltas pomėgis, bet jis kuo toliau, tuo labiau Antaną traukė. Tuo metu šalyje buvo vykdoma intensyvi melioracija, į gyvenvietes iš vienkiemių išsikeldami žmonės senų daiktų, o juo labiau akmenų ir net girnų nebrangino. Bet ponas Antanas suprato, kad dubenuotieji akmenys, kaip pagoniško tikėjimo palikimas ir unikalus baltų religijos paminklas, nesaugomi išnyks ir bus palaidoti melioracijos grioviuose. Juk Pasvalio rajone šiuo metu težinomi tik 126 dubenuotieji akmenys, iš jų 66 savo vietą atrado A.Stapulionio muziejuje. Įspūdingiausias iš jų – daugiau nei metro pločio. 16-os arų sklypelyje sugulė ir 305 girnos. Kelias nedorėliai pavogė, užtat jų šeimininkas mąsto, jog, norint apsaugoti istorines vertybes, reiktų muziejų aptverti.

Ponas Antanas sako, jog kažkada šie akmenys tarnavo atliekant pagoniško tikėjimo apeigas, bet dar XVI amžiaus antroje pusėje valakų reformos metu buvo kuriami gatviniai kaimai. Iš pamiškių į sodžius keliami gyventojai, tebesilaikantys pagoniškų papročių, jaučiais tuos akmenis atsitempdavo į naujuosius namus. Įsitvirtinant krikščionybei, šventumą praradę pagoniški akmenys, sugulė į pastatų pamatus ar tiesiog buvo sunaikinti akmens skaldyklose ir panaudoti kitokiems žmonių poreikiams. Išliko tik skrupulingai kelių kartų saugoti.

A.Stapulionis, dirbdamas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, visą rajoną skersai išilgai buvo išmaišęs ir galybę pažįstamų turėjo. Kaip sakė pats Antanas, su „kledaru GAZ- ikėliu“, priekabą prisikabinęs, iš atkampiausių vietovių aptiktus dubenuotuosius akmenis tempė prie namų. Kiek kartų buvo užklimpęs nepravažiuojamuose keliuose, kiek batų suplėšė ir kiek pūslių delnuose susitrynė betampant sunkius akmenis, jis nė pats nesuskaičiuotų. O kiek bemiegių naktų praleista, svarstant kaip sunkius, kai kuriuos kone tonomis sveriančius radinius namo parsigabenti.

Tik Antanas niekada nepalikdavo tuščios vietos, iš kur paėmė akmenį ar girną – ten pastatydavo savo nuvežtą paprastą akmenį. Iš pradžių iš kiemo į kiemą vaikščiodamas rinko informaciją apie turimus eksponatus, o metams bėgant buvo lengviau, nes rajono gyventojai iš nuogirdų ir jo paties straipsnių žinojo apie pasvaliečio pomėgį ir pranešdavo apie įdomius radinius. Didingesnius akmenis kartais melioratoriai padėdavo pargabenti, o kartais talkininkų būrį pasikvietęs, pats ridendavo į sunkvežimį.

Milijonų nereikia

Jau prieš pradėdamas tempti į namus girnas ir akmenis, Antanas buvo nužiūrėjęs ir jiems skirtą vietą. Visai šalia jo namų, Lėvens ir Kalno gatvių sankirtoje buvo laisvas ir apleistas žemės lopinėlis. Čia miestelėnai visokias atliekas ir žemių krūvas po statybų suveždavo. Buldozerį Stapulioniai pasamdė, išlygino sklypelį, kas nereikalinga – išrinko, žolyte apsodino, kaimynus talkon pasikvietę medelius sodino. O tada jau vežė ir statė, po kiek laiko vis pasižiūri – ne vietoj stovi, vėl keičia vietomis, kol eksponatams gausėjant, jau iš anksto būdavo ir vieta suplanuota naujam radiniui.

„Kai daroma su noru ir aistra, užtenka ir jėgų ir kantrybės. O kai darbas teikia malonumą, tai jis ir patirtą vargą nustelbia. Įvairiai žmonės į mano kuriamą ekspoziciją žiūrėjo: vieni keistuoliu vadino, sakydami, kad geriau jau daržą toje vietoje sodinčiau, kiti gyrė, stebėjosi ir džiaugėsi. Treti klausė, kiek man moka už ekskursijas, o išgirdę, kad nieko, net kvailiu pavadindavo. O man žmonių džiaugsmas visa tai išvydus yra didžiausias atpildas. Ir net gaila tų žmonių, kurie viską matuoja tik pinigais: turi vieną milijoną, siekia antro, ir nieko gražesnio, tauresnio aplink save nemato“, – svarstė ponas Antanas.

Rašys prisiminimų knygą

Pasklidus gandui apie šį unikalų muziejų po visą šalį, atsirado norinčių nusipirkti bent vieną kitą eksponatą, bet A.Stapulionis tvirtino, jog nebus jokių dalybų. Net pačiam Rumšiškių buities muziejaus direktoriui atsisakė parduoti ar padovanoti bent vieną girną.

Pasvaliečio girnų muziejumi susidomėjo ir plačiai savo šalies dienraščiuose apie jį aprašė Pasvalyje viešėjusi Latvijos žurnalistų delegacija. Todėl A.Stapulionis spalio pabaigoje yra pakviestas į tarptautinę konferenciją Latvijoje, kur skaitys pranešimą apie savo muziejų.

Rinkdami medžiagą straipsniui apie Pasvalio krašto muziejaus įkūrimą, su A.Stapulioniu kalbėjomės ir apie unikalią, ko gero, visoje šalyje analogų neturinčią ekspoziciją, bet apie jos perdavimą krašto muziejui jis nė žodeliu neužsiminė. Kai Pasvalio krašto muziejaus 10-mečio paminėjime ponas Antanas pasakė dovanojąs savo girnų ir dubenuotuojų akmenų ekspoziciją, daugelis nustėro iš netikėtumo. Po renginio pakalbintas A.Stapulionis paprastai atsakė: „Taigi ne sau rinkau, tik norėjau išsaugoti mūsų krašto protėvių istorinį paveldą, o tai galima buvo padaryti tik sutelkus visus išlikusius eksponatus į vieną vietą.“

A.Stapulionis prasitarė dabar turėsiąs daugiau laiko kitam savo sumanymui įgyvendinti – jis ketina parašyti prisiminimų knygą. Medžiagos šiam leidiniui ilgamečio muziejininko atminty labai daug sukaupta, tik viską ant popieriaus reikia suguldyti. „Bijau, kad nenumirčiau per anksti“, – juokiasi 79-uosius einantis ponas Antanas. Paklausus apie leidybos išlaidas, Valerija suskubo atsakyti, jog vyro kūriniui „pinigų tikrai sutaupys – tegu tik greičiau rašo.“ Stapulioniai aktyviai dalyvauja Lėvens gatvės bendruomenės veikloje, patys kaip įmanydami puoselėja savo rankomis pastatytų namų aplinką, o prireikus ir kitiems ištiesia pagalbos ranką. Mėgsta jiedu patyrimo pasisemti važinėdami po rajono gražiausias sodybas ir konsultuodamiesi su jų šeimininkais.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vyriausybė pritarė „Pieno tyrimų“ pertvarkai (3)

Vyriausybė trečiadienį pritarė pieno tyrimus atliekančios valstybės įmonės „ Pieno tyrimai...

Padidėjo rapsų supirkimo kainos

Antroje balandžio pusėje pašarinių miežių ir ankštinių augalų grūdų supirkimo kainos...

Vyriausybė spręs, ar atšaukti dėl liūčių paskelbtą ekstremalią situaciją (3)

Vyriausybė šią savaitę spręs, ar atšaukti ekstremalią situaciją, pernai spalį paskelbtą...

Įstatymo pataisos neleis vėluoti atsiskaitymams už žemės ūkio produkciją

Seimas pradėjo svarstyti žemės ūkio ministro Broniaus Markausko pristatytas Atsiskaitymo už...

Baltijos šalys ir Lenkija pasirašo deklaraciją dėl išmokų žemdirbiams suvienodinimo (15)

Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos žemės ūkio ministrai antradienį Rygoje ketina pasirašyti...

Top naujienos

Atskleidė įžūlią schemą: už neva dingstančius siuntinius reikalaudavo tūkstančių eurų (6)

Siunti menkaverčius siuntinius, o po to tvirtini, kad adresatai jų negavo ir reikalauji...

Šios savaitės orai: po šilumos pliūpsnio ruoškitės permainoms (7)

Pirmadienį Lietuvos orus lems aukštesnio slėgio laukas. Lietaus tikimybė bus minimali. Tankesni...

Žmonių partija ar „dešinysis trolibanas“: trys atsinaujinusių konservatorių sėkmės ir nesėkmės (618)

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija teisingai daro, kad plečia...

Tiesa, kurios neparodė serialas „Narcos“: žiūrovams buvo meluojama apie tai, kas iš tikrųjų įvyko

„ Netflix “ rodomas serialas „Narcos“ („Narkotikų prekeiviai“) su Kolumbijos istorija...

Adomaitis – ant balto žirgo: dabar iš sirgalių jau girdėjau atsiprašymus (147)

Dar prieš mėnesį nepalankius šūksnius ir raginimus atsistatydinti iš vyriausiojo Vilniaus...

Pakako tik vieno skambučio Putinui, ir Rusijos televizija pakeitė savo pasakojimą (108)

Buvęs Italijos premjeras Matteo Renzi savo vadovavimo vyriausybei pabaigoje beviltiškai kovojo...

Pradėjęs lankyti darželį, Danielius susirgo pavojinga infekcija: dabar berniukas nejuda, nemato ir nekalba (160)

„Kaip ir kiekvienai jaunai šeimai, taip ir mūsų, kūdikio laukimas buvo neapsakomas džiaugsmas,...

Netaiklus Westermanno metimas padovanojo „Rytui“ Karaliaus Mindaugo taurę (1100)

Leo Westermannas paskutinėmis rungtynių sekundėmis meistriškai išprovokavo pražangą mesdamas...