Naudotos buitinės technikos pardavėjas: nebėra kam pirkti

Artėja metas, kai lietuviai sugedusias skalbimo mašinas ir šaldytuvus mes lauk, kaip ir vokiečiai. Buitinės technikos remonto laikai eina į pabaigą. Taip mano antrą dešimtmetį padėvėtą buitinę techniką iš Vokietijos į Lietuvą gabenantis ir skalbimo mašinas remontuojantis 37 metų savamokslis auksarankis Audrius Kažukalovas.

Remontuoti nedidelį patvaresnės skalbyklės gedimą greitai bus brangiau nei nusipirkti naują, nors ir ne tokią patvarią, mašiną.

Vargo vakarienė

Pastaruoju metu nenauja buitine technika prekiaujantis meistras vis dažniau pagalvoja apie tai, kad laikas keisti veiklą ir pinigus pelnytis kitaip. Kad uždirbtum tiek, kiek šio verslo pradžioje, dirbti tenka gerokai daugiau. Per penkiolika metų padėvėtos buitinės technikos pardavimo kainos Lietuvoje nepasikeitė. Verslo išlaidos, ypač transporto, išaugo.

„Čia yra vargo vakarienė. Manau, kad šis verslas greitai išvis užsidarys. Gal ir iš gero gyvenimo, pasakyčiau. Man jau tai atsibodo. Per sunkus darbas, per menkas atlyginimas. Menkas čia malonumas. Manau, kad už tokį atlygį galima susirasti ir normalesnį darbą“, – kalbėjo A. Kažukalovas.

Daugiau kaip dešimtmetį Audrius Kažukalovas prekiauja padėvėtomis skalbimo mašinomis ir šaldytuvais. Juos atsigabena iš Vokietijos. Prekiauja Mažeikių turguje šeštadieniais. Kitomis darbo dienomis remontuoja skalbykles. Darbo dieną pradėjęs septintą ryto, namo grįžta aštuntą, devintą, kartais – ir dešimtą vakaro.

Uždarbis siekia 3 tūkst. litų

Turguje šaldytuvą galima įsigyti ir už 300 litų, skalbimo mašiną – už 400-500 litų. Geresnės kokybės buitinė technika kainuoja daugiau, tačiau iki naujų daiktų kainų jų kainos neužšoka. Pajamos už buitinės technikos pardavimą sudaro pusę A. Kažukalovo mėnesio uždarbio, kitą pusę – remontas. Per mėnesį uždirbąs apie tris tūkstančius litų.

Skalbimo mašinas išmokęs remontuoti savarankiškai. „Taip, kaip gali išmokti automobilius remontuoti, taip gali ir „skalbenkes“, – aiškino vyras. Iš pradžių išardai, paskui bandai sudėti į krūvą. Turi žmogus, žinoma, turėti „gyslelę“ – kad jam būtų įdomu. Jei neįdomu, jo neišmokysi“, – samprotavo meistras.

Mokąs suremontuoti praktiškai bet ką. Pats remontuojąs automobilį, butą. Savo dirbtuvėje, kur remontuojąs skalbimo mašinas, dažniausiai dirbąs vienas. Per vasarą jam padėti ateidavęs praktikantas. Atostogų save išleidžiąs sykį per metus, daugiau nei savaitės atostogų sau neleidžiąs.

Skalbimo mašinoms remontuoti gaunąs naujų detalių – yra kas atveža, tereikia užsakyti. Dėvėtų skalbimo mašinų šiuo metu važiuojąs kas tris mėnesius. Anksčiau vykdavęs dažniau. Įsigijęs talpesnę mašiną, važiuojąs rečiau – taip sumažinęs transporto išlaidas.

Vis dėlto degalams kas mėnesį tenka išleisti nemažai – važiuodamas pas klientus per mėnesį nukeliauja apie 2 tūkstančius kilometrų, nors važiuojąs tik Mažeikiuose. Tie, kurie nusiperka iš jo skalbimo mašiną ir išsiveža ją toliau, garantiniu laikotarpiu prireikus mašiną atgabena patys.

Nebėra kam pirkti

Pastaruoju metu mažeikiškio kelionės į Vokietiją tapo retesnės. Padėvėtos buitinės technikos paklausa smuko. Viskas esą turi reikšmę: ir artėjantis euro įvedimas, ir vykstantys karai – jie gąsdina žmones, verčia taupyti. Tačiau gal svarbiausia priežastis – nebėra kam pirkti.

Kita vertus, didesnių pirkimo pokyčių jis nepatyręs. Didžiausias skirtumas, kad išlaidos didelės, jos išaugo, pelnas anksčiau išliko mažesnis. Išaugo išlaidos degalams, draudimui, mokesčiams, bet niekas neatpigo, o prekės daug nepabrango. Perkamoji galia krito.

„Darbingų žmonių Lietuvoje mažėja, ir jų mažės. Mažėja dirbančių ir uždirbančių. Pensininkams nebereikia, nes jie įgytą daiktą naudoja ilgai. Prasimušti Lietuvoje – jokių šansų. Lietuva išvis yra žlugusi šalis. Logiškai pamąsčius, čia viskas žlugę. Perspektyvos čia – nulis. Su mūsų valdžia, būdami tokia maža šalis, esame mirę. Na, bet atvažiuos kinai, dirbs pigiau. Nusipirks dar žemę. Tik laiko klausimas, kada tas viskas įvyks, bet įvyks tai tikrai“, – aiškino prekiautojas.

Į turgų atėjo baigęs mokyklą

Prieš tai trejus ar ketverius metus gabeno iš Vokietijos padėvėtus automobilius. Šiam verslui ėmus buksuoti, pasirinkęs kitą.

Turguje prekiauja nuo pat savo karjeros pradžios. „Baigiau vidurinę ir pradėjau prekiauti automobilinėmis prekėmis. Tokie buvo laikai. 1995 metais visi „bizniavo“, – prisiminė prekiautojas.
Prasimanyti pinigų iš prekybos jį paskatino draugai. Automobilių dalių tuo metu parveždavę iš Rusijos. Tokių automobilių Lietuvoje buvę daugiausia. Kaip sekęsi? „Normaliai. Nepralobau“, – tvirtino vyras. Namo iš šios prekybos nepasistatęs.

Prekybos kryptį pakeitęs, keičiantis rinkai. Prekiauti detalėmis jau buvo ir pabodę. „Viskas nusibosta. Įgriso ir tai, ką darau dabar“, – sakė turgaus prekiautojas. Tačiau iš prekybos automobiliais irgi nepraturtėjęs. Gyvenimo pagerinti nepavykę.

Nenaujų skalbimo mašinų ir šaldytuvų prekybos mintį pakišo tie, kurie šia technika pradėjo prekiauti anksčiau. Kaip Vokietijoje surandąs šios rūšies prekes, išduoti nenorėjo.

Lietuvoje sulaiko šeima ir sėslumas

Nors diplomo ir neturi, pasikliauna didele prekybos turguje patirtimi. Tačiau iš prekybos norėtų bėgti. Bet gaminti ko nors ketinimų neturi. Dirbtų kaip samdomas darbuotojas. „Eisiu į darbą. Taip paprasčiau“, – įsitikinęs vyras.

„Neturėčiau šeimos, jau būčiau seniai iš Lietuvos išvažiavęs“, – paaiškino. Galbūt būtų bandęs išvykti ir su vaikais, bet kad jie jam pasirodę per maži – ketverių ir dešimties metų.

Lietuvoje auksarankį sulaiko ir polinkis į sėslų gyvenimą. Nepatikęs jam ir užsieniečių gyvenimo stilius. Gyventi užsienyje negyvenęs, tačiau nepatikę ten net važinėti.

„Nežinau, kodėl. Nepatiko nuo pat pradžių. Aplinka tai ten tokia pat – palmės neauga. Ir dūšios gal jie daugiau turi. Kaip tik lietuviai blogesni žmonės. Lietuviai, kaip tauta, apskritai atgrasūs. Šalti žmonės. Uždaresni nei kiti. Tačiau, manau, esu toks žmogus: jeigu jau įleidau šaknis, tai ten ir sėdėsiu. Nepatiko ten man. Dirbtina ten viskas. Čia dar ir gamtos yra“, – aiškino vyras.

Dairosi į Vakarus

„Perspektyvų prasimušti Lietuvoje – nulis, nebent galėčiau eiti į valdžią“, – juokavo meistras. Apie dalyvavimą mero rinkimuose rimtai, žinoma, negalvojąs. Dairosi ten, kur nelabai norisi: „Paaugs vaikai, pradės studijas, ir išvažiuosime“, – atskleidė gyvenimo planus prekiautojas.

Naujajai kartai, kurios atstovai užsidirba sėdėdami prie kompiuterių, jis pavydįs. „Esu iš tų, kurie viską daro. Nesu naujosios kartos atstovas“, – sakė mažeikiškis.

Stabilumo suteikia ir tai, kad žmona turi stabilų samdomą darbą. Dar nelabai seniai trijų tūkstančių atlygį vadino normaliu. „Gyventi galima. Ne laisvai, bet normaliai“, – toks prekiautojo vertinimas.

Pirksime pigiau ir daugiau

Per dešimtmetį didesnių savo prekių kokybės pokyčių nepastebėjęs. Gerų prekinių ženklų skalbimo mašinos išlieka geresnės už tam tikrų mažiau patikimų prekinių ženklų prekes. Geriausia išlieka vokiška buitinė technika. „Ji tokia ir išliks. Nors gal ir neišliks. Juk vokiečiai jau nebegamina. Jiems gamina kinai – kaip ir visame pasaulyje“, – kalbėjo prekiautojas.

Kodėl vokiečiai išmeta dar neblogas, dažnai nesunkiai suremontuojamas skalbimo mašinas? „Kai už meistro iškvietimą – vien tik už iškvietimą, ne remontą – Lietuvoje teks mokėti 150 eurų, išmes ir lietuviai“, – sakė vyras. Anot jo, skalbimo mašinų remonto meistro profesija nueina į praeitį. „Einame prie to, kad buitinė technika – vienkartinė“, – aiškino meistras. Prekės, anot A. Kažukalovo, prastėja, tuo pat metu jos ir pinga.

„Mes gi skatiname vartojimą, nors šaukiam, kad saugome gamtą“, – juokėsi prekiautojas. Apie šį paradoksą jam kadaise paaiškinęs tėvas: tai – kapitalizmas, visur svarbiausia – biznis, visa paremta daugiausia privačiais interesais.