Todėl jau penkių draustinių ir regioninių parkų direkcijos priėmė sprendimus vėl leisti žmonėms ūkininkauti: ganyti, šienauti pievas, valyti upių ir ežerų pakrantes, rašo savaitraštis "Veidas".
"Iš tiesų ūkininkavimas - būtina ekosistemos išlikimo sąlyga, o jei neganoma, tuomet būtina nušienauti", - sakė ji.
Dėl draudimo ūkininkauti dar sovietmečiu įsteigtoje pirmojoje saugomoje teritorijoje - Žuvinto ežero pakrantėse - nuo maždaug 1980-ųjų ežeras pradėjo sparčiai seklėti, apaugti nendrėmis, švendrėmis, vilkdagiais, krūmais, kol tapo visiškai nebepasiekiamos šienaujančiai technikai, o čia saugomi paukščiai pradėjo nykti.
"Vėl ūkininkauti mūsų parką apimančiame Dubysos slėnyje yra būtina, nes nebeganant sumažėjo pievų augalų, o ir pačių pievų struktūra visiškai pasikeitė. Šiandien mūsų pievose neberasi jau nei lipikų, šilokų, gegužraibinių augalų, o ir čiobreliai nebeauga, beliko tik vingiorykštės, dilgėlės, usnys, builiai ir plintantys invaziniai augalai", - Kurtuvėnų regioninio parko teritorijos padėtį apibūdino ekologas Vidmantas Lopeta.
Sumažėjus augalų, pastebimas ir retų augalų į Raudonąją knygą įrašytų drugelių nykimas, nebeperi ir visame areale nykstančios, bet Kurtuvėnų regioniname parke perėdavusios griežlės.
Aplinkosaugininkai už Europos Sąjungos bei valstybės biudžeto lėšas perka retus galvijus ir atiduoda ūkininkams neatlygintinai naudotis arba dar primoka, kad tik šie nuganytų nykstančias pievas. Vieno tokio gamtotvarkinio projekto vertė vidutiniškai siekia beveik 3 mln. litų.