Oranžiniai ir kiti moliūgų šeimos atstovai

Labai didelis ir oranžinis – tokia asociacija kyla paminėjus moliūgą. Tačiau išties moliūgai gali būti įvairiausių spalvų, formų ir dydžių, kai kurie net visai nepanašūs į išpopuliarėjusią daržovę, labiau į ragą, butelį ar net žaislinį barškutį. Kai kurie laikomi taip sudžiūva, kad tampa kieti tarsi medis, o viduje tuščioje ertmėje barška sėklos, tačiau ir šiuos, kol švieži, galima vartoti maistui.

Apie moliūgus kalbamės su Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkėmis Judita Černiauskiene, praėjusiais metais apsigynusia daktaro disertaciją apie aliejinius moliūgus, ir Genovaite Kudrevičiene, kuri šiemet augino 27 skirtingų veislių moliūgus.

Tikra painiava

„Moliūginių augalų šeimoje yra apie 90 genčių ir maždaug 700 rūšių. Iš jų maistui daugiausia vartojamos šios gentys: arbūzai (Citrullus), agurkai, karnišonai ir melionai (Cucumis), ilgmoliūgiai (Lagenaria), moliūgai, patisonai, aguročiai, cukinijos (Cucurbita),didieji (Cucurbita maxima), muskusiniai (C. moschata) ir paprastieji (C. pepo) moliūgai“, – pasakoja Judita Černiauskienė.

Paprastųjų moliūgų, kuriems priskiriami ir aliejiniai, vaisiai mažesni nei kitų rūšių. Todėl mūsų sąlygomis jie suspėja visiškai sunokti ir gerai laikosi žiemą. Šie moliūgai kilę iš kalnuose esančių Centrinės Amerikos rajonų, todėl nemėgsta didelių temperatūros svyravimų. Mūsų krašte paplitusių moliūgų forma labai įvairi – apvalūs, ovalūs, pailgi ir pan. Vaisiai geltoni, oranžiniai, žalsvi arba dryžuoti, dažnai padengti smulkiais gumbeliais, vidutiniškai sveria 3–5 kg. Šios rūšies moliūgai savo minkštimo kokybe ir karoteno kiekiu nusileidžia didesniems moliūgams.

Kitų rūšių ir veislių moliūgai skiriasi vaisių forma, dydžiu bei spalva. Kai kurios moliūgų veislės yra auginamos dėl jų skanių vaisių, kiti – kaip dekoratyviniai augalai, treti naudojami indams ar muzikos instrumentams gaminti.

Nežinotum, neatspėtum

Vieną tokių, labiau panašų į ragą, ir kitą ilgmoliūgį ‘Birthouse Bottle‘, primenantį ąsotį lenktu kaklu, pademonstruoja ir Genovaitė Kudrevičienė, kurios moliūgų kolekcija iš tiesų įspūdinga.

„Šis ilgasis augtų tiesus, bet jei savo kelyje sutinka žoles, kitokias kliūtis, jis įgyja sudėtingą formą. Tai žinant šį ilgmoliūgį galima netgi specialiai formuoti. Rašoma, kad prireikus galima jo dar augančio atsipjauti ir vartoti maistui, o jis augs toliau. Mėginau taip padaryti, bet mūsų sąlygomis jis retai užsigydo žaizdą, todėl ne visuomet auga toliau, gali pradėti pūti. Ypač jei pjūvio vietą nuo saulės uždengia lapo šešėlis arba moliūgas būna per jaunas, ar per senas – jau brandina sėklas. Tuos kitus, butelinius, vadinu „žąsiukais“, labai jau jie į paukštelius panašūs. Jei laikysime ilgai, viduje išdžius, visa masė sunyks ir liks tuščia, bus galima vandenį laikyti.

Jei nuskinsime nesubrendusį, ilgai laikomas ne išdžius, o pradės pūti. Būna ir kibiro formos, tad tautos, kurios juos augina nuo seno, pasigamina įvairiausių indų. Aš dažniausiai nuskinu juos visai mažiukus ir konservuoju. Jų labai švelnūs lapai, o vaisius ima megzti tik vasaros pabaigoje. Dieną jų žiedai balti, o naktį – geltoni, kad drugeliai rastų“, – pastebėjimais dalijasi Genovaitė.

Rudenį, kai nuimamas moliūgų derlius ir registruojami ypatingų dydžių bei formų vaisiai, atrodo, kad jie labiau skirti pramogai. Mat didelį moliūgą sunku kelti, o perpjovus tenka labai ilgai vien juo maitintis arba skubiai rasti su kuo pasidalyti. Todėl daržininkų akys vis dažniau krypsta į mažesnius, įvairesnių formų bei spalvų, tačiau neišmėginusiesiems kiek baugu – ar jie valgomi?

Valgomi ir gražieji

„Aš anksčiau irgi galvojau, kad maži ir gražūs moliūgai yra nevalgomi. Tačiau paaiškėjo, kad taip nėra, visi moliūgai valgomi, o mažieji net taip ir vadinami – vienos porcijos. Juos galima vartoti kaip ir kitus arba, nupjovus viršūnėlę ir šaukštu išskobus sėklas, pridėti įdaro ir iškepti orkaitėje. Patiektas lėkštėje toks moliūgas atrodo gražiai, o maistas valgomas tarsi iš puodelio, kol lieka tik oda. Štai šviesiausias ‘Sweet Dumpling‘ hibridas vadinamas saldžiuoju kukuliu ir yra saldesnis nei žaliasis ‘Rolet‘, atkeliavęs iš Slovėnijos, arba oranžinis dryžuotas, kurį anūko džiaugsmui nusipirkau turgelyje Anglijoje, todėl pavadinimo nežinau. Labai patiko, kad jis tarsi dvispalvis kamuoliukas, nors margas, bet viena pusė po tuo margumu oranžinė, o kita žalia. Suvalgėme, o sėklas kitais metais pasėjau.

Jo labai įdomi virkščia – plati kaip lenta, žiedai skersai jos išsidėsto eilute po kelis, o po maždaug 50 cm tarpo vėl atsiranda tokia eilutė. Iš pradžių pamačiusi tą virkščią galvojau gal kokia mutacija, bet paskui, kai ji taip augo visą sezoną, supratau, kad taip turi būti“, – pasakoja Genovaitė Kudrevičienė.

Ji yra mokslinė agronomė, o moliūgais susidomėjo prieš 12 metų, kai paragavo kriaušės formos moliūgo ‘Butternut‘ F1 ir susižavėjo jo skoniu. Įdomu ir tai, kad visos šio moliūgo sėklos yra vaisiaus apačioje, o viršuje – graži lygi „mėsytė“.

„Išlaikytas iki pavasario įgyja ridikėlių skonį, galima atsipjauti ir dėti ant sumuštinio. Jis yra vienas ankstyvesnių, todėl labai tinka uogienėms, tuomet būna abrikosų ir persikų, moliūgas labai gerai perima jų skonį ir atrodo, kad uogienė virta vien iš tų vaisių. Gerai bėga ir sultys“, – vardija mėgstamos veislės privalumus Genovaitė.

Vietos reikia daug

Genovaitei labai įdomu išmėginti vis naujas moliūgų rūšis, tad ji ieško egzotikos. Užaugina, ragauja, kuria receptus, stebi, kaip laikosi per žiemą. Tik tuomet, jei įdomūs, skanūs, gerai laikosi, augina ir kitais metais. Kiekvienam augalui reikia labai daug vietos – jie turi būti atitolę vienas nuo kito bent 3 metrus, kitaip veislės susimaišo. Tad jos moliūgų vaga yra net 100 metrų ilgumo.

G. Kudrevičienei patinka stebėti, kaip moliūgai reaguoja į oro sąlygas, lyginti skirtumus, juk būna, kad iš pažiūros visiškai vienodi moliūgai yra atkeliavę iš skirtingų šalių ir skirtingai vadinami. Žinodami jos pomėgį, moliūgų ar jų sėklų kolegos ir draugai, giminaičiai atveža iš įvairiausių šalių. Ji pati labai mėgsta keliauti, tad irgi turi progų papildyti savo kolekciją ir išmėginti, kaip aprašytos veislės auga mūsų sąlygomis.

„Mažųjų moliūgėlių sienelės būna storesnės, kai šilčiau ir daugiau drėgmės. Nors iš tiesų drėgmės perteklius moliūgams ne visuomet patinka, jie gali pradėti pūti. Tad lietingą ir vėsesnę vasarą užsimezgus vaisiams pakišu po jais lentelę, kad sausai gulėtų. Štai net žymės matyti“, – Genovaitė rodo atverstą lygesnį labai keistos išvaizdos moliūgo šoną. Tai ‘Gigante marina di Chioggia‘ iš Italijos Venecijos regiono. Itin egzotiškos išvaizdos, tamsiai žalias su daugybe netaisyklingų ir, atrodo, moliūgams visai nebūdingų kauburėlių, kvapus ir skanus, galima valgyti tarsi morką, labai tinka troškiniams ir tyrėms.

Gerai laikosi tik subrendę moliūgai, todėl verta išmokti atpažinti valgomus anksčiau ir laikomus ilgėliau. Kiti moliūgai keičia spalvą, o šį galima „susekti“ iš apdžiūstančių kauburėlių. Veislė derlinga, augalas šakojasi, tad Genovaitė atžalas apskabo, kad nepriaugtų per daug.

Samurajų valgis

Šiemet Genovaitė pirmąsyk augino kartųjį melioną ‘Goia‘, labai panašų į gausiai rauplėtą agurką. Kartais jis ir vadinamas samurajų agurku. Jame itin daug mineralinių medžiagų, suvalgius juntamas energijos antplūdis, todėl kramsnojamas nepaisant kartumo. Tinka ir cukraus kiekiui kraujyje mažinti. Teigiama, kad iš jo gaminama speciali arbata.

„Tris jo sėklytes, atrodančias kaip riešutėliai, man atvežė iš Okinavos. Sudaiginau ir pasodinau šiltnamyje, nuotraukas siuntėme japonui, kuris netikėjo, kad užauginsime. Iš vieno augalo gavau 11 vaisių“, – pasakoja Genovaitė.

Dar vienas itin egzotiškas dygliuotas gražuolis yra kivanas – raguotasis melionas (Cucumis metuliferus). Ryškiai oranžinis – pernykštis, o šiųmečiai – žali. Kadangi neįmanoma nupasakoti jų skonio, Genovaitė negailestingai perpjauna vieną gražuolį – skonis gaivus, bet neryškus ir išties nenupasakojamas, labiausiai panašus į šiek tiek rūgštelėjusį agurką. Karibuose iš jų daromi kokteiliai – pridedama sulčių ir puošiama, kitur perpjovus ir išskobus vidų pripildoma įdaro ar mišrainės ir patiekiama tarsi dubenėliuose.

„Aš nusiskinu ir valgau šaukštu, mėgaujuosi įvairių mineralų gausa. Kitas – vienintelis apvalus – citrininis agurkas labai gerai malšina troškulį. Šią vasarą itin jį įvertinau, tinka sultims ir puikiai varo skysčius iš organizmo“, – su malonumu egzotiškų augalų vaisius ragauja Genovaitė.

Aliejinis moliūgas
(Cucurbita pepo L. var. styriaca)

„Aliejiniai moliūgai dažnai vadinami Štirijos moliūgais. Jie itin populiarūs pietinėje Austrijoje, kaimyniniuose Čekijos, Slovėnijos ir Vengrijos regionuose. Aliejinių moliūgų sėklos, skirtingai negu didžiųjų ir kitų paprastųjų, yra be lukšto arba su peršviečiamu plonu lukštu“, – sako Judita Černiauskienė.

Būtent jas, dažniausiai tamsiai žalias, galime aptikti prekybos centruose ir tikriausiai įsivaizduojame, kad kažkas tas sėklas išlukšteno iš storokų baltų lukštų. Tačiau to daryti nereikia, nes, anot mokslininkės, šis pakitimas atsirado dėl atsitiktinės natūralios morfologinės sėklų išorės mutacijos, sėklos luobelėje sumažėjus celiuliozės ir lignino kiekiams.

„Maistui dažniau vartojami muskatiniai moliūgai, tačiau mano tikslas buvo įrodyti, kad galima puikiai vartoti ir aliejinius, mat juose net daugiau ląstelienos, taip pat kalio ir geležies“, – sako Judita.

Aliejinio moliūgo minkštimas gali būti valgomas žalias, virtas, troškintas, keptas. Iš jo verdamos sriubos, košės, troškiniai, gaminami apkepai, pyragai. Iš moliūgo minkštimo taip pat gali būti gaminami džemai, marmeladai, cukrintiniai, sultys, su juo kepama duona.

Kaip auginti?

Judita aliejinius moliūgus rekomenduoja sėti, kai dirvožemio temperatūra būna 12–15 laipsnių. Ji pati yra išmėginusi penkių veislių aliejinius moliūgus ir visiems nepatiko užmirkimas bei, žinoma, šalnos.

Moliūgai sėjami 3– 5 cm gylyje, tačiau galima sėti ir giliau, jeigu dirvožemis smėlingas. Moliūgus pravartu sodinti daigais, tada galima tikėtis ankstesnio derliaus. Jeigu auginama viena veislė, daigelius patartina sodinti kas 1,5–2 m, o tarp vagų palikti po metrą. Geriau, kad moliūgai, kurių sėklos su lukštais, augtų tolėliau. Vienais metais, kai jie augo arti, aliejinio moliūgo viduje subrendo sėklos su lukštais.

„Pamaniau, kad pakuojant gal sumaišytos sėklos, tačiau kitais metais iš tų pačių sėklų išaugo jau belukščiai. Ypač sparčiai moliūgai didėja rugpjūtį, o rugsėjį bręsta ir brandina sėklas, tuomet atsiranda ir kvapas. Moliūgas jau subrendęs, kai ima kamštėti kotelis. Jei norime moliūgus išlaikyti, būtina skinti su 10–15 cm koteliu. Dar brendimo laikotarpiu žalioje žievėje atsiranda geltonos ir oranžinės spalvų“, – vardija Judita.

Subrendusių moliūgų sėklos lengvai atsiskiria nuo minkštimo. Ten, kur auginama daug aliejinių moliūgų, laukuose jie prapjaunami, išimamos sėklos, o patys moliūgai paliekami supūti kaip trąša.

Genovaitė Kudrevičienė savuosius moliūgus iškart lauke sėja labai retai, nes jiems reikia šilumos. Į didokus, bent 0,5 l, o geriau 0,7 l talpos vazonėlius sodina jau sudaigintas sėklas. Į vazonėlį sodina po vieną sėklą likus maždaug mėnesiui iki to laiko, kai ketina sodinti lauke, t.y. maždaug birželio viduryje. Taigi apie gegužės vidurį sėklas apie 5 val. pamirko šiltame vandenyje (ilgiau negalima) ir suvyniojusi į filtro popierių padaigina.

„Sudygsta per dvi dienas, o paskui tereikia šviesos, vandens ir vis po meilės gabaliuką kiekvienam“, – šypsosi Genovaitė.

Moliūgų aliejus ir miltai

„Moliūgų sėklų aliejus – puiki gyvūninių riebalų alternatyva. Dėl didelio kiekio nesočiųjų riebalų rūgščių, baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų jis gali būti sveikos mitybos produktas, naudojamas kaip terapinė ir profilaktinė priemonė, nes padeda gerinti kraujotaką, teigiamai veikia inkstus ir šlapimo takus. Moliūgų sėklų aliejuje nustatyti 53 mikro- ir makroelementai. Ypač daug geležies, magnio, cinko, seleno, nemažai riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip A, E ir F“, – vardija Judita Černiauskienė.

Aliejus brangokas todėl, kad vienam litrui išspausti reikia sėklų iš 30 moliūgų. Iš 100 g sėklų teišspaudžiama 30–34 ml aliejaus. Jis tinka maistui ir masažui, nes mažina raumenų skausmus.

Aliejus iš moliūgų sėklų spaudžiamas dviem būdais: šiltuoju ir šaltuoju. Spaudžiant šiltai moliūgų sėklos sumalamos, tada homogenizuojamos su vandeniu ir druska, skrudinamos nuo 100 iki 130 laipsnių temperatūroje. Sėklos, skrudinamos prieš aliejaus spaudimą, suteikia jam būdingą aromatą ir spalvą – nuo tamsiai žalios iki raudonos.

Spaudžiant šaltai sėklos nėra papildomai apdorojamos. Taip spausto aliejaus išeiga yra apie 10 proc. mažesnė, tačiau jis yra geresnės maistinės kokybės. Literatūroje aprašoma ir kitokia aliejaus spaudimo technologija. Išimtos sėklos, prieš dedant į presą, valomos, rūšiuojamos, plaunamos, džiovinamos ir malamos. Gauti sėklų miltai nuolat maišant apkepinami.
„Beje, ūkininkai, gaminantys moliūgų aliejų, neatskleidžia visų aliejaus gamybos technologijos subtilybių – kepinimo temperatūros ir trukmės, nes šie du veiksniai lemia spalvą ir skonį. Baigiant kepti pabaigoje įpilama šiek tiek vandens, masė gerai sumaišoma ir dar šiek tiek pakaitinama. Iš paruoštos masės išspaudžiamas tamsiai žalias, kartais juodas aliejus, kurio neįprasta spalva atsiranda dėl sėklose esančių didelių chlorofilų ir karotenoidų kiekių.

Moliūgų sėklų aliejaus negalima laikyti šiltai, o tik sandariai uždarytoje taroje, vėsioje tamsioje vietoje. Jis gali būti laikomas maždaug metus, esant 10–15 laipsnių temperatūrai. Jo negalima kaitinti, nes dėl nesočiųjų riebalų rūgščių gausos praranda naudingąsias savybes.

Moliūgų sėklų miltai – natūralus biologiškai aktyvių baltymų, vitaminų ir mineralų kompleksas, kurį sudaro visi pagrindiniai vitaminai (ypač gausu C ir B vitaminų), makro- ir mikroelementai (geležis, kalis, kalcis, magnis, fosforas ir cinkas, selenas). Moliūgų sėklų miltai gaminami iš sėklų be riebalų, kuriuose baltymų kiekis padidėja iki 70 proc.