Tiesa, populiarumo Lietuvos ekspozicija nestokojo: vokiečius traukė skrabalais grojantis atlikėjas Regimantas Šilinskas, karšti patiekalai ir patogūs atsisėsti kaimiško tipo mediniai stalai bei kėdės. Lietuviai užsieniečius taip pat viliojo mėsos ir pieno gaminiais, tautodailininkų darbais, šviežiomis obuolių sultimis.
Latvija prisistatymui naudojo Rygos senamiesčio fragmentus, pasirūpino žibintais ir aukštais, miesto barus primenančiais staliukais, o prekybą vietos gamintojų produkcija vykdė minimaliai. Šalis taip pat turėjo ir nedidelę ūkininko sodybą primenančią erdvę, kurioje stalas su suolais stovėjo netoli vežimų su konservuotomis daržovėmis bei skrynios.
Estijos ekspozicija buvo didžiausia iš visų Baltijos šalių: joje taip pat buvo įrengta kavinės zona su kaimiško stiliaus mediniais stalais ir kėdėmis, tačiau sukurta ir kitos paskirties zonų, pavyzdžiui, vaikų žaidimų erdvė, amatininkų kampelis, kur pintas tinklas žvejybai, gaminti papuošalai iš veltinio. Estija yra Vokietijos sostinėje sausio 17–26 dienomis vykstančios parodos partnerė, tad daug kur buvo galima pamatyti užrašą „Estland“.
Šiaurės šalys prisistatė moderniau: norvegai buvo įsirengę nedidelį restoraną, kurį dekoravo moderniai. Skaidraus stiklo indai puošė stalus ir avikailiais užlotus suolus, tačiau suolai buvo ne kaimiško stiliaus, o minimalistiniai. Kaip kėdės buvo naudojami ir kelmai. Be lašišų, krevečių, silkių ir ikrų norvegai siūlė paragauti kirviu sukapotos vytintos menkės, naujai sukurtų sūrių, o svečiams patiekalus tiesė ne tik tradiciniais raštais papuoštus megztinius vilkėję dalyviai, bet ir šefai.
Švedai siūlė ragauti bredienos gaminių, pavyzdžiui, saliamio, tačiau gamino ir populiarius dešrainius, o Suomija lankytojams paruošė kalną karštų bulvių traškučių, kuriuos pardavinėjo porcijomis ir įvairių gaiviųjų gėrimų.
Baltijos ir Šiaurės šalys parodos metu buvo įsikūrusios tame pačiame paviljone. Jame taip pat buvo Airija, įkūrusi barą su gyvai grojančiais muzikantais, Jungtinė Karalystė, kurios prekybininkai siūlė saldumynų bei atributikos, bei keletas kitų, toliau nuo Lietuvos esančių šalių, pavyzdžiui, Portugalija.
Kaip pasirodė Lietuva?
„Klasika ir tradicija neturėtų būti supriešinama su moderniais sprendimais. Bet blogai yra tai, kad kelerius metus iš eilės naudojamos tos pačios priemonės, greičiausiai taip vyksta dėl to, kad naujiems sprendimams nėra pinigų. Panašus prisistatymas keletą metų iš eilės atrodo nuobodžiai“, - mano bendrovės „Komunikacija ir konsultantai“ direktorius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas Andrius Kasparavičius.
Pasak jo, problema yra ne cepelinuose ar pirkiose.
„Mes galime naudoti tradicinius cepelinus, pirkią ir ką tik norime, bet prisistatyti vis kitaip. Juk žmonės pavargsta ir nuo modernumo, nori tradicinių dalykų, - aiškina A. Kasparavičius. - Kita vertus, įtakos turi šalies dydis. Norint atkreipti dėmesį, kai esi mažas, visą laiką reikia galvoti apie originalumą ir stengtis nustebinti, o ne daryti tą patį.“
Specialistas įsitikinęs, kad kartojimo efektas veiksmingas yra tuomet, kai siekiama sustiprinti prekės ženklą ar koncepciją, o ne ją pristatant.
„Paroda paprastai yra siejama su naujovėmis, ne visi žmonės prisimena, ką šalis pristatė ankstesniais metais. Kartojimo efektas yra veiksmingas, kai užsiimama rėmimu, pavyzdžiui, teatro – galiausiai vieną ar kitą prekės ženklą imama sieti su teatru. Tačiau kai savo prisistatymui naudojami seni elementai, tai - stagnacija“, - apgailestauja jis.
„Parodos esmė yra pritraukti kuo didesnį žmonių srautą. Iš nuotraukų matyti, kad lietuviškas stendas sulaukė pakankamai daug žmonių, matyt, dėl to, kad buvo karšto maisto, - svarsto A. Jonkus. - Jeigu nori pritraukti masę, tradiciniai dalykai yra puiku, tačiau jei reikia sudominti ekspertus ar inovatorius, reikia ir kitų sprendimų.“
Specialistas mano, jog pastovumas yra naudingas kuriant prekės ženklą, be to, A. Jonkaus manymu, prisistatymas tinkamai parinktas Vokietijos rinkai.
„Aš suprantu, kad Vokietijai tradicinis mūsų maistas yra artimas, tradicijos ten – panašios. Pavyzdžiui, prancūzų mūsų virtuve nelabai suviliosi, ten tradiciškai – kiti skoniai, daugelis net nesiryš valgyti pakankamai riebaus maisto. Kas tinka vokiečiams, lietuviams, netiks balkanų gyventojams ar japonams. Nuo auditorijos priklauso su kokiu stendu einama į parodą“, - teigia A. Jonkus.
Jis mano, jog į tą pačią rinką galima keletą metų sėkmingai eiti su ta pačia koncepcija, tačiau ne dešimtmetį.
„Planavimo 5-eriems metams jau turėtų pakakti. Atsinaujinimas kas 5-erius metus yra labai neblogas sprendimas, nes einama su nuoseklia žinia, bet rinkai ir mums keičiantis, yra patobulinimų“, - komentuoja A. Jonkus.
Abu specialistai įsitikinę, kad naudoti tą pačią koncepciją keletą metų iš eilės yra pigiau, nei kasmet imtis vis naujos idėjos.
Kitąmet ieškos naujovių
Lietuvos žemės ūkio ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Rimutė Kėkštienė DELFI patvirtino, jog kitąmet planuojama į Berlyną vykti su nauja koncepcija.
„Nauja koncepcija planuojama kitiems metams, tačiau ar ji bus kaimiška, dar nežinia, nes bus skelbiamas konkursas, o ministerijoje sudaryta darbo grupė atrinks tinkamiausią pasiūlymą, - sakė ji. - Ši koncepcija naudojama jau 12-a metų.“
R. Kėkštienė pasakojo, jog dabartinis sumanymas buvo nuolat papildomas ir plečiamas: pirmiausiai sukurtas pirmas aukštas, tuomet pridėtas nedidelis antras aukštas, vėliau jis plėstas, o šiemet ekspozicija dar išplatėjo į šonus.
„Kiekvienais metais ekspozicija didėjo, bet koncepcija nepasikeitė, stilius liko toks pat, - teigė ji. - Sutartis su tiekėju šiuo metu baigiasi, reikia atrinkti naują tiekėją, manome, kad po 12-os metų būtų galima pagalvoti ir ką nors naujesnio.“
