Svečius pasitinka Rūpintojėlis

Naujomis vynuogių ar aviečių veislėmis besidomintys žmonės palyginti nesunkiai suranda ramią Janinos ir Leono Juozelskių sodybą Zujūnuose (Vilniaus r.). Šiuo metų laiku prie vartelių rožiniais žiedais kvepia įspūdingo dydžio rododendras, žalsvai gelsvais žiedais moja dekoratyvinis putinas. Trumpas jų žydėjimas. Su metų laikais beveik nesikeičia tik visžaliai augalai. Vienodai susimąstęs išlieka prie sklypo ribos rymantis Rūpintojėlis.

Leonas Juozelskis ąžuoliniu koplytstulpiu papuošė ne tik savo sodybą, bet ir Vyžuonų (Utenos r.) pradžios mokyklą, kurią pats baigė, ir Vyžuonų bažnyčios šventorių. Koplytstulpis – tai dėkingumą, atminimą, pagarbą protėviams ir tėviškei bylojanti lietuviška tradicija.

Šiai sodybai, kaip ir aplinkinėms toje gatvėje, jau trys dešimtmečiai: čia sklypai buvo skirti Buivydiškių tarybinio ūkio-technikumo darbuotojams. Leonui Juozelskiui ši darbovietė buvo vienintelė gyvenime. „Kai atsiėmiau darbo knygelę, joje buvo tik du įrašai: priimtas ir atleistas“, - šiek tiek didžiuodamasis sako sodybos šeimininkas, kuris pirmajame Lietuvoje specializuotame sodininkystės ūkyje išdirbo keturiasdešimt dvejus metus. Ant suoliuko saulutėje nesilepino ir išėjęs į pensiją, net ir dabar, perkopęs į devintą gyvenimo dešimtį.

Per tuos dešimtmečius tankiai sužėlė įvairių formų kadagiai, iki dangaus išstypo tujos, kiti medžiais augantys dekoratyviniai spygliuočiai. Po jais net žolė nebeželia. Šen bei ten matyti ir neseniai pasodinti nykštukiniai spygliuočiai.

Sodybos šeimininkas – ne šiaip sau augintojas mėgėjas, o sodininkas, su kuriuo mokslo žmonės diskutuoja kaip su sau lygiu.

Nuolatinė naujovių paieška

L.Juozelskis nesigirdamas sako, kad pirmasis į Lietuvą atvežė ir pradėjo platinti kai kurių veislių augalus.

Anksčiau jis turėjo net 200 veislių rožių kolekciją. Ji prasidėjo nuo 9 veislių, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje parsivežtų iš ekskursijos po Daniją. Tai buvo pirmoji Lietuvos ir Latvijos žemės ūkio specialistams surengta išvyka į Vakarus. Pamačius Danijoje plytinčius rožių laukus, visiems lūpos atvipo – pas mus tada plito tik puslaukinės rožės. Nepraleido progos – auginius, suvyniotus į drėgną rankšluostį, namo paslapčia parsivežė.

Dekoratyvinių ir sodo augalų rinka sparčiai keičiasi, reikalauja naujovių. Lietuvoje rožėmis jau nieko nenustebinsi – jų užtektinai privežama iš Olandijos, kitų Vakarų šalių. Garbaus amžiaus sodininkas rožių verslą prieš kokius šešerius metus paliko kitiems.

Tačiau L.Juozelskis visada rasdavo ir dabar randa, kuo sudominti kitus. Jis pirmasis pasiūlė nepaprasto didumo uogomis juoduosius serbentus 'Jadrionaja', įspūdingo derlingumo avietes 'Arbat' (iki 26 t/ha), keturis kartus už įprastines didesnes avietes 'Rubinovyj gigant' ir kt. Šiuo metu jo kolekcijoje 12 veislių avietės, o sodininkas jau svajoja, kada pavyks gauti naujausios selekcijos itin perspektyvią derlingą rudeninę veislę 'Eurazija'.

Žinios apie naujas veisles smalsų sodininką pasiekia ne tik per spaudą, bet ir asmeniniais kanalais: tarp Rusijos mokslininkų selekcininkų jis turi savo „agentų“ – bičiulių. Siųsti paštu augalų dabar negalima, tačiau traukiniu tai padaryti įmanoma.

Norėdamas įsigyti naujausių vynuogių veislių, garbaus amžiaus sodininkas vyko į Skiernovicus (Lenkijos sodininkystės institute yra Vynuogininkystės skyrius) ir gerokai toliau – net iki Novočerkasko, kuriame yra didžiausias vynuogių selekcijos centras.

Naujai selekcionuotos veislės išsiskiria atsparumu šalčiui, puikiomis skonio savybėmis, neturi senosioms mūsų vynuogėms būdingo glitumo. Įsigytųjų auginių kaina pensininkui buvo neįtikimai didelė. „Vargu ar kada nors išlaidos atsipirks“, - kritiškai padėtį vertina L.Juozelskis, kurio nedideliame sklype šį pavasarį lapus išskleidė bei žiedus sukrovė 62 veislių vynuogės.

Noriai dalijasi patirtimi

„Čia sudėta mano 53 metų patirtis“, - tarė L.Juozelskis, iš Varėnos atvykusiams sutuoktiniams kartu su savo išaugintais vynmedžių sodinukais įteikdamas iš žurnalo atšviestą savo straipsnį su glaustu kiekvienos vynuogių veislės apibūdinimu.

Anksčiau jau ne vieną vynmedį savo sodyboje pasisodinę sutuoktiniai kuklų sodininką įsidėmėjo pernai rudenį, lankydamiesi sodinukų mugėje. Atkreipė dėmesį į jo pristatytą ir noriai komentuojamą vynuogių parodą. Pabendravo, paragavo uogų, pasitarė. Apsisprendė: pavasarį pasisodins.

L.Juozelskis – ne tik prityręs sodininkas, bet ir pedagogas. Daugelį metų jis ugdė jaunuosius sodininkystės ir daržininkystės specialistus. Mokė juos Viljamso teorijos apie augalų reikšmę aplinkai. Aiškino, kad sodas yra šeimos sveikata.

Vartotojams ir augintojams šviesti, kaip įsitikinęs sodininkas, labai svarbios yra uogų parodos. Kadaise tai suprato, veislių pristatymus skatino sodininkų mėgėjų draugija, paremdavo Žemės ūkio ministerija. Nė vienas toks renginys neapsieidavo be L.Juozelskio braškių, serbentų, aviečių. Serbentų parodą jis buvo surengęs ir savo tėviškėje, Vyžuonose.

Kai rėmėjų neliko, atkaklus aukštaitis savo principų neišsižadėjo. Nors ir kukliai, bet rudeninėse mugėse vis tiek surengia parodėles, dabar jau – tik vynuogių. Kad reikalingas didesnei auditorijai, šalies masto renginys, paskutiniu žygiu dar mėgino įkalbėti Žemės ūkio rūmų vadovą. Veltui.

Tiktai DOSAF'o narys

Darbo nebijantis, darbštumo mokęs ir tris savo vaikus bei penkis anūkus aukštaitis mėgsta papokštauti. Humoras ir gudrumas sovietmečiu gelbėjo.

Išbuožinto valstiečio vyriausias sūnus (šeimoje buvo iš viso šeši vaikai) 1948-aisiais baigė Vilniaus sodininkystės-daržininkystės technikumą. Norėjo toliau mokytis. Suprato, kad Lietuvoje tam bus daromos kliūtys. Todėl su Alfonsu Merkiu (dabar gerbiamu akademiku) pamanė: kodėl gi nepamėginti stoti iškart į prestižinę K.Timiriazevo žemės ūkio akademiją?

Valsčiuje išduotos charakteristikos jaunuolis į Maskvą nenuvežė. Pamokytas A.Merkio, atlipino voką: rašte buvo teigiama, kad išbuožinto valstiečio šeima vengia tarnybos sovietinėje kariuomenėje.

Prestižinė akademija jaunuolius iš Lietuvos priėmė studijuoti už puikias žinias, tąkart išsisuko su nelemta charakteristika. Vis dėlto vėliau jos buvo pasigesta. Nutiko, ko galima buvo tikėtis: kai tik administraciją pasiekė L.Juozelskio charakteristika, iš studentų sąrašo jis buvo išbrauktas. Tačiau akademiją vis tiek baigė. Neakivaizdžiai.

Prisimindamas alkanus studijų Maskvoje metus, L.Juozelskis šypsosi: visame kurse jiedu su A.Merkiu buvo tarsi baltos varnos – nei komjaunuoliai, nei komunistai. Kur nors reikėjo įstoti, tad įstojo į DOSAF'ą (butaforinę draugiją sovietinei armijai ir laivynui remti).

Ką gero padarei savo kraštui

„Nežinau, ar šiandien dar žmonės eitų iš idėjos į partizanus kaip pokariu, nebent vienas kitas avantiūristas“, - nuskamba abejonės ir nusivylimo gaida.

L.Juozelskio širdis visada degė noru ką nors gero nuveikti savo kraštui. Jam Lietuva – lyg pats nuostabiausias sodas. Taip pat mąstančių, troškimu veikti trykštančių žmonių visada atsirasdavo aplink.

„Sovietmečiu rinkdavomės pas Kazimierą Meškauską. Nežinau kodėl, bet jie pakvietė ir mane“, - prisimena L.Juozelskis. Pas tuometį Mokslų akademijos vyriausiąjį mokslinį sekretorių rinkdavosi apie 20 šviesių visuomenės veikėjų, tarp jų Jonas Bulavas, Stasys Raguotis ir kiti. Pasak L.Juozelskio, šioje visuomeninėje grupėje buvo gvildenami ne politiniai, bet ekonominiai klausimai. Vienas iš svarbiausių rūpesčių buvo, kaip išvengti Lietuvos rusinimo.

Šiandien sodininkui skaudu pripažinti, kad Lietuva netapo klestinčiu sodu, iki nematyto masto išaugo biurokratijos aparatas. Šeimos ūkiai, kurie, kaip įsitikinęs sodininkas, turėtų būti svarbiausias šalies ramstis, be valstybės paramos skursta. Padėtis pasikeistų įgyvendinus kooperaciją. Ji išspręstų produkcijos supirkimo iš nedidelių ūkių ir realizacijos problemas, pridedamosios vertės mokesčio pavidalu turtintų ir šalies biudžetą.

L.Juozelskis pats sudarė aiškius ir paprastus kooperacijos įstatus, juos jau seniai pristatė Žemės ūkio ministerijai. „Deja, į tai niekas nekreipia dėmesio“, - apgailestauja sodininkas. Jam skaudu, kad Lietuvoje vis dar kratomasi laiko ir kitų šalių patirtimi patikrintos kooperacijos.