Taip žmogus esą tiksliai žino, ką valgo, kadangi į iniciatyvą susibūrę ūkininkai puoselėja gamtinės žemdirbystės metodus. Anot vieno iš bendruomenės palaikomųjų ūkių sistemos pradininko Dainiaus Juozaičio, pirmiausiai tai gyvenimo filosofija, o ne verslas.
Judėjimas atsirado kaip priešprieša industrializacijai
Pasaulyje iniciatyva, kai žemės ūkius ėmė remti pačios bendruomenės, atsirado prieš 30-40 metų Vokietijoje, Šveicarijoje ir Japonijoje, vėliau išplito ir į kitas Europos šalis ir JAV. Šiaurės Amerikoje šiuo metu veikia per 13 tūkst. bendruomenės palaikomų ūkių. Tokios žemdirbystės ideologinis pagrindas – vokiečio Rudolfo Steinerio idėjos apie biodinaminę žemdirbystę, taigi šie ūkiai pradėti kurti kaip augančių problemų dėl maisto saugumo ir žemdirbystei tinkamos žemės urbanizacijos sprendimas.
Paprastai jie įsikuria netoli miesto, maždaug 50 km spinduliu. Kiekvieną pavasarį ūkininkai ir jų daržovių pageidaujantys vartotojai susitinka, aptaria daržovių pintinėlę, apmokėjimo formą ir prisiima tam tikrus įsipareigojimus: vieni įsipareigoja pirkti, o kiti – auginti. Daržovės į miestą atvežamos kartą per savaitę.
„Ši sistema sugalvota tam, kad ūkininkui nebūtų galvos skausmo dėl produkcijos realizavimo bei būtų pasidalinta rizika dėl blogo derliaus. Tiesa, realiai, kai augini daug daržovių – paprastai apie 15 rūšių, tokio dalyko, kaip blogas sezonas, nėra. Valgytojas nė nepajunta, kad viena daržovių rūšis neužaugo, nes ją kompensuoja kitos. Tokia sutartis remiasi pasitikėjimo principu. Svarbu, kad valgytojai ir ūkininkai pažinotų vieni kitus, todėl kuriasi nedidelės bendruomenės. Pirkėjas bet kada gali atvykti į ūkį, tikrinti, kaip daržovės auginamos, kalbėtis“, - pasakojo pašnekovas.
Lietuvoje aplink Vilnių susibūrę ūkininkai bando įvaldyti mūsų šalyje gana naują žemdirbystės būdą – daržoves auginti ne tik ekologiškai, bet ir taip, kad jos augtų visiškai natūraliai, suformuoti tokią aplinką, kad nereikėtų arti, kasti, specialiai laistyti, tręšti, ravėti.
D. Juozaitis tikino, kad tai įmanoma, nors ir reikia turėti daug žinių apie augalų gyvenimą bei dirvoje vykstančius procesus. Pastangos įvaldant šį mokslą esą atsiperka dešimteriopai.
„Žmonės, kuriems tai pavyksta, labai džiaugiasi derliais. Pavyzdžiui, Rusijoje jau 10-15 metų egzistuoja labai stiprus judėjimas. Kiek man pasakojo, būna neįsivaizduojami derliai – viename kvadratiniame metre išauga 20 kg bulvių. Be to, šis ūkininkavimo metodas visiškai atsakingas aplinkai. Švedijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metu žemė buvo suskirstyta į tris dalis. Kiekvienoje jų buvo taikomas skirtingas žemdirbystės būdas. Šiuolaikinis ūkininkavimo būdas žemę nualino iki 30-40 proc., ekologinis – iki 20 proc., gamtinis žemės derlingumą netgi padidino“, tikino pašnekovas.
Pasitikėti ūkininku įmanoma tik mažoje bendruomenėje
„Dideli ūkiai ne tik pagamina prastą produkciją, bet ir naikina aplinką, skurdina žemę. Mes to dar labai nejaučiame, bet po kelių kartų žmonės už galvų griebsis, ką padarė. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – užtenka pažiūrėti, kas dedasi Amerikoje, kur žemės ūkiai ištobulėję iki maksimumo. Specializacija, aišku, duoda daug pinigų, jei nesusimąstai, ko tu nori labiau – prabangaus automobilio ar gyvenimo kokybės, kuri leidžia sugyventi su aplinka, o ne išnaudoti ją. Girdėjote, kas vyksta su kertamais atogrąžų miškais? Pasirodo, jie negali ataugti. Tuo tarpu iškirsta žemė žemdirbystei eksploatuojama tik 2-3 metus, o vėliau lieka dykyne. Pas mus tokios beprotybės dar nėra“, - svarstė D. Juozaitis.
Pašnekovas džiaugiasi, kad žmonės keičiasi ir iš naujo atranda natūralumą. Kita vertus, atsiradus ekologinių produktų poreikiui, nemažai verslininkų pasinaudoja vartotojų naivumu. „Dabar ir surūdijusią vinį galima parduoti kaip ekologišką. Visgi mes esame prieš tikrinimus ir represijas, todėl norime kurti mažas bendruomenes, kurias įmanoma sukontroliuoti, o jų nariai vieni kitais pasitiki, nes pažįsta“, - aiškino augintojų, gamintojų ir valgytojų asociacijos „Viva Sol“ atstovas.
Anot jo, per evoliucijos istoriją žmonės kvapo ir skonio pagalba atrado maistą, kuris jiems yra sveikiausias ir naudingiausias, tačiau šiandien prekybos centruose parduodamos daržovės – beskonės. „Todėl kai žmogus stebisi, kad, pavyzdžiui, tavo braškių kvapas pasklido po visą kambarį, šiurpuliukai eina per kūną, kaip džiugu“, - atviravo pašnekovas, anksčiau gyvenęs miestiečio gyvenimą.
Jam antrino taip pat buvęs miestietis Žilvinas, kuris taip užsidegė gamtinės žemdirbystės idėja, kad tikino mesiantis visus kitus užsiėmimus. „Kadangi buvau miestietis, išvažiavęs į kaimą, nuosavų žinių neturėjau. Žinojau tik viena – nenoriu į žemę pilti jokios chemijos ir ją nuodyti, todėl teko skaityti viską, kas tik po ranka papuolė. Gamtinės žemdirbystės metodą, tokį, koks jis yra Lietuvoje, atradau tik pernai baigiantis sezonui. Tačiau kai pažiūrėjau, ką pats dariau, mažai man iki jo trūko“, - savo aistra dalinosi ūkininkas.
Jis pats teigė galintis išauginti tiek daržovių, kiek pageidauja pirkėjas – iš viso apie 40-50 rūšių. Daržovių sąrašą jis pateikia savo blog'e „Laisvas kaimietis“. Paklaustas, ar pirkėjai pageidauja kokių nors egzotiškų daržovių, pašnekovas pajuokavo, kad prekybos centruose yra daugiau egzotikos, kurios jis išauginti negalėtų. Kita vertus, retas kuris šiandien yra ragavęs kad ir ropę.
Alternatyva greitam gyvenimo būdui – valgymo malonumas
Nuo pernai metų Lietuvoje pradėjo dar viena iniciatyva – tarptautinės organizacijos „Slow food“, įkurtos 1989 m. Italijoje kaip alternatyva greitam maistui ir greitam gyvenimui, filialas. Organizacija, šiuo metu vienijanti apie 100 tūkst. narių 132 šalyse, siekia išsaugoti vietines maisto gaminimo ir valgymo tradicijas bei grąžinti malonumą valgyti.
„Aplinka darosi vis nenatūralesnė, todėl pradedi ieškoti, kaip galėtum natūraliai, žmogiškai, žemiškai gyventi. Tiesiog nusibosta monokultūra, pateikianti vienodus skonius – kai užsimerkęs nesuprasi, ką valgai. Nykstant tikro maisto tradicijoms, ima klestėti vaistų pramonė, nes nebėra natūralių energijos šaltinių. Žmonės šiandien įpratę skubėdami užkimšti skrandį bet kuo, neskirdami dėmesio valgymo procesui. Skrandis negauna impulso iš smegenų virškinimui, todėl visi procesai sustoja“, - aiškino D. Juozaitis, vadovaujantis „Slow food“ organizacijai Lietuvoje.
Lėto valgymo šalininkai kartą per mėnesį organizuoja ūkininkų ir miestiečių susitikimus, kurių metu ūkininkas pasakoja apie kokią nors savo daržovę, o tuo metu iš jos gaminami patiekalai. Kitas projektas mokys vaikus ir suaugusiuosius prisiminti, kad jie turi ne tik akis, bet ir kitus pojūčius.
„Rudenį eksperimentavome su įvairių rūšių obuoliais. Kai tu kramtai obuolį, bandai suprasti, koks jo skonis, kvapas, ką tas obuolio kramtymas duoda tau asmeniškai, iš tiesų įžvalgų būna labai daug. Turime idėją šia linkme dirbti su viena mokykla – nuo mažens vaikus pratinti prie natūralių skonių per piešinius, pokalbius, ekskursijas pas ūkininkus, kad vaikai žinotų, jog daržovės auga ne prekybos centre“, - svarstė gamtinio ūkininkavimo šalininkas.
Anot jo, kas yra tradicinis lietuviškas skonis, retas kuris gali pasakyti. Tačiau faktas, kad produktai, kurie auga mūsų zonoje, mums tinkamiausi. Būtent todėl mes norime gaivinti tradicinius valgius, kurie šiuo metu yra visiškai sunykę. Pavyzdžiui, ar kas prisimena, kad linų sėmenys Šiaurės gyventojams yra idealiausias amino rūgščių šaltinis? Tuo tarpu iš alyvuogių aliejaus mūsų organizmas negali taip gerai pasisavinti naudingų medžiagų, kaip pietiečiai, kuriems kaip tik jis idealiausias.
„Aišku, žiemą pas mus beveik nėra, ką valgyti, tačiau vargu ar verta valgyti pomidorą, kuris neduoda jokios naudos, o tik psichologiškai nuramina. Jei žmogus pilnavertiškai maitinasi, žiemai užtenka visų naudingų medžiagų, kurias organizmas įsisavina vasarą. Nesakau, kad nuodėmė ragauti atvežtinio maisto, visgi didžioji raciono dalis turi būti užaugusi čia, nes jis naudingiausias mūsų organizmui“, - įsitikinęs pašnekovas.
