O kaip su Lietuvos miesteliais? Su tokiais, kuriuose yra nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių gyventojų, kuriuose yra mokykla, bažnyčia, biblioteka, savivaldybės administracija, šis tas iš kultūros paveldo. Jie unikalūs savo turtinga praeitimi, garsiais ten gimusių ar gyvenusių žmonių vardais, etnokultūra. Yra miestelių, kurie džiugina savo ramiu jaukumu, paprasta bet tvarkinga infrastruktūra ir tam tikra tos vietovės dvasia (genius loci). Nepaisant globalėjimo iššūkių maži miesteliai gali išlikti ir sėkmingai funkcionuoti kaip santykinai savarankiški sociokultūriniai organizmai, dargi teikiantys gyvybingumą susietoms teritorijoms. Aišku, jeigu bus vykdoma racionali, ilgalaikė, remianti miestelius kaip atramos taškus regionuose valstybės politika.
Pagal planavimo procesų mokslininką G.Van Huylenbroeck (2007) maži miesteliai yra išgyvenę du etapus. Tai kaimo visuomenės etapas, kurio metu vystymasis buvo paremtas kaimiškos gyvensenos pagrindais (Lietuvoje tai atitinka laikotarpį iki Antrojo pasaulinio karo). Antrame savo raidos etape miesteliai funkcionavo kaip tam tikros gamybinės erdvės (tai atitiko sovietmetį). Dabartį vadiname postmoderniu laikmečiu, todėl ir mūsų miesteliai turėtų puoselėti žaliosios erdvės idėją, kuriai būdingas diversifikuotumas, ekologiškumas, dalinis užimtumas, viešųjų gėrybių kūrimas. Bet akivaizdu, kad taip nėra.
Daugelis miestelių merdi. Jie pilki, tušti ir nuobodūs. Jie nespinduliuoja gyvenimo džiaugsmu, juose katastrofiškai mažėjant gyventojų senka netgi gyvybės tęstinumas.
Tiek gyventojų mažėjimo miesteliuose statistika (per pastaruosius 7 metus nuo 8,3 proc. Lentvaryje, panašiai Grigiškėse, iki 14,1 Šeduvoje ir 22,2 proc Simne), tiek demografų, kultūrologų ir politikų pasisakymai turėtų byloti, kad priartėta prie kažkokios ribos, kai apmirę miesteliai ir susietos teritorijos nustos funkcionuoti kaip saviti socialiniai organizmai.
Neguodžia ir tai, kad ir Vakarų Europos šalyse yra nemažai smulkių gyvenviečių, nutolusių nuo didesnių miestų, kur mažėja gyventojų skaičius. Mažėjanti darbo jėgos paklausa žemės ūkio sektoriuje bei mažiau konkurencingame smulkaus ir vidutinio verslo sektoriuje ir didėjantis mobilumas verčia žmones išvykti iš tokių gyvenviečių. Jos turi net specifinį pavadinimą - Hinterland'ai. Čia lieka gyventi vyresnio amžiaus žmonės, sulėtėja ekonominės ir socialinės veiklos apsukos, neeksploatuojami nyksta pastatai ir infrastruktūra.
Tačiau juk ne viskas, kas vyksta Europos šalyse, turi pasikartoti mūsuose. Pabrėšime – su sąlyga, jog bus vykdoma kryptinga ekonominė ir kultūrinė politika, kurioje miesteliai figūruoja kaip regionų gyvybingumo atrama.
Dar nevėlu iškelti kai kuriuos klausimus ir pamėginti juos išdiskutuoti, jei pritariame prielaidai, kad laiku valstybės paremti ir funkcionalūs miesteliai didins Lietuvos patrauklumą ir gyvybingumą bei socialinių poreikių vystimąsi, palaikys ekonominį ir socialinį stabilumą provincijoje. Pirmas jų – kurie miesteliai turi realią perspektyvą arba gali ją atgauti, kad išliktų nedidelėmis, savitomis genius loci gyvenvietėmis? Antra, kaip paskatinti, kad kuo daugiau miestelių įgautų materialų ir dvasinį pozityvios vizijos kontūrą?
Įgyvendinant žaliosios erdvės idėją galima galvoti (remiantis prof. Vilmos Atkočiūnienės mintimis, 2007) kad ir apie tokį mažo miestelio modelį, kuriame yra kuriama didžioji dalis kasdieninio vartojimo prekių ir paslaugų:
1. Apgyvendinimas: miegamoji ar poilsio vieta;
2. Kraštovaizdis: relaksacija, spalvų terapija, gėlių ir medžių parkai;
3. Gamtos ištekliai: reabilitacija panaudojant unikalių vietos išteklių derinius (spa-purvas, vanduo, vaistiniai augalai, tradicija);
4. Etnografija: sąlytis su praeitimi, kulinarinis paveldas,
5. Netradicinė ūkinė veikla: amatai, smulkus turizmas, pagrindinės paslaugos.
6. Išvystyta infrastruktūra: pasiekiamos ir prieinamos pirmo būtinumo, kasdieninės paklausos prekes ir paslaugas (mokykla, bendruomenės namai, biblioteka, internetas ir pan.).
Ar šis modelis yra tik popierinis? Anaiptol ne - yra daug miestelių, apie kuriuos jaudabargalime pasakyti – čia gera gyventi. Ir tai patvirtina ten gyvenantys žmonės. Apsiribosime vienu pavyzdžiu, tikėdamiesi, kad jis anaiptol nėra vienetinis. Loreta iš Taujėnų (Ukmergės raj.) sako: „Man Taujėnuose gera gyventi visų pirma todėl, kad čia pagal specialybę turiu darbą. Mano vaikai mokosi (mokėsi) šalia esančioje mokykloje, kurioje saugi aplinka ir jie jaučiasi gerai. Ir vaikai, ir aš esame patenkinti mokymo lygiu, egzaminų rezultatais. Atvykusi gyventi į Taujėnus susipažinau su veikliais, draugiškais, dalyvaujančiais visuomeninėje veikloje žmonėmis. Labai smagu, kad čia turiu draugų, bendraminčių, kuriems rūpi ir bendruomenės interesai, gyvenamoji aplinka. Man patinka Taujėnų kultūrinė erdvė ir veikla, ypač paskutiniais metais, nes Taujėnų dvare vyksta įvairūs renginiai, čia galima įdomiai praleisti laiką“.
Užtikrinant mažų miestelių perspektyvą reikalingi esminiai pokyčiai ir mąstyme ir veiksmuose. Valstybės politika mažų miestelių atžvilgiu turėtų laikyti prioritetais:
1. Atnaujinti daugiabučius gyvenamuosius namus ne pagal standartinius projektus.Renovacija įsibėgėja, pasieks ir miestelių daugiabučius. Jei juos renovuosime tik kad būtų pigiau, pagal vieną projektą, vėl keliems dešimtmečiams užkonservuosime miestelio savitumui nebūdingus architektūrinius stilius, skurdinsime įvairovę.
2. Kompleksiškai plėtoti infrastruktūrą, parengti perspektyvių miestelių strateginius planus ir juose numatyti, kur, kada ir kokia infrastruktūra turi būti sutvarkyta. Turi būti aiškūs prioritetai miesteliams.
3. Skatinti bendruomenines iniciatyvas decentralizuojant valdymą, deleguojant įgaliojimus piliečiams.
4. Subsidijuoti netradicinių darbo vietų steigimą (mokestinės lengvatos didesnės nei kitur ir didesnė nei kitur parama pradedantiems verslą.
5. Stiprinti čia dirbančių valstybės tarnautojų ir darbuotojų kvalifikaciją, administracinius gebėjimus, visų pirma lyderystę.Valstybė ir visuomenė nebus nuskriausta, o netgi priešingai – turės naudingą gražą, jei miesteliuose dirbantys ir /arba gyvenantys valdininkai gautų priedus prie atlyginimo arba būtų remiami nemokamu dalyvavimu kultūrinėse ar sveikatinimo programose (kelis kartus metuose nemokamai naudotis didmiesčio teatro ar plaukimo baseino paslaugomis; toks buvo sovietinis, o ir dabartinis Norvegijos bei JAV variantas).
Kas šiandieną gali būti padaryta, kad suteiktų raiškos impulsą miesteliams? Ar jie gali atgaivinti savo istoriją? Ar gali pritraukti čia gimusius, augusius ir „į žmones” išėjusius savo kraštiečius? Ar gali rengti projektus ir gauti lėšų infrastruktūros modernizavimui, gyventojų sveikatingumui ir gerbūviui? Gali, kaip niekada gali.
Ar dar menate, kaip atrodė, pavyzdžiui, Birštonas prieš dvidešimt metų? Taip, jis daugiau nei kitos gyvenvietės apdovanotas gamtos. Tačiau vietos bendruomenei ir administracijai reikėjo nemažai pastangų ir išradingumo siekiant tą dovaną prasmingai panaudoti miestelio atsinaujinimui.
Štai dar vienas pavyzdys pamąstymui. Buvęs komjaunuoliškų statybų miestas Elektrėnai: šiandien tai triūsiančių, sportuojančių, gimdančių, ir, beje, lietuvių kalba bendraujančių žmonių daugiatautė gyvenvietė.
Miestelių galias generuojančios gerosios praktikos tikrai nestokojama. Štai Paežerių dvare Vilkaviškio rajone prikelti tradiciniai krašto amatai, seniausiame Lietuvoje Šlyninkos kaimo malūne šeima įsūko verslą kepdama duoną ir mokydama kitus duonos kepimo amato, o atgijusiuose Kintų Vydūno namuose veikia moksleivių kūrybos centras. Žagarė savo Vyšnių švente, Tytuvėnai architektūros perliuku, Dusetos žirgų lenktynėmis sugeba patraukti neabejingus kultūrai ir istorijai žmones, suteikia jiems bendrumo džiaugsmo. Deja, visi šie ir kiti miesteliai pralaimi emigracijos ir reemigracijos dvikovoje.
Bet pavieniai pavyzdžiai nekeičia kelių tūkstančių miestelių visumos būklės. Nebent parodo, kokia ji apgailėtina.
Mūsų manymu yra keli gyvenviečių sėkmės ženklai. Pirmas ir daugeliu atvejų svarbiausias – tai gyventojų bendruomeninis aktyvumas ir bendruomeninė sugyvenimo dvasia. Nėra taip svarbu, koks to aktyvumo turinys – kooperatinė sodininkystė ar saviveikla, fizkultūra ar kokia meistrystė, žolelių rinkimas ar triušų auginimas. Svarbu, kad ši veikla būtų naudinga bendruomenei ir visuomeniškai prasminga. O kad bendruomeninė ugnelė įsižiebtų, turi atsirasti ugniakūris. Santykinai nedidelėje miestelio bendruomenėje netgi vienas turintis gerą vardą, iniciatyvus ir visuomeniškas žmogus savo veikla ir sumanumu gali prasmingai išjudinti monotonišką kaimynų kasdienybę.
Naisių, Šiaulių rajono nedidukės gyvenvietės, pavyzdis – tai kažkas daugiau negu vasaros festivalis ar filmukas apie linksmuosius gandrus, tai pranešimas, kaip galima gaivinti bendruomeniškumą esamomis sąlygomis. Atrodo, kad norinčiųjų apsigyventi Naisiuose nestokojama. Kiek tokių socialiai veržlių gyvenviečių teko pažinti, kiekvienoje jų paprastai rasite ryškų lyderį. Daugeliu atvejų jis ir įžiebė bendruomeninę ugnelę.
O štai, gal kiek netikėtas, lietuviams gerai pažįstamo kaimynų miesto Balstogės pavyzdis. Rengiant šių metų biudžetą miesto galva (beje, populiarus ir pripažintas lyderis mieste) kreipėsi į gyventojus prašydamas nurodyti tuos viešojo naudojimo objektus, kuriems reikia nedidelių investicijų (šaligatvis, futbolo aikštelė vaikams ir kt.). Balsuodami internetu arba specialiai įrengtose vietose gyventojai nulemė, kam bus panaudota 10 mln. zlotų (per 8 mln. Lt) vadinamo Piliečių biudžeto.
Kalbant plačiau - šiandien Balstogė laikomas vienu sėkmingiausiu Lenkijos miestų, kuris pagal įsavinamų europinių projektų lėšas vienam gyventojui yra trečioje vietoje. „Kylanti Balstogė“ – tokiu simboliu pristato save šis rytų pakraščių miestas radikaliai atnaujindamas infrastruktūrą, plėtodamas profesionaliosios kultūros ir masinio poilsio bazę, plačiu mastu atnaujindamas gyvenamuosius ir administracinius pastatus. Retai kur pamatysi tiek daug sportuojančių atvirose erdvėse įvairaus amžiaus žmonių. Prieš penkiolika metų tai buvo pilkas ir nuobodus provincijos centras. Žinoma, visa tai pasiekta atkaklaus darbo dėka. Miesto savivaldoje intensyviai dirba aukštos kompetencijos viešųjų projektų ir viešųjų finansų panaudojimo specialistai. Matyt, jie ir sudarė tą kritinę masę, kuri reikalinga gyvenvietės proveržiui.
Antra sėkmingų miestelių sąlyga – orientuota į bendruomenės poreikius ir gerbūvį savivalda ir vietinė administracija, gebanti, sakytume, agresyviai kovoti už naujus projektus. Šiandien miesteliai vis dar kenčia nuo pernelyg tamprių ryšių tarp vietinių politikų ir verslininkų, šie ryšiai neretai įgija klano požymių, nuo prasilenkiančių su etika politinių sandorių ir užkulisinių susitarimų, nuo ydingos viešųjų pirkimų praktikos.
Trečia sąlyga – tai gyventojus vienijantis tikslas arba tikslai, kai atsiranda bendra veikla ir mąžta susvetimėjimo. Prieš keletą metų Balsių bendruomenė (Vilniaus gyvenvietė) iškėlė tikslą pastatyti mokyklą. Idėja atliko garvežio funkciją, jos iniciatoriai telkė balsiečius. Pastačius ir pradėjus veikti mokyklai dabar kuriamas mitologinis parkas, o ateityje planuojama statyti daugiafunkcinį centrą.
Pakanka trumpo žvilgsnio į savivaldybių interneto puslapius, kad pamatytume, jog rajonuose ir miesteliuose veikia daugybė įvairių susivienijimų – bendruomenių, pagal pomėgius (sporto, saviveiklos, sveikatingumo, paramos ir pan.). Gyventojų saviorganizacijos tinklas yra, tačiau asociacijų ir bendruomenių veikla yra neretai proginė, trūkčiojanti, kartais – žemesnės kokybės nei galėtų ir turėtų būti. Tad dažną pilietį butelis ant stalo labiau traukia nei renginys kultūros centre.
Galbūt mažesnių gyvenviečių mokyklose būtų įmanomas verslumo ir teritorinio marketingo fakultatyvas, kurį galėtų lankyti visi norintys gyventojai? Tai būtų visai realu, jei tokio projekto idėjai pritartų ir ją paremtų verslas ir savivalda.
Teko važiuoti pro vieną Lenkijos miestelį, kurio prieigose puikuojasi stendai su meniškomis žmonių nuotraukomis ir gerai matomu užrašu: „Aš gyvenu čia“. Idėja paprasta: miestelį, kuris panašus į daugelį kitų, pozicionuoja garsūs šalyje žmonės – žinomas sportininkas, muzikantas, nacionalinio grožio konkurso laimėtoja. Pasirodo, tai dalis platesnio projekto „Čia verta gyventi“, kurio pavadinimas pakankamai daug pasako apie jo idėją kurti jaukią, brangintiną, savąjį miestą.
Gera ta gaivinimo idėja, kuri sukelia ridenamos sniego gniūžties efektą. Štai ir pateiktas pavyzdys inspiruoja tokį klausimą: kiek miestelių/gyvenviečių Lietuvoje stengiasi sukviesti juose gimusius ir išaugusius žmones? Kad žmonės yra neabejingi burimuisi į panašias bendruomenes byloja kad ir tinklalapis www.klasė.lt Negi vietinė savivalda, mokyklos, kultūros centrai taip apkrauti, kad neišgali palaikyti ryšių su kraštiečiais ir remtis jais savo konkurencingumui didinti? Kraštiečių pritraukimo efektai galbūt nėra apčiuopiami, bet neabejotinai ilgalaikiai i naudingi vietinėms organizacijoms.
Miestelių saviraiškai ir ekonominei pažangai yra reikšmingos teritorinio marketingo idėjos. Sunku prognozuoti, kokiu mastu teritoriniu marketingu kliaunasi savo veikloje seniūnai ar administracijos direktoriai. O šiandien tai esminis klausimas. Vietovės vardą kuria gerai žinomas vietinis produktas arba paslauga. Važiuojame į Vandens procedūrų parką Druskininkuose, į akmenų muziejų Mosėdyje, į Palangos stintų šventę. Galima būtų dar šį tą prisiminti, pavyzdžiui, kibinus. Kodėl šiame sąraše beveik nerandame vietinių produktų gamintojų? Kur kindziukų gamintojai, kas žino geriausią vietinio alaus markę? Nesmagu pripažinti, bet labai nedaug turime Lietuvoje išgarsintų vietinių produktų ir per juos išgarsėjusių žmonių ir vietovių – galbūt bitininkų, cepelinų virėjų, o gal žemaitukų augintojų.
Maga pateikti dar vieną pavyzdį, kuris daugelio lietuvaičių, vykstančių perkrautu E67 keliu Lenkijos pietų kryptimi turėjo būti pastebėtas. Tai gminos centras Korycino miestelis - labai tvarkingas džiuginantis akį iškilia bažnyčia, sporto aikštynais, dirbtiniu ežeru, pobūvių namais, gražiomis vejomis ir tvarkingais šaligatviais. Šis miestelis lenkams yra žinomas kaip braškių sostinė. Gminoje gaminamos kelios sūrio rūšys, sertifikuotos ES kompetentingose organizacijose. Dauguma gyventojų vienaip ar kitaip prisideda prie šių verslų, o vietinė valdžia remia, skatina ir rūpinasi tinkamą jų reprezentaciją. Beje, miestelį puošia paminklas braškei.
Žvelgiant iš šalies darosi truputį pavydu. Bet pakartoti šią ar panašias sėkmės istorijas, matyt, neturėtų būti sudėtingiau nei pagaminti lietuvišką palydovą.