Aplinkinius stebina bei kelia didžiulį jų susidomėjimą Renatos ir Rolando Meleškų sodybos aptvare besiganantys nematyti gyvūnai – egzotiškosios alpakos: ir į kupranugarius, ir į lamas panašūs, tik daug už juos mažesni žvėreliai.

Atkeliavo iš Čilės ir Lenkijos

Keturios alpakų patelės į panevėžietės Renatos Meleškienės ūkį Panevėžio rajone iš Čilės ir iš Lenkijos atkeliavo beveik prieš dvi savaites. O jas priimti moteris ruošėsi jau nuo pavasario. Tačiau vis atsirasdavo kliūčių. Vėlyvas ir šlapias pavasaris nebuvo tinkamas įrengti aptvarus. O ir Renatos vyras Rolandas delsė ir žvėrelius pirkti, ir aptvarus statyti – davė žmonai laiko gerai apmąstyti jos sumanymą ir galbūt persigalvoti.

„Juk tai didžiulė atsakomybė“, - sako tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis vyras.

Tačiau pagaliau sulaukusi išsvajotųjų alpakų Renata tos atsakomybės nesibaido ir jau dabar galvoja apie didesnį jų būrį. Anot pradedančiosios ūkininkės, kad atsipirktų investicijos, mažiausia alpakų banda turėtų būti 20-30 žvėrelių.

„Koks mano verslo planas? Atsivežti daugiau alpakų, jas auginti vilnai, kuri yra labai vertinama, veisti ir pardavinėti alpakų jauniklius. Turiu svajonę kada nors vien iš to gyventi“, - sako Renata, šiuo metu duoną valganti iš prekybos arbata, vaistažolėmis ir prieskoniais.

R. Meleškienė antroji Lietuvoje įsteigė alpakų ūkį, nors ketinančiųjų buvo ir daugiau. O viskas prasidėjo nuo Renatos troškimo įsigyti sodybą...

Nusibodo žiūrėti pro langą

Renata ir Rolandas gimę ir užaugę mieste, niekada anksčiau, net per vasaras, negyvenę kaime. Tad jų sprendimas įsikurti kaime ir net turėti netradicinį ūkį stebina ne tik vietos kaimo žmones, bet ir jų senus draugus. Tačiau R. Meleškienė tam turi paprastą paaiškinimą.

„Būdavo taip: vyras išvažiuoja, vasara, kas – į sodus, kas – pas tėvus, o aš sėdžiu prie lango. Na, kiek privažinėsi pas draugus? Vieną, du kartus – paskui rūgštu pasidarys. Reikia ko nors sava“, - svarstė moteris. Sodo bendrijoje ji nenorėjo, nes ten daug triukšmo.

„Kai dirbi su žmonėmis, tiek energijos išeikvoji, psichiškai pavargsti. Čia parvažiuoji – tokia ramybė“, - džiaugiasi pačių rekonstruota sena sodyba.

Ji dabar, žinoma, niekuo neprimena prieš penkerius metus buvusios – apleistos ir apaugusios piktžolėmis. Dabar tai modernus, su didžiule terasa, norvegišką primenantis dailus namukas. Jį supa tobulai nupjauta veja, šalia telkšo kūdra.

Pagal skelbimus nemažai apvažinėjusi parduodamų sodybų, Renata ieškojo pagal kelis kriterijus: kad būtų vienkiemis, netoli Panevėžio, pasiekiamas ne tik savo automobiliu, bet ir autobusu.

Renata Meleškienė
Sodybą įsigijo vyrui tebesant reise. Kartu su savo tėvais nuo lubų vertė tonas spalių, griovė seną krosnį, tvarkė aplinką. Rolandas čia dirbo ir tebedirba grįžęs iš tolimųjų reisų. Kartais pavargęs ir supykęs mesteli žmonai: „Man nereikia tavo to kaimo, grįžtu į miestą!“ Tačiau apsisukęs vėl traktoriuku pjauna žolę. Ruošia pamatus būsimai pirtelei ant pačių išsikastos kūdros kranto. Savo rankomis, dirbdamas iki pirmos valandos nakties, statė aptvarus alpakoms. „Būdavo, nebematau, kur vinį įkalti, uodai akis aplipę“, - prisimena R. Meleška.

Kai žmonos paklausėme, kam jai buvo reikalinga sodyba, pirmasis Rolandas į klausimą atsakė klausimu: „O ką veikti miesto daugiabutyje? Sėdėti ir televizorių žiūrėti? Kam reikalingi sodai? Kam vilos? Tai – gyvenimo judėjimas.“ Ir tuoj pat pasidžiaugia: „Čia gulbės nusileidžia, gandrai žirglioja...“

Vyrui pritaria ir Renata: „Aš pagaliau pamatau, kada saulė kyla, kada ji leidžiasi. Atsikeliu iš ryto – kūdra garuoja.“

Nereikia melžti ir žudyti

Iš pradžių Renata neketino kartu su sodyba iš jos buvusių savininkų pirkti ir apie 3 hektarus žemės. Tėvai įkalbėjo pasilikti tuos hektarus. Paskui ir pati pagalvojo, kad sodybą supanti žemė bus gera apsauga nuo keliamo svetimo triukšmo ar dulkių.

Tačiau žemę reikia prižiūrėti, pievą šienauti – daug darbo. Renata ėmė sukti galvą, ką daryti su turima žeme. Su vyru važiavo pasižiūrėti į vaistažolių augintojos ūkį, bet po to atsisakė minties imtis tokios veiklos. Rolandas žmonai siūlė pagalvoti ir apie triušių auginimą.

„Triušiai labai gražūs, bet neleisčiau jų nugalabyti. Man reikia tik tokių gyvūnų, kurių nereikia žudyti. Ką sugalvoti, kad augintiniai žolę nuėstų ir nereikėtų jų nei melžti, nei skersti?“ – ilgai suko galvą Renata.

Ir kartą vyras pašaukė ją prie televizoriaus – rodė reportažą iš Trakų rajone įkurto pirmojo alpakų ūkio Lietuvoje. „Viskas. Noriu šitų!“ – susižavėjusi pareiškė moteris.

Nekreipia dėmesio į pašaipas

Dabar Renata prieš darbą mieste kasdien 6 valandą ryto ima karučius ir važiuoja į aptvarą iškuopti alpakų mėšlo, parūpinti joms vandens visai dienai.

„Praėjusią savaitę nedirbau (neprekiavau mieste) – su šienu „daviausi“. Tėvukai padėjo, nes vyras buvo išvažiavęs“, - pasakoja moteris.

Kaimynas ūkininkas traktoriumi nupjovė šieną, pavartė džiūstantį. Lietus užėjo. Teko iš naujo vartyti. Išdžiūvusį ir jau supresuotą į spudulus vėl permerkė atūžusi audra.

„Su tėvukais draskėme šieną iš spudulų, kratėme, džiovinome dar kartą, paskui jau palaidą šakėmis sunešėme į daržinę. Dulkės, karštis... Vakare kambaryje prisėdau. Galvoju, padėsiu galvą. Ir „nulūžau“ su dantų krapštuku burnoje“, - apie savaitės „atostogas“ ūkyje pasakoja Renata.

Miestietės pasiryžimas ūkininkauti stebina ne tik kaimynystėje gyvenančius kaimiečius. Renatos gyvenimo posūkiu negali atsistebėti ir seniai ją pažįstantys draugai: „Kad kas būtų pasakę prieš 20 metų, kad tu tapsi ūkininke su šakėmis, nebūtume patikėję.“

Pati Renata nė kiek nesijaudina, kad kažkam kelia juoką ar nuostabą jos veikla. „Dėl gyvūnų aš galėčiau padaryti viską“, - prisipažįsta moteris.

Prieš kelerius metus, kai restauruotoje sodyboje dar nuolat negyveno, Renata žiemą prieš darbą kasdien autobusu atvažiuodavo pašerti ir pagirdyti čia įkurdintų šunų.

„Ne sauso maisto paberti, o privirusi šiltos košės jiems nešdavau per pusnis, klimpdama ir griuvinėdama“, – prisimena pašnekovė.

Pernai Renata visam mėnesiui sustabdė namo terasos įrengimo darbus, mat nebaigtose kalti lubose buvo lizdą susilipdžiusios ir kiaušinių sudėjusios kregždutės. Lubas baigė kalti, kai užaugo ir išskrido kregždžiukai.