Pra­dė­jo aiš­kin­tis per vie­ti­nės, ša­lies val­džios ins­ti­tu­ci­jas, ir iš­girs­ta ži­nia pa­si­tvir­ti­no. Šian­dien jie ke­lia klau­si­mą, ko­dėl taip pa­da­ry­ta jų neat­si­klau­sus. Žmo­nės įsi­ti­ki­nę, kad tu­rės pa­pil­do­mų rū­pes­čių dėl nau­jos gy­ve­na­mo­sios vie­tos de­kla­ra­vi­mo, gal­būt ir iš­lai­dų pa­teik­da­mi pa­žy­mas apie val­do­mą tur­tą nau­jo­je gy­ve­na­mo­jo­je vie­to­je, tik­riau­siai ne už ačiū sa­vo bu­vei­nių ad­re­są do­ku­men­tuo­se tu­rės keis­ti čia vei­kian­tys ju­ri­di­niai as­me­nys.

Pla­nai – nuo už­per­nykš­tės va­sa­ros

Sa­vi­val­dy­bes nu­sta­ty­ti jų te­ri­to­ri­jo­se esan­čių gy­ve­na­mų­jų vie­to­vių ri­bas ir jas įre­gist­ruo­ti vals­ty­bės įmo­nė­je Re­gist­rų cen­tre įpa­rei­go­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­jos ad­mi­nist­ra­ci­nių vie­ne­tų ir jų ri­bų įsta­ty­mas. O kaip tai pa­da­ry­ti, nu­ma­ty­ta Vy­riau­sy­bės pa­tvir­tin­to­je tvar­ko­je. Gy­ve­na­mų­jų vie­to­vių ri­bų nu­sta­ty­mas, kaip tvir­ti­na­ma tei­sės ak­tuo­se, rei­ka­lin­gas ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to de­kla­ra­vi­mui, tiks­liam gy­ve­na­mo­sios vie­tos de­kla­ra­vi­mui, ad­re­sų su­tei­ki­mui ob­jek­tams ir tei­sin­gam ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ver­tės skai­čia­vi­mui.
 
Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je da­bar šios ri­bos nu­sta­ty­tos tik Aly­taus ir Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jo­se, iš­sky­rus Ne­mu­nai­čio kai­mą. Šių se­niū­ni­jų ri­bas pri­rei­kė keis­ti sie­kiant įgy­ven­din­ti da­lies Ne­mu­nai­čio kai­mo gy­ven­to­jų no­rą at­si­skir­ti nuo Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jos ir pri­si­jung­ti prie Aly­taus se­niū­ni­jos, kad ne­rei­kė­tų per Aly­tų va­žiuo­ti į Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jos cen­trą ki­ta­pus Ne­mu­no. Upė Ne­mu­nai­tį da­li­ja į dvi da­lis, ir žmo­nės pa­tiria daug ne­pa­to­gu­mų.
 
Nuo už­per­nykš­tės va­sa­ros ra­jo­no val­džia ėmė reng­ti mi­nė­tų se­niū­ni­jų te­ri­to­ri­jų kei­ti­mo ri­bas, nes tai il­gas pro­ce­sas, su­si­jęs su gy­ven­to­jų ap­klau­so­mis, ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos pri­ima­mais spren­di­mais, se­niū­ni­jų kei­čia­mų te­ri­to­ri­jų ri­bų de­ri­ni­mu su ke­lio­mis mi­nis­te­ri­jo­mis, ati­tin­ka­mo Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mo pri­ėmi­mu ir pa­ga­liau pa­keis­tų ri­bų įre­gist­ra­vi­mu Re­gist­rų cen­tre.
 
Iš pra­džių Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vai dėl Aly­taus ir Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jų te­ri­to­ri­jų ri­bų nu­sta­ty­mo su­da­rė dar­bo gru­pes įver­tin­ti ga­li­my­bes jas nu­sta­ty­ti. Ga­vus tei­gia­mas iš­va­das ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba pri­ėmė spren­di­mą pri­tar­ti pa­siū­ly­mui nu­sta­ty­ti gy­ve­na­mų­jų te­ri­to­ri­jų vie­to­vių ri­bas.
 
Pas­kui ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba dėl šių ri­bų nu­sta­ty­mo nu­ta­rė skelb­ti vie­ti­nių gy­ven­to­jų ap­klau­są. Jų tei­gia­mus pri­ta­ri­mo re­zul­ta­tus ir te­ri­to­ri­jų pla­nus pa­tvir­ti­no vėl­gi ta­ry­ba.
 
Ta­da se­niū­ni­jų te­ri­to­ri­jų pla­nai bu­vo pa­teik­ti de­rin­ti Ap­lin­kos, Su­si­sie­ki­mo, Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­joms ir Re­gist­rų cen­trui. Se­niū­ni­jų te­ri­to­ri­jų ri­bų pla­nai bu­vo su­de­rin­ti be pa­sta­bų. Tik tuo­met Vy­riau­sy­bė pri­ėmė nu­ta­ri­mą dėl Aly­taus ir Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jų gy­ve­na­mų­jų te­ri­to­ri­jų vie­to­vių ri­bų.
 
Toks Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mas Re­gist­rų cen­trui lei­do pa­da­ry­ti pa­kei­ti­mus gy­ve­na­mų­jų vie­to­vių duo­me­ny­se. Tik šių me­tų sau­sio pa­bai­go­je ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba pa­dė­jo pas­ku­ti­nį taš­ką Aly­taus ir Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jų te­ri­to­ri­jų ri­bų nu­sta­ty­mo is­to­ri­jo­je pri­im­da­ma spren­di­mą dėl gat­vių pa­va­di­ni­mų su­tei­ki­mo šio­se te­ri­to­ri­jo­se.
 
Il­gas pro­ce­sas gy­ven­to­jų ne­pa­sie­kė

Aki­vaiz­du, kad te­ri­to­ri­jų ri­boms nu­sta­ty­ti yra il­gas ir tik­rai biu­ro­kratinis pro­ce­sas. Dėl Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Aly­taus ir Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jų te­ri­to­ri­jų ri­bų nu­sta­ty­mo jis už­tru­ko dau­giau kaip pus­an­trų me­tų.
 
Gal­būt per vi­są šį pro­ce­są sie­kia­ma, kad nu­sta­to­mų ri­bų te­ri­to­ri­jų gy­ven­to­jai dau­giau apie tai su­ži­no­tų, pa­reikš­tų pa­sta­bų, vie­ti­nės val­džios spren­di­mus la­biau iš­ana­li­zuo­tų ša­lies val­džios ins­ti­tu­ci­jos. Bet šian­dien dar aki­vaiz­džiau, kad ši­to pro­ce­so me­tu Aly­taus se­niū­ni­jos Li­kiš­kių kai­mo Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­jai ta­po kai­my­ni­nio Li­kiš­kė­lių kai­mo gy­ven­to­jais, nes Jū­ra­tės gat­vė per­kel­ta į ki­tą kai­mą. O apie to­kį fak­tą jie su­ži­no­jo tik šį pa­va­sa­rį rink­da­mi pa­ra­šus už kan­di­da­tus į ša­lies pre­zi­den­tus.
 
Laima Balkuvienė
Ta­da dau­giau kaip tris­de­šimt Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­jų pa­si­ra­šė skun­dus Sei­mo kon­tro­lie­riui, Vy­riau­sy­bės at­sto­vui Aly­taus ap­skri­ty­je, Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei. Jie ne­no­ri bū­ti pri­jung­ti prie Li­kiš­kė­lių kai­mo, nes rei­kės keis­ti gy­ve­na­mo­sios vie­tos de­kla­ra­ci­ją ir tai su­da­rys pa­pil­do­mų rū­pes­čių, įsi­ti­ki­nę, kad pa­tirs ir iš­lai­dų pa­teik­da­mi pa­žy­mas ati­tin­ka­moms ins­ti­tu­ci­joms apie val­do­mą tur­tą nau­jo­je gy­ve­na­mo­jo­je vie­to­je, bu­vei­nės kei­ti­mas do­ku­men­tuo­se kai­nuos čia vei­kian­tiems ju­ri­di­niams as­me­nims.
 
Kaip sa­kė Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­ja Lai­ma Bal­ku­vie­nė, žmo­nės, su­ži­no­ję apie gat­vės per­kė­li­mą iš Li­kiš­kių į Li­kiš­kė­lių kai­mą, bu­vo tie­siog šo­ki­ruo­ti – nie­kas jų nuo­mo­nės dėl to ne­klau­sė, nie­kas nie­ko ne­ži­no­jo, ko­dėl gat­vė at­si­dū­rė ki­ta­me kai­me. Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­jų vie­nin­te­lis pra­šy­mas – jų pa­to­gu­mui pa­lik­ti šią gat­vę Li­kiš­kių kai­me.
 
For­ma­li ap­klau­sa su vie­no žmo­gaus iš Li­kiš­kių pri­ta­ri­mu

Li­kiš­kė­lių kai­me at­si­dū­ru­sios Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­jai iš Sei­mo kon­tro­lie­riaus ga­vo at­sa­ky­mą, kad jų skun­das per­siųs­tas nag­ri­nė­ti Vy­riau­sy­bės at­sto­vui Aly­taus ap­skri­ty­je, nes jo kom­pe­ten­ci­ja ver­tin­ti Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos pri­im­tus spren­di­mus.
 
Vy­riau­sy­bės at­sto­vė Aly­taus ap­skri­ty­je Jo­lan­ta Kruč­kaus­kai­tė ir Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Au­ri­mas Trun­cė šios gat­vės gy­ven­to­jams at­sa­kė, kad spren­di­mai dėl Aly­taus se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jų ri­bų nu­sta­ty­mo pri­im­ti ne­pa­žei­džiant įsta­ty­mų ir pai­sant vi­sų nu­sta­ty­tų pro­ce­dū­rų. Ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vas pa­žy­mė­jo, kad jei ne­su­tin­ka­ma su to­kiu at­sa­ky­mu ir pa­da­ry­tais te­ri­to­ri­jos ri­bų pa­kei­ti­mais, ga­li­ma kreip­tis į teis­mą.
 
Pa­si­ro­do, gy­ven­to­jų ap­klau­sa dėl Aly­taus se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jos ri­bų nu­sta­ty­mo bu­vo vyk­do­ma nuo 2012-ųjų spa­lio iki lap­kri­čio se­niū­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­nia­me pa­sta­te Mik­lu­sė­nuo­se. Čia bu­vo ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su ap­klau­sos te­ri­to­ri­jos pla­nais ir vi­sa do­ku­men­ta­ci­ja. Skel­bi­mas apie vyk­do­mą ap­klau­są ir te­ri­to­ri­jų že­mė­la­piai ka­bo­jo se­niū­ni­jos Luks­nė­nų se­niū­nai­ti­jos, ku­riai pri­klau­so Li­kiš­kių kai­mas, skel­bi­mų len­to­je. Apie ap­klau­są bu­vo pa­skelb­ta ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to tin­kla­la­py­je, kai ku­rio­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se.
 
Žo­džiu, vis­kas pa­da­ry­ta, kaip pri­klau­so, o jei Li­kiš­kių kai­mo gy­ven­to­jai ne­ži­no­jo apie šią ap­klau­są, ku­rios me­tu tu­rė­jo pa­si­sa­ky­ti ir dėl Jū­ra­tės gat­vės per­kė­li­mo į Li­kiš­kė­lių kai­mą, tai jų bė­da.
 
Vi­sus mi­nė­tų ins­ti­tu­ci­jų at­sa­ky­mus ga­vu­si L.Bal­ku­vie­nė, ku­rios ad­re­sas bu­vo nu­ro­dy­tas jiems teik­ti, tvir­ti­no: „Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­jai re­tai lan­ko­si Mik­lu­sė­nuo­se, tuo la­biau Luks­nė­nuo­se ir kaip jie ga­lė­jo su­ži­no­ti apie ap­klau­są? Ne­gi mes tu­ri­me nuo­lat ste­bė­ti ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės tin­kla­la­pį ar sek­ti skel­bi­mus ži­niask­lai­do­je?“
 
Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­jai įsi­ti­ki­nę, kad Aly­taus se­niū­ni­jos se­niū­nas Vis­val­das Dum­bliaus­kas tu­rė­jo jiems pra­neš­ti apie gat­vės per­kė­li­mą į ki­tą kai­mą, nes tik­rai apie tai ži­no­jo, ir tai, jų nuo­mo­ne, yra kar­di­na­lus pa­kei­ti­mas nu­sta­tant te­ri­to­ri­jų ri­bas Aly­taus se­niū­ni­jo­je. Pa­gal nu­sta­ty­tą tvar­ką to­kios funk­ci­jos se­niū­nui ne­pri­klau­so, o pa­si­steng­ti dėl žmo­nių pas mus ne­la­bai įpras­ta.
 
Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ar­chi­tek­to sky­riaus ve­dė­jas Aud­rius Ar­ba­čiaus­kas, pa­si­tei­rau­tas, kiek ap­klau­so­je da­ly­va­vo Li­kiš­kių kai­mo gy­ven­to­jų dėl Jū­ra­tės gat­vės per­kė­li­mo iš šio kai­mo į Li­kiš­kė­lių kai­mą ir tam pri­ta­rė, at­sa­kė: „Iš vi­sos Aly­taus se­niū­ni­jos ap­klau­so­je da­ly­va­vo apie 600 žmo­nių, o iš Li­kiš­kių kai­mo tik vie­nas as­muo.“ Pastarajame kaime gyvena apie 80 žmonių.
 
Tad ap­klau­sa vyk­dy­ta for­ma­liai, nes va­do­vau­jan­tis tei­sės ak­tais ji yra tik pa­ta­ria­mo­jo po­bū­džio.
 
Kaip šian­dien jau Li­kiš­kė­lių kai­mo Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­jams su­grįž­ti į Li­kiš­kių kai­mą, – su­dė­tin­gas rei­ka­las. Pa­sak A.Ar­ba­čiaus­ko, tek­tų kar­to­ti to­kią pat il­gą pro­ce­dū­rą. Ko­dėl ši to­kia? Sky­riaus ve­dė­jas pa­reiš­kė, kad to­kią nu­sta­čiu­si Vy­riau­sy­bė.
 
Ar­chi­tek­to sky­riaus ve­dė­jas tei­gė, kad nu­sta­tant Aly­taus se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jų ri­bas Jū­ra­tės gat­vė iš Li­kiš­kių kai­mo per­kel­ta į Li­kiš­kė­lius, nes Li­kiš­kių kai­mo te­ri­to­ri­ja bu­vo su­da­ry­ta iš dvie­jų at­ski­rų te­ri­to­ri­jų, ku­rias sky­rė Li­kiš­kė­lių kai­mas, to­dėl, at­si­žvel­giant į ri­bų nu­sta­ty­mo prin­ci­pus, bu­vo tiks­lin­ga at­ski­rą maž­daug 27 hek­ta­rų Li­kiš­kių te­ri­to­ri­ją tarp Aly­taus mies­to ir Li­kiš­kė­lių kai­mo pri­jung­ti prie Li­kiš­kė­lių kai­mo.
 
Kaip pa­ti­ki­no ra­jo­no val­džios at­sto­vai, se­niū­ni­jos at­sa­kin­gi dar­buo­to­jai gy­ve­na­mo­sios vie­tos de­kla­ra­vi­mą at­lie­ka ne­mo­ka­mai. Kal­bin­ti ban­kų, Re­gist­rų cen­tro, Aly­taus ap­skri­ties vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos at­sto­vai aiš­ki­no, kad dėl gy­ve­na­mo­sios vie­tos pa­kei­ti­mo su­tvar­kius duo­me­nis Ad­re­sų re­gist­re iš gy­ven­to­jų ne­bus pra­šo­ma jo­kių pa­žy­mų apie pa­keis­tą gy­ve­na­mą­ją vie­tą, nes jie yra ma­to­mi. Kas ki­ta čia vei­kian­čioms įmo­nėms – joms tik­rai kai­nuos ad­re­sų pa­kei­ti­mas do­ku­men­tuo­se ir spau­duo­se, jei juo­se nu­ro­dy­ta kon­kre­ti bu­vei­nė.
 
Ta­čiau ir to­kia in­for­ma­ci­ja Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­jų ne­guo­džia – jie pik­ti­na­si bu­vę ne­in­for­muo­ti apie per­kė­li­mą į ki­tą kai­mą.
 
Jū­ra­tės gat­vė – uni­ka­li

Re­a­liai ap­klau­so­je dėl per­kė­li­mo iš vie­no į ki­tą kai­mą ne­da­ly­va­vę Jū­ra­tės gat­vės gy­ven­to­jai šian­dien jau­čia­si pa­že­min­ti ir ne­rei­ka­lin­gi vie­ti­nei val­džiai.
 
Pa­ti gat­vė uni­ka­li tuo, kad ja nu­brėž­ta ri­ba tarp Aly­taus mies­to ir ra­jo­no sa­vi­val­dy­bių, nes Li­kiš­kių ir Li­kiš­kė­lių kai­mai prie pat mies­to. Kaip sta­ti­nys ši gat­vė pri­klau­so mies­to sa­vi­val­dy­bei, jos vie­no­je pu­sė­je yra mies­to, ki­to­je – kai­mo gy­ven­to­jai. Abie­jo­se gat­vės pu­sė­se yra po­ri­niai na­mų nu­me­riai. Tad į šią gat­vę at­vyks­tan­tiems sve­čiams il­gai ten­ka ieš­ko­ti rei­kia­mų gy­ven­to­jų. Pa­sak čia gy­ve­nan­čių­jų, po Jū­ra­tės gat­vę, ne­ras­da­mi na­mų nu­ro­dy­tu ad­re­su, ne­re­tai klai­džio­ja ir iš­kvies­ti grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos dar­buo­to­jai.
 
Ši žvy­ruo­ta gat­vė pri­žiū­ri­ma mies­to sa­vi­val­dy­bės, jos as­fal­ta­vi­mo dar­bų ne­su­lau­kian­tys žmo­nės jų dar grei­tai ir ne­ga­li ti­kė­tis, nes tik at­ei­nan­čiais me­tais nu­ma­to­ma pra­dė­ti šių dar­bų pro­jek­ta­vi­mą.