Pieno gamintojų kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ generalinis direktorius Ovidijus Drūlia sakė, kad dabar pienininkams jau apsimokės brangiau supirkti daugiau pieno, jį perdirbti (ypač į pieno miltelius) ir produkciją eksportuoti.
Europos Komisija patvirtino, kad eksporto subsidijos už sviestą (atsižvelgiant į jo riebumą) bus nuo 43,90 iki 46,65 EUR/100 kg, už lieso pieno miltelius – 17 EUR/100 kg, už brandinamus sūrius (atsižvelgiant į jų tipą ir riebumą) – nuo 17 iki 25 EUR/100 kg, už pieno konservus – nuo 3,05 iki 6,64 EUR/100 kg.
AB „Pieno žvaigždės“ vykdantysis direktorius Linas Sasnauskas VL tikino, kad ši parama didelių pasikeitimų rinkoje nesukels: „Sandėliai pilni produkcijos, o vartojimas sumažėjo. Subsidijos sūriui turėtų būti daug didesnės. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES rinkoje šios produkcijos yra perteklius.“
Jo kolega, AB Vilkyškių pieninės generalinis direktorius Gintaras Bertašius, mano, kad EK subsidijas dar didins, nes dabartinės eksporto neišjudins, be to, įmones jos pasieks tik po 4–5 mėnesių.
Pieno gamintojų viltys
Kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas abejoja, ar perdirbėjai padidins pieno supirkimo kainas: „Manau, jie išsivalys sandėlius, o apie supirkimo kainų didinimą užmirš. Kodėl pieno miltelių jie nepardavė anksčiau? Tik todėl, kad tikėjosi sulaukti dar aukštesnių kainų. Tačiau rinkoje padėtis pablogėjo, o jie nenorėjo bloginti ekonominių rodiklių ir nepardavė pieno miltelių pigiau. O dabar visi mes turime kentėti dėl jų padarytų klaidų.“
Pasak „Lietuviško pieno“ generalinio direktoriaus O.Drūlios, sausio 29 d. Pieno taryba svarstys pieno supirkimo kainų didinimo klausimą. Jo nuomone, bus siūloma kainas sugrąžinti į 2008 m. gruodžio mėnesio lygį. O.Drūlia neslepia, jog dėl sumažėjusių pieno supirkimo kainų kai kurie „Lietuviško pieno“ nariai pateko į sudėtingą padėtį: „Kai kurie ūkiai dirba nuostolingai, gyvena iš sukauptų lėšų. Taip ilgiau tęstis negali.“
Perdirbėjai neskubės atverti piniginių
Nesunku prognozuoti, kad Pieno taryboje kils aštri diskusija, nes perdirbėjai nesirengia atverti piniginių.
„Artimiausiu metu neverta tikėtis supirkimo kainų augimo. Apie tai bus galima kalbėti tik tada, kai įmonės sandėliai ištuštės, o produktų pardavimo kainos eksporto rinkose nesumažės“, – sako „Pieno žvaigždžių“ vykdantysis direktorius L.Sasnauskas.
Tačiau jis primena apie artėjantį vadinamąjį pieno sezoną, kai Europoje paprastai susidaro pieno perteklius. Todėl įmonių sandėliuose vėl pradės kauptis pieno milteliai, sviestas ir sūriai.
AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa ūkininkus ir džiugina, ir nuvilia: „Vienas pagrindinių šių eksporto subsidijų tikslų – palaikyti žemdirbių pajamas. Ar pavyks? Subsidijas, žinoma, pridėsime prie gautos kainos už parduotą produkciją, tačiau augimas bus nedidelis. „Rokiškio sūris“ per mėnesį planuoja gauti apie 400 tūkst. Lt eksporto subsidijų. Kai paskirstome šią sumą visam supirktam pienui, gauname apie 13 ct/t. Tiek ir galėsime padidinti supirkimo kainą“.
Nežada subsidijomis dalytis ir AB Vilkyškių pieninės generalinis direktorius G.Bertašius: „Eksportuojami į Rusiją sūriai tesudaro 10–15 proc., ši dalis tesiekia kelis procentus visos mūsų įmonės apyvartos. Todėl apie supirkimo kainų augimą dar anksti kalbėti.“
Viešai apie galimus kelių perdirbimo įmonių bankrotus praėjusią savaitę prabilo kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ generalinis direktorius O.Drūlia.
„Kalbėkime atvirai – tokiems pasikeitimams mes, ūkininkai, dar nepasiruošę. Kai kurie pieno gamintojai paprasčiausiai nebeturėtų, kam parduoti pieną. Mūsų skaičiavimais, bankrutavus 1000–1500 t pieno per dieną superkančiai įmonei, pieno supirkimo kainos dėl atsiradusios papildomos jo pasiūlos sumažėtų net apie 20 proc.“, – negaili išvadų O.Drūlia.
Eksportuoti pieną į Lenkiją? Lenkijoje šiuo metu laisvą pieną ( superkamą ne iš savo šalies ūkininkų) galima parduoti apie 5 proc. pigiau nei vidutiniškai Lietuvoje.
„Žinoma, jeigu pasiūlytume didelį kiekį, pavyzdžiui, 150 t, tai supirkimo kaina būtų didesnė nei Lietuvoje“, – sakė O.Drūlia.
Neigia bankroto galimybę
„Devynių mėnesių rezultatai ryškių bankroto požymių nerodo, tačiau įtampa rinkoje auga. Įmonėms bankrutavus, laimėtojų nebūtų – valstybė negautų mokesčių, perdirbėjams papildomo pieno šiuo metu nereikia, o ūkininkams būtų dar blogiau“, – sakė L.Sasnauskas.
D.Trumpa garantavo, kad „Rokiškio sūriui“ bankrotas negresia: „Finansų srautai suderinti – sumažinome atlyginimus, laikinai sustabdėme investicijas, deja, teko sumažinti ir pieno supirkimo kainas.“
Vilkyškių pieninės finansiniai rodikliai gerokai prastesni – per tris praėjusių metų ketvirčius patirta apie 9,7 mln. Lt nuostolių (2007 m. – per 8 mln. Lt pelno). Tačiau įmonės vadovas tikina, jog pavyko subalansuoti įmonės veiklą.
„Sumažinę pieno supirkimo kainas ir gerokai apkarpę vidinius resursus, planuojame sutaupyti 9–10 mln. Lt“, – žada G.Bertašius. Jis sakė, kad įmonė į sunkesnę padėtį buvo patekusi 2002-aisiais, tačiau ir tada atsigavo.
AB „Marijampolės pieno konservai“ vadovai taip pat paneigė gandus apie įmonės bankrotą. Tačiau prognozuojama, kad įmonė metus baigs turėdama apie 2 mln. Lt nuostolio.
KOMENTARAI
Viktoras Ročka, Raseinių rajono ūkininkas
Neseniai bendravau su „Rokiškio sūrio“ vadovais. Jie tikino, kad, sulaukę eksporto subsidijų, pieno supirkimo kainas padidins apie 10 ct/kg. Tikiuosi, kad jie laikysis duoto žodžio.
Man teko patirti jau dviejų perdirbimo įmonių bankrotus – tiekiau pieną bankrutavusioms Raseinių ir Alytaus pieninėms. Prisiminimai nemalonūs. Bankroto atveju įmonės dažniausiai lieka skolingos ūkininkams. Jeigu bankrutuotų stambi įmonė, tai visi patirtume nuostolių. Mes, ūkininkai, nepasiruošę tokiems atvejams. Perdirbėjai mus smaugia, tačiau, jiems bankrutavus, irgi neapsidžiaugtume.
Virmantas Minkevičius, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos narys, UAB „Litagros prekyba“ konsultantas
Mažiausios pieno supirkimo kainos yra Anglijoje ir Lietuvoje – tik šiose šalyse nėra kooperatinio pieno perdirbimo. Vyrauja privati pieno pramonė. Kaimynai mus lenkia. Štai Lenkijoje, netoli Lomžos, sėkmingai veikia 1500 narių kooperatyvas „Petnica“, turintis perdirbimo cechą. Jis pieną superka bene brangiausiai Lenkijoje, o produkciją – desertines varškes, sūrelius ir kt. – gamina tik vidaus rinkai. Latvių „Jaunais piens“ irgi nusipirko nedidelę pieno perdirbimo įmonę.
Beje, šis kooperatyvas dalį pieno parduoda lietuviams. Įmonių bankrotų neišvengsime, tačiau ir ūkininkai bankrutuos, nes, prisipažinkime, kai kurie perka sau gerus automobilius, o gyvuliais nesirūpina taip, kaip derėtų rūpintis.
