aA
Iki Joninių surinktos vaistažolės turi ypatingų galių – tokių pakanka mažiau ir poveikis greitesnis. Bent jau taip tikina kultūrologė Rita Balsevičiūtė, žoleles renkanti nuo vaikystės. Su ja, laukdami Joninių, susiruošėmė į pievą ieškoti gyduolių žolelių.
Rita Balsevičiūtė, "Kaimo laikraščio" nuotr.

Gamta ir istorija

Rita Balsevičiūtė prie visur kabančių žolelių ryšelių yra pratusi nuo kūdikystės. Mat abiejų jos senelių trobose vaistažolių būdavo visuomet. Šis jų polinkis turi labai gilias šaknis – žolelėmis gydė dar senelių senelės, Ritos proprosenelės. Rita drauge vaikščiodavo su senele po laukus, o ir iš trobos, kam nors atėjus, nebūdavo išprašoma.

„Man leisdavo būti ir visko klausytis, nors liaudies pedagogika reikalauja vaikus vyti lauk, kai svečių ateina. Tad daug ką sužinojau iš tų pokalbių. Kadaise visos moterys, mamos turėjo žinių apie žoleles ir jų atsargų. Apsirgus namiškiams, ypač vaikams, virdavo arbatas ir jomis gydydavo. Tik jei nepadėdavo, eidavo pas tas, kurios turėjo didesnę gydymo patirtį. Jos galėdavo parinkti vaistų sudėtingesniems atvejams ir turėdavo mokinių, kurioms perduodavo savo žinias“, – pasakoja Rita. Daug kur buvo tokių moterų, žolininkių ar žiniuonių, nes dažnai jos galėdavo ir užkalbėti. Įdomu, kad šio amato būdavo mokomas vyriausias arba jauniausias vaikas, o ne vidurinysis.

„Ir ne visi vyriausieji ar jauniausieji tikdavo, nes vaikas turėdavo būti cekavas. Tik tokį pamažu mokydavo – rodydavo pačias paprasčiausias, visiems žinomas žoleles, paskui retesnes. Žmonės suprasdavo, kokia yra didžiulė atsakomybė – sumaišius žolelę galima žmogų pražudyti. Ypač atsargiai reikia elgtis su skėtiniais augalais, kurie iš pažiūros visi labai panašūs, o kai kurie – itin nuodingi“, – sako Rita.

Štai kodėl į skėtinius net nežiūrėsime. Taip pat į retus, saugotinus, čia jau dėl to, kad nesukeltume jiems grėsmės, juk Rita dirba Aukštadvario regioniniame parke (Trakų r.). Jos žinias apie žoles, kurias gavo iš šeimos moterų, gerokai papildė susitikimai su Aukštadvario apylinkių žolininkėmis ir jų palikuonimis.

Kadangi ji yra istorikė ir kultūrologė, į pievą apžiūrinėti žolelių iškart nevažiuojame. Pirmiausia keliaujame prie didžiausios šio krašto įžymybės – Velnio duobės. Ji yra pakeliui prie Škilietų ežerų, o jau prie jų ir pieva, kurioje Rita renka vaistažoles. Keliauti iki tos vietos pėsčiomis, ką ji dažniausiai ir daro, tenka devynis kilometrus.

Saugoma duobė

„Velnio dauba, jei moksliškai, tai tikriausiai yra ištirpusių ledynų pasekmė. Bent man ši versija atrodo patikimiausia, nors kai kas mano, kad čia kadaise kritęs meteoritas“, – sako Rita.
Ši dauba, pavadinta Velnio duobe, yra 4 km nuo Aukštadvario, važiuojant Beižionių link. Jos plotis skirtingose vietose yra nuo 60 iki 200 m. Gylis – 30–40 m. Durpių sluoksnio dugne storis apie 10 metrų. Ji įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą.

„Istorijų pasakojama visokių – ir kad čia yra prasmegusi bažnyčia, ir kad velniai gyvena. Ieškodama medžiagos apie šias apylinkes, aptikau įrašą apie tai, kad 1666 metais sklypas su Velnio duobe buvo padovanotas Aukštadvario vienuoliams domininkonams, tad greičiausiai kažkur netoli buvo pastatyta ir koplytėlė. Tai buvo sunkūs Lietuvai laikai, todėl ji greičiausiai buvo sugriauta, o žmonių prisiminimai padiktavo kitokią interpretaciją. Dar pasakojama apie ponaičius su skrybėlėmis, kurie toje vietoje stabdydavo pravažiuojančius vežimus ir labai mandagiai prašydavo pavėžėti, žadėdami atsiskaityti auksu arba popieriniais pinigais. Taip ir atsiskaitydavo, o rytą paaiškėdavo, kad auksas virtęs mėšlu, o banknotai – skiedromis“, – intriguoja Rita ir siūlo atidžiai dairytis.

Velnio duobė dar kartais vadinama burna, ežerai – akimis. Škilietų (turėti omenyje kaulai – skeletai) vardas jiems teko dėl to, kad duobėje paskendusių gyvulių lavonai išplaukdavo būtent tuose ežeruose. Geologai ištyrė, kad duobės dugnas yra vos keliais metrais aukščiau nei ežerai, ir mano, kad tarp jų išties yra ryšys. Mažesnysis nuo Velnio duobės telkšo vos už 300 m, o didesnysis, 5 ha ploto, – už puskilometrio.

Ši duobė savo unikalumu vilioja ir mokslininkus. Duobėje išgręžti gręžiniai parodė, kad ji susidarė smėlio storymėje, kurios apatinė dalis labai smulki ir tankesnė už viršutinę. Duobės dugne dar tebesiformuoja durpės. Jose aptikta daug liepų, guobų, lazdynų ir alksnių žiedadulkių, jų analizė atskleidė, jog žiedadulkės susidarė maždaug prieš 10 tūkst. metų. Taigi maždaug tada susiformavo ir Velnio duobė. Ekstrasensai čia irgi lankosi ir teigia jaučią didelę energetinio lauko anomaliją. Taigi įdomybių netrūksta ir šią vasarą jus kviečiame būtinai aplankyti šį unikalų gamtos kampelį.

Kur gaidys negieda

Pieva, kurioje ketiname žoliauti, yra tarp tų ežeriukų. „Eik ten, kur negirdėti gaidžio giedojimo“, – sako Rita, prisimindama senas žolininkų rekomendacijas. Atmintyje iškart iškyla pasakos apie šio paukščio giesmės pragaištingumą velniams ir piktosioms dvasioms. Kadangi tą parą dar buvo ir mėnulio užtemimas, ateina metas pasiklausti, ar pašnekovė nėra ragana, priklausanti kokiai jų draugijai.

Rita purto galvą, o paskui ramiai paaiškina, kad ragana reiškia „reginti“. Tad visai gali būti, kad senais laikais visos žolininkės buvo raganos. Nuo kitų žmonių jos skirdavosi visų pirma savo žiniomis ir gebėjimais. O štai kaip atpažinti laumes, Rita galinti pasakyti – tai tamsesnio gymio moterys plačiais klubais ir labai didele krūtine. Joms rūpėdavo visus darbus nudirbti ir pasirūpinti neprižiūrėtais vaikais.

„Tai tas pats motinos kultas, žinomas visose tautose“, – neabejoja Rita. Ir tas papartis, kurio žiedų ieškome Joninių naktį, – išties stebuklingas. Juo būdavo gydoma nuo parazitų – kirmėlių, blusų, dedama į šunų būdas ir į neramiai miegančių žmonių patalus.

Vos įžengus į pažadėtąją pievą, beveik užminame ant pilkosios sidabražolės – jos nuoviru nuo seno buvo gelbstimasi nuo opų, įpjovimų, plaunamos ilgai negyjančios žaizdos ir skalaujama burna sergant stomatitu. Beje, apie gaidžius – kai negirdėti jų giesmės, esi toli nuo kaimo, vietoje, kur tikrai švaru.

Vardas labai svarbu

„Čia – kvapusis gurgždis, jo šaknų nuoviras padeda nuo sąnarių skausmų. Žolelės pavadinimas nusakydavo arba jos išvaizdą, arba paskirtį. Gurgždis – nuo girgždančių kaulų, o kraujažolės stabdo kraujavimą“, – sako Rita. Sutrintų jų lapelių galima dėti ant šviežios žaizdos ar net kimštis į nosį, jei iš jos kraujas ima bėgti.

Ji pastebi, kad kol žolės nežydi, žoliauti sunku, nes pagal žiedus daugelis vaistažolių pastebimos iš tolo ir lengvai atpažįstamos. Štai kad ir trūkažolės (cikorijos), tinkamos kavos pakaitalui gaminti ir cukraus kiekiui mažinti – jų mėlyni žiedai su jokiais kitais nesupainiojami. Dabar, kai tėra lapai, juos atpažinti padeda pernykštis sudžiūvęs stiebas. Ne iškart randame ir čiobrelius bei raudonėlius – žali lapai pasislėpę tarp kitos žalumos ir juos atpažinti pavyks gerai įgudusiems, kitiems, ypač žoliaujant neįprastinėse vietose, gali ir abejonių kilti.

„Ožiažolės tinka dainininkams – antžeminė jų dalis vartojama nuo užkimimo, balso stygų pertempimo. Gysločiai gydo daug vidaus ligų ir, žinoma, žaizdas“, – pasakoja Rita. Šioje pievoje randame net kelias gysločių rūšis, tad pažįstantiesiems tik vadinamąjį trauklapį taip pat kiltų abejonių.

Kodėl pačios geriausios iki Joninių surinktos vaistažolės? Viskas paprasta – iki to laiko pradeda žydėti dauguma augalų, jie dar pilni jėgos, kuri vėliau, brandinant sėklas, sumažėja. Tas pats ir dėl rinkimo per pilnatį ir delčią ar skirtingu paros metu – kai augalas ruošiasi miegoti, jo jėgos nueina į šaknis.

„Visų gamtos reiškinių, taip pat ir mėnulio užtemimo, žmonės bijodavo, stengdavosi nepradėti svarbių darbų ir apskritai be reikalo iš namų neišeiti – juk smakas dangų tamsina, reikia maldas kalbėti arba aukoti.

Keičiasi ne tik tikėjimai, keičiasi ir gyvenimas, pavyzdžiui, rugių laukuose surinkta rasa padėdavusi, jei kam ėsdavo rėmenį. Vargu ar galima rizikuoti dabar – kas žino, kuo ir kada tie rugiai nupurkšti?

Buožainės padeda nuo odos ligų, lipikai švarina kraujagysles, gerina medžiagų apykaitą. Arbatą reikia virti iš antžeminės dalies. Tikrieji ir veiksmingesni geltonai žydintys lipikai. Kiečiai – pelynų broliai, kaip ir darželiuose auginti diemedžiai, žiognagės ramina, malšina skausmus“, – trumpai komentuoja Rita.

Rasakilų rasa reikia vilgyti akis, padeda akių šviesą išsaugoti, asiūkliais iš organizmo varomas vanduo. Snapučiai, arba gandražolės, padeda nuo nevaisingumo – gandrai vaikelį greičiau atneša.
„Anksčiau neturėti vaikų buvo didelė nelaimė ir moterys dėdavo daug pastangų, kad jų susilauktų. Įvairios žolės gali turėti panašų poveikį, todėl vienuose kraštuose vartodavo vienas, kituose – kitas, pagal tai, kur kokios augo. Raminamąjį poveikį turi ir valerijonai, bet tinka ir jonažolės, tik jos kelia kraujospūdį. Todėl žolės nebūdavo skiriamos nepamačius žmogaus, nepasišnekėjus, nesužinojus apie jį daugiau“, – sako Rita.

Ji taip pat laikosi šios taisyklės, bet ypač džiaugiasi, kai pavyksta išgydyti gyvūnus – šunis, arklius, kates, juk jų nepasiklausi, kokius pojūčius arbata ar kompresas sukelia.
Tiems, kurie vaistažolėmis ketina pildyti namų vaistinėlę, ji pataria rinkti paprastus, pažįstamus ir populiarius augalus – raudonėlius, čiobrelius, aviečių ir žemuogių lapus, jonažoles, kraujažoles. Net ąžuolų žievę galima prisiminti, kuri tinka kraujavimui mažinti ir burnos kvapui gerinti.

Rasų nakties magija

Artėja naktis, kai daugybė žmonių, net visiškai neinantys žoliauti, braidys po pievas ir rinks įvairiausius žolynus – tokia jau Joninių nakties tradicija. Jau žinome, kad tuo metu žolynai yra patys „stipriausi“, tad nesistebime – liaudies papročiuose netrūksta logikos.

„Prieš Jonines, arba tikriau, Rasas, žydi dauguma augalų, net jonažolės. Rinkti žoleles, su jomis burti ir naudoti jų apsaugančias bei gydančias galias pradėta taip seniai, kad niekas jau nebežino, kada – tai archajiškas reiškinys. Žoleles vainikui reikėdavo surinkti auštant, po devynias iš trijų laukų. O jei norėdavo apsaugoti gyvulių pieną, rinkti reikėdavo net devyniuose laukuose po devynias rūšis ir įvairių spalvų – geltonos, mėlynos ir raudonos. Tai buvo gana sudėtingas darbas. Merginos vainikus naudodavo burtams, o moterys – apsaugai ir gydymui. Vainiką skirdavo per pusę, vieną dalį nešdavo į tvartą, o kitą – namus. Skyrimas per pusę turėjo ir simbolinę prasmę, taip metai dalijami į dvi dalis“, – pasakoja Rita.

Dar ji pamena, kad Jonams ir Janinoms supintus vainikus kabindavo ant durų, o šie atsidėkodami prie šventės laužo atsinešdavo vaišių.

Kada švęsti?

Dar XVI–XVIII a. Rasos šventė tęsdavosi nuo gegužės pabaigos iki birželio galo. S. Daukantas teigė, kad jos buvo švenčiamos birželio gale 14 dienų. Tik XIX a. pabaigoje ši šventė sutapatinta su švento Jono diena ir imta švęsti birželio 24-ąją.

Joninių naktis – blogio ir gėrio kovos bei apsivalymo metas. Mažojoje Lietuvoje raktų skyles užkimšdavo pavakare surinktomis devyniomis žolėmis. Prie tvarto durų ir tvarte pakabindavo šermukšnių bei kiečių pluoštus nuo raganų ir piktųjų dvasių. Šermukšnis apsaugodavo nuo piktųjų dvasių. Raganos dar vengia dilgėlių, kiečių, usnių.

Joninių vainikai ir puokštės

Viena populiariausių Rasų tradicijų – vainikai. Minima, kad mergaitės juos pindavo iš baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų. Vainikas dažniausiai būdavo pinamas iš devynių arba dvylikos (nors kai kuriuose šaltiniuose minimi ir septyni) rūšių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo, o paskui iš jų spėdavo ateitį, ypač susijusią su meilės reikalais.
Tačiau stebuklingais laikyti tos nakties augalai būdavo naudojami ne tik vainikams – devynių rūšių žolių pluoštelį moterys Joninių išvakarėse, jau po saulėlydžio, mesdavo per galvą ant savo namo stogo. Taip tikėtasi jį ir jo gyventojus apsaugoti nuo ligų ir kitų nelaimių, laumių ir raganų. Blogu ženklu laikyta, jei gėlės nukrisdavo kotais į viršų. Devynių rūšių žolių pluoštai nuo Joninių iki Kalėdų buvo laikomi ir tvartuose.

Kas yra kupolės?

Kupolėmis dažnai vadinami žolynai, žydintys Joninių laikotarpiu. Kiti šaltiniai nurodo, kad kupolės – būtent jonažolės, dar kiti, Šiaurės Lietuvoje, kad tai lauko gėlės, žydinčios geltonai ir mėlynai. J. Basanavičius manė, kad paprastoji ramunė Joninių naktį tapdavo kupole.

Tautosakininkas J. Trinkūnas išvardijo tokias kupoles: jonažolė, vaistinė ramunė, mėlynmargis, bajorėlis, kunigažolė (žydinti mėlynais ir geltonais žiedais, kartas šis augalas vadinamas tiesiog kupoliu), širdažolė. Latviai kaišo namus kiečiais, merginos jais susijuosia liemenį, kad apsisaugotų nuo piktų dvasių. Čiobreliai buvo naudojami šventės apeigose smilkymui.

Kuržemėje, Žiemgaloje Joninių šventėje buvo labai populiarūs lipikai, Vidžemėje paplitę diemedžiai ir bitkrėslės, Ogrės krašte – aguonos, Latgalėje – jonažolės. Visoje Latvijoje trumpiausią naktį kaip kupoles rinko kiečius, dobilus ir valerijonus. Kupole kadaise vadino ir apeiginę kartį, papuoštą gėlėmis.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Grįžę į Lietuvą kepa ypatingus šakočius ir siunčia žinutę emigrantams: ir Lietuvoje gyventi galima (173)

Jonaviečiai Sandra ir Karolis Matulevičiai – tie, kurie patys savo kailiu išbandė gyvenimą...

Beržų sulos renesansas: ūkininkai skaičiuoja augančią paklausą ir pardavimus (86)

Nuo seno lietuvių mėgstama beržų sula išgyvena renesansą – ūkininkai skaičiuoja gerokai...

Vyriausybė pritarė „Pieno tyrimų“ pertvarkai (3)

Vyriausybė trečiadienį pritarė pieno tyrimus atliekančios valstybės įmonės „ Pieno tyrimai...

Padidėjo rapsų supirkimo kainos

Antroje balandžio pusėje pašarinių miežių ir ankštinių augalų grūdų supirkimo kainos...

Vyriausybė spręs, ar atšaukti dėl liūčių paskelbtą ekstremalią situaciją (3)

Vyriausybė šią savaitę spręs, ar atšaukti ekstremalią situaciją, pernai spalį paskelbtą...

Top naujienos

Ukrainai – bauginanti prognozė dėl derybų su Putinu: pasekmės gali būti katastrofiškos (273)

Ukrainos internautų slenge yra populiarus žodis-memas „zrada“. Pradinė šio žodžio reikšmė...

Prekybos tinklų darbuotojų išpažintis: vadovai ir klientai kartais sau leidžia peržengti visas ribas (33)

Parduotuvių pardavėjai – viena iš populiariausių profesijų Lietuvoje. Jais šalyje dirba beveik...

Nesuvokiamas jauno kauniečio žiaurumas: aukų kūnų nerado net aiškiaregės (54)

Aukų kūnų Kauno mariose ieškojo narai, į pagalbą artimieji kvietėsi net aiškiareges, tačiau...

Studentas Stoties prostitutę pasikvietė į svečius: viskas įvyko taip greitai, kad net nesupratau (218)

Su Stoties rajone keliolika metų „dirbančia“ bene garsiausia Vilniaus prostitute tiesiog...

Vilnietis finansinės laisvės siekia būdamas 25-erių: turi tikslą susitaupyti 200 tūkst. ir tada gyventi kitaip (170)

Nors Kristijonui (vardas pakeistas-red. past.) dar tik 25-eri, jo sąskaitoje – keliasdešimt...

Mokslininkai įsitikinę: ateiviai tikriausiai jau lankėsi Žemėje (123)

Paukščių take gali būti daugybė tarpžvaigždinių ateivių civilizacijų, rodo naujausias...

Ar pienas ir jo produktai sukelia vėžį: gydytojų žinios padės apsispręsti, kaip iš tikrųjų maitintis (89)

Kai kurie mitybos specialistai remiasi tam tikrais tyrimais ir garsiai skelbia, kad pienas ir jo...

Kokias paslaptis slepia pilis, kurioje paskutinius savo gyvenimo metus praleido Leonardas da Vinčis (7)

Pasaulio pažinimo siekiantys žmonės keliaudami atranda daug puikių vietų. Viena jų –...

7 priežastys, kodėl žmona nenori su jumis mylėtis (76)

Kai žmona nebenori mylėtis, vyras dažnai ima galvoti, kad ji apskritai prarado susidomėjimą juo....

56-erių aktorės Lisos Rinnos įprotis šokti apsinuoginus ir tai viešinti erzina aplinkinius, o ji tuo mėgaujasi (25)

Aktorė Lisa Rinna pastaruoju metu socialiniuose tinkluose dalijasi vaizdo įrašais, kuriuose šoka...