Žemės ūkio ministerija nusprendė imtis taikdario vaidmens ir pašalinti augančią įtampą – surengti didįjį pasitarimą. Pieno gamintojai sutiko atidėti savo suvažiavimą, pasižiūrėti – o gal išties bus atsižvelgta į jų reikalavimus?
Į pasitarimą atvyko Žemės ūkio rūmų vadovai, pieno gamintojų ir perdirbėjų atstovai, Seimo Kaimo reikalų komitetas, rajonų savivaldybių Žemės ūkio skyrių darbuotojai, taip pat svečias iš Europos pieno tarybos – jos prezidentas Romualdas Šaberis.
Buvo perskaityta nemažai pranešimų, tačiau konstruktyvi diskusija neįvyko. Kiekvienas liko prie savo nuomonės: ŽŪM ir perdirbėjų atstovai – prie labiau optimistinių ateities vizijų, o pieno gamintojai išėjo iš salės panarinę galvas.
Ragino konstruktyviam dialogui
„Esame pasirengę po Naujųjų metų kompensuoti dalį pajamų, negautų nuo rugpjūčio vidurio. Tai bus vienkartinė injekcija, skirta šių metų pajamoms palaikyti, bet tai nereiškia, kad valdžia turi kiekvieną nuostolį dengti“, - dėstė ministrė Virginija Baltraitienė. Drauge ji kvietė šiuo sudėtingu metu vienyti jėgas, kad Lietuva, panaikinus pieno kvotas, būtų konkurencinga, šalies vartotojai gertų lietuvišką pieną.
Ministrei antrino Seimo KRK pirmininkas Saulius Bucevičius, ragindamas skirtingas šalis kalbėti konstruktyviai, o pieno gamintojus ryžtingiau kooperuotis.
Pieno kvotų panaikinimas kitų akimis
Kaip pieno kvotų panaikinimui ruošiasi, ką prognozuoja Europos pieno taryba?
Šios organizacijos prezidentas R. Šaberis pats yra pieno gamintojas, laiko 44 melžiamas karves. Nuo pat įkūrimo 2006 m. jo vadovaujama Pieno taryba atstovauja 19 valstybių, apie 100 tūkst. pieno gamintojų.
Supirkimo kainos šokinėja ne tik mūsų šalyje. Tai būdinga, nors ir mažesniu mastu, visai ES. O pastaruoju metu kainų lygis yra pavojingai kritęs. Europoje vidutinė supirkimo kaina siekia 37 ct už kg.
„Tai reiškia, kad gamybos sąnaudos nepadengiamos. Mūsų taryba apskaičiavo, kad daugelyje šalių pieno gamintojai neturi pelno, gamybos sąnaudos viršija išlaidas, taip pat ir Vokietijoje“, - konstatavo svečias. Tai lėmė situacija pasaulio rinkoje, Rusijos paskelbtas embargas.
Ieškodama galimos išeities, kaip išvengti panašių krizių panaikinus pieno kvotas, Pieno taryba išnagrinėjo kitų didžiųjų rinkų patirtį. JAV, kurioje laisvoji rinka gyvuoja amžius, supirkimo kainos taip pat labai šokinėja ir didėja atotrūkis tarp vartojimo kainų. O štai Kanadoje, kurioje rinka yra reguliuojama, situacija yra priešinga – ganėtinai stabili.
Pavyzdžio paskatinti Europos pieno gamintojai siūlo rinką, bent jau kriziniu laikotarpiu, reguliuoti.
Siūloma trijų pakopų sistema, kuri padėtų išvengti krizės. Atliekant rinkos stebėseną, būtų sudaromas indeksas (pagal biržos kainą, pardavimo kainą ir pieno gamybos sąnaudas) ir, atsižvelgiant į jį, sprendžiama, ar reikia įsikišti. Indeksui mažėjant ir gamybai didėjant, gamintojai būtų perspėti, galėtų tam tikram laikui netiekti produkcijos, ją sulaikyti ūkyje. Esant didesnei rizikai, būtų rekomenduojama mažinti gamybą arba mokėti tam tikrą baudą. Esant dar didesnei krizės rizikai, siūloma keliais procentais mažinti pieno gamybą visiems gamintojams.
„Tikslas yra išvengti krizės, o jai prasidėjus imtis visų priemonių kaip galima greičiau ją įveikti. Galimos ir tam tikros politinės priemonės, bet iliuzijų turėti nereikia. 2009 m. krizė pieno gamintojams kainavo 10 milijardų eurų, o politinėmis priemonėmis padengta tik 1 milijardas“, - teigė R. Šaberis.
Prie planinės ekonomikos negrįšime
ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis kritiškai atsiliepė apie svečio kalbą. Prie planinės ekonomikos negrįšime. Ir apskritai, žvelgiant į tolimesnę perspektyvą, Lietuvos situacija neatrodo prastai.
Pieno sektorius itin svarbus šalies ekonomikai, sukuria net 19,7 proc. produkcijos. Ūkiai modernėja. Europoje nesame lyderiai, bet atrodome neblogai. Supirkimo kainos svyruoja ir svyruos, nieko čia nepadarysi, Rusijos sukeltas rinkos stabdymas tik paspartino šį procesą, rinka turėtų atsigauti, gamintojai didesnių nuostolių nepatirs. Departamento direktorius abejoja, kad Lietuvą gali užlieti perteklinis pienas. Vakarų Europai vargu ar apsimokėtų pervežimo išlaidos, nebent pieno gamyba atsieitų gerokai pigiau.
„Vilkyškių pieninės“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius taip pat linkęs manyti, kad Lietuvos neužlies pieno upės iš kitų šalių, nes ES statoma daug naujų perdirbimo įmonių. Vien Vokietijoje bus papildomai perdirbama 600 tūkst. pieno.
Supirkimo kainą, kaip priminė G. Bertašius, lems paklausos ir pasiūlos balansas. 2 proc. papildomas kiekis neišvengiamai „kerpa“ kainą. Šiuo metu yra tam tikra krizė iš dalies dėl to, kad nepasiteisino su Kinija sieti lūkesčiai – čia suvartojama mažiau pieno produktų nei prognozuota. Tačiau Azija vis tiek artimiausiu metu „sugers“ visą ES pagamintą papildomą pieno produkciją, vartojimas didės ir Afrikoje.
Koks optimizmas, kai taip didėja sąnaudos?
Ūkininkas ir Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas, Pieno tarybos pirmininkas Bronius Markauskas tiesiai šviesiai rėžė: „Optimizmo turiu mažai.“ Jis nemano, kad pieno vartojimo augimas neturi pabaigos. Yra ženklų, kad vartojimas mažėja ne tik Kinijoje. B. Markauskas abejoja, kad Lietuvos pieno gamintojai atlaikys konkurentus iš Vakarų Europos, kurie intensyviai rengėsi pieno kvotų panaikinimui, statė naujas fermas. Airiai planuoja gaminti 60 proc., vokiečiai – 20 proc. daugiau pieno.
Tačiau svarbiausia yra tai, ar apsimoka Lietuvoje gaminti pieną. Drauge su kaimynu ūkininku panagrinėję, kaip per 10 metų pasikeitė ūkio buhalterija, B. Markauskas skaičių kalba perteikė tai, apie ką visi šneka: sąnaudos didėja greičiau negu pajamos. Rezultatas toks: pieno gamyba tapo nepatrauklia žemės ūkio šaka. Jeigu šiandien reikėtų iš naujo rinktis, antrą kartą vargu ar bristų į tuos pačius vandenis. B. Markauskas įstikinęs, kad greitai pieno gamyba šalyje pradės sparčiai mažėti.
