Išdygo bažnyčia su bokštais ir kryžiais ant jų, su šventoriaus tvora ir puikiai įrengtu vidumi, su vieta vargonams ir daugybe paveikslų – trumpiau sakant, iškilo tokia bažnyčia, kokios pavydėti gali dažnos parapijos tikintieji. Tos bažnyčios statytojas Pijus Stulginskis, beje, pagal giminystės liniją nueinąs iki tokią pavardę turėjusio mūsų Prezidento, sako, netgi šiandien nežino, kokia bus jo bažnyčios ateitis, bet pasitiki Šventojo Rašto žodžiais: „Kas manimi tiki, nebus sugėdintas“. O tai reiškia, jei JIS pasirūpino, kad bažnyčia iškiltų, pasirūpins ir visu kitu.

Koplytėlių trauka

Pijus prisipažįsta, kad koplytėlėms kažkokią nenusakomą trauką jis jautė nuo mažumės: „Eidavau pro koplytėles ir grožėdavausi. Kartais gana keistomis aplinkybėmis aš prie jų atsidurdavau. Rodos, nei aš ten ėjau, nei man ton pusėn reikėjo, o žiūrėk jau ir stoviu prieš koplytėlę. Ir širdį užliedavo labai geras jausmas, siela prisipildydavo nenusakomos ramybės. Ir kiekvienąkart mintyse sau sakydavau, kad, kai užaugsiu ir turėsiu savo namus, kieme būtinai pastatysiu koplytėlę“, – prieš keliolika metų kalbėjo P.Stulginskis.

Metai bėgo. Baigėsi Pijaus vaikystė, atėjo diena, kai Pijus įsigijo savo namus, kuriuose dienos slinko kaimiečiui įprastu ritmu. Tačiau vieną naktį Pijus sapne išgirdo balsą: „O kur tavo pažadai?“ Pijus nubudo tvirtai tikėdamas, kad girdėjo Dievo Motinos balsą. Keistas jausmas apėmė, bet apie sapną niekam nepasakojo. Juk ne paslaptis, kaip kaime į tokį, su Dievo Motina besikalbantį, žiūrėtų.

Ir vėl bėgo dienos. Vienus žemdirbio darbus keitė kiti: „Pardaviau karvę, o už tuos pinigus ketinau nusipirkti baldų. Vos tik susiruošiau tai daryti, vėl tą patį sapną susapnavau. Supratau, kad atidėlioti nederėtų. Juk negali būti svarbesnių pažadų nei tie, kuriuos Dievui davei“, – pradžių pradžią prisimena Pijus.

Pirma ardė, paskui statė

Vos tik Pijus apsisprendė statyti koplytėlę ir dėl baldų nebesuko sau galvos, viskas tarsi savaime ėmė klostytis taip, kaip reikėjo. Kartais rodydavosi, kad kažkas jo mintis skaito. Užteko Pijui pagalvoti, iš kur gauti plytų koplytėlei, – kaimynas kitądien paprašė jo išardyti seną statinį, o už darbą vyriškiui plytomis atsilygino. O kai plytų turėjo, tai ir koplytėlę sumūryti netruko, į kurios šventinimo ceremoniją susirinko gražus pulkas parapijiečių.

Tačiau nė nespėjus išsiskirstyti žmonėms, Pijus sako vėl pajutęs keistą nerimą, tarsi kažkas iš vidaus jį kviestų statyti bažnyčią. „To nei žodžiais nusakysi, nei kitaip perteiksi. Supratau, kad reikia imtis didesnių darbų, nors kišenėje neturėjau nė grašio. Pirmiausia ėmiau ruošti būsimai bažnyčiai vietą, iškasiau slyvaites. Žmonai bijojau prasitarti, nors mačiau, jog ji supranta, kad mano galvelėje kažkas darosi. Pasikartojo ta pati istorija – žmogus atidavė seną tvartą, per žiemą išardžiau, ir štai – tūkstančiai plytų.“ Paskui vienas ūkininkas padovanojo stogui skardos, iš kažkur atsirasdavo medienos bei visko, ko reikėjo.

Statė vienas

Įdomu tai, kad P.Stulginskis visus darbus dirbo vienas. „Tai gal bent lubų plokštes padėjai prilaikyti, kol prikals?“– paklausė Pijaus žmonos Snieguolės pas Stulginskius atvykęs Vaiguvos seniūnas Alvydas Lukošius. „Oi ne, aš aukščio bijau, – net nusipurtė ši. – Vyras viską darė vienas. Tik ten, kur fiziškai neįmanoma padaryti vienam, pasiprašydavo talkos.“

Pijus nėra baigęs jokių mokslų, taigi iš kur apie statybos darbus taip gerai išmano? Juo labiau kad bažnyčią jis rentė be jokio projekto, statė tik pagal jam vienam akyse regimą brėžinį. „Nežinau, iš kur aš visa tai moku. Manau, kiekvienas mokėtų, bet paprasčiausiai nenori.“ Pijus ne kartą yra sakęs, kad prie bažnyčios plušėjo po 16–18 valandų per parą ir nepavargdavo. Ir dar reikėjo ūkio darbus nudirbti. Nors to ūkio – tik trys hektarai apie namus ir keletas karvučių.

Dievui – ne tada, kai atlieka

Pijus neslepia, kad buvo daug priekaištaujančiųjų ir pamokslaujančiųjų dėl neva paiko jo išlaidavimo. Girdi, pasistatytum gražų namą, baldus nusipirktum, dukros ateitimi pasirūpintum. Jei Pijus būtų statęs kalvę, dirbtuves, fermą, kaimas jį būtų supratęs. Bet ne bažnyčią. Juk Vaiguva ją jau turi. Pagaliau, jei bažnyčią būtų statęs visko pertekęs žmogus, sakytum, kad neturi kur pinigų dėti, bet Pijus... Prieš keletą metų jis parodė išlūžusį dantį: „Paskaičiavau, kad danties įdėjimas prilygtų keletui maišiukų cemento. Užteks tų dantų...“ Ir čia pat pridūrė: „Pinigų turėdamas bet kas ir bet ką gali pastatyti. Bet kažin, ar Dievui reikia to, kas nuo tavęs atliko?“

Skrydis nuo bokšto

Pijus pasakoja, kad statant bažnyčią nutiko keletas neįtikėtinų istorijų. Sako, jam nuo pat vaikystės dėl kažkokios priežasties stipriai gėlė strėnas. Metams bėgant, tas skausmas vis labiau stiprėjo, kol galop nebegalėjo pasilenkęs nieko dirbti. Ir štai vieną dieną, vos tik Pijus užlipo ant pastolių, šie lūžo, ir bažnyčios statytojas tėškėsi žemėn tarp plytų krūvos ir armatūros strypų. „Nukritau, pajudinau rankas ir kojas – viskas lyg ir tvarkoje. Mėginu atsistoti, bet kažkas tarsi prie žemės pririšęs laiko. Pasižiūriu, megztinis ant armatūros strypo pasimovęs. Padėkojau Dievui už gyvybę, atsistojau, ir... nuo to laiko nebejaučiu strėnų skausmo. Iš pradžių maniau, kad dėl išgąsčio. Bet iš tiesų – vietoj manęs užsimušė mano skausmas. Velnias koją kišo, o angelas – pagalvę.“

Kas nugriaus bažnyčią?

P.Stulginskio bažnyčia – didelis galvos skausmas rajono architektams ir statybų priežiūros inspektoriams, nes ji, kaip minėta, yra pastatyta be jokių projektų ir leidimų. Pijus pasakoja, kad šie ne sykį atvažiuodami reikalavo bažnyčią nugriauti. „O aš jiems sakiau, jei taip manote, griaukite patys. Su buldozeriu nustumdykite, jei pajėgsite. Ir bažnyčią, ir mane su visa troba.“

Pijus sako, kad dabar didžiausias jo rūpestis ir yra atiduoti bažnyčią naudoti. Tuomet ją bus galima pašventinti ir galės rinktis žmonės. Valdininkai to daryti be dokumentų ir projektų neketina, nors pastato saugumu ir neabejoja, o Pijus sako, kad viskas yra Dievo valioje. Jei leido pastatyti, tai ras išeitį ir iš tos bėdos. Ir čia pat prisipažįsta, jei nebūtų valdininkų bijojęs, jo bažnyčia kur kas gražesnė būtų, su didingais akmenų pamatais. Paklaustas, kokią mato savo bažnyčios viziją, sako, kad tai – ne jo rūpestis, viskas Dievo rankose. „Bažnyčią stačiau tikrai ne dėl pasididžiavimo. Na, sakykim taip: kiekvienam kvailiui duota skirtingai kvailioti. Kas geria, kas pačią muša, o aš statau bažnyčią. Skaitei Vaižganto raštus? Ten yra parašyta: „Pijus nebuvo protingas“? Aš ir esu Pijus“.