Nauda neabejotina
Lietuvoje atliktų ilgamečių lauko eksperimentų rezultatai parodė, kad geros kokybės mėšlas turi visų augalams reikalingų maisto medžiagų ir yra veiksminga priemonė žemės ūkio augalų derliui padidinti ir dirvožemio našumui palaikyti.
Pavyzdžiui, tręšiant 10 t/ha kraikinio mėšlo norma, į dirvą įterpiama apie 53 kg azoto (N), 22 kg fosforo (P2O5) ir 59 kg kalio (K2O). Dirva gaus ir kitų vertingų elementų: kalcio, magnio ir mikroelementų (mangano, cinko, vario, boro, molibdeno). Į hektarą įterpus 20 t mėšlo, augalai gauna pakankamai mikroelementų, nereikia pirkti brangių trąšų, o kasmet jo į hektarą įterpus 10 t arba kas ketveri metai 40 t dirvožemyje humuso atsargos nemažėja. Tai aktualu šiandien, kai daugelio žemdirbių laukuose dažniausiai sėjami javai. Tręšiant mėšlu pagerės supuolusių dirvų struktūra, rūgštesnės ir mažiau sukultūrintos dirvos taps derlingesnės, jose padidės augalams reikalingo anglies dvideginio, mikroorganizmų, daugiau bus sliekų.
Mėšlo poveikis dirvožemiui ir augalams jaučiamas iki šešerių metų, tačiau greičiau mėšlas mineralizuojasi lengvose dirvose – per 2–4 metus. Tyrimais nustatyta, kad pirmais metais augalai iš kraikinio mėšlo įsisavina tik apie ketvirtadalį azoto bei fosforo ir 40 proc. kalio. Iš skysto mėšlo šių elementų augalai pirmais metais įsisavina daugiau, tačiau jis veikia trumpiau.
Organinių trąšų šaltinis
Per pastaruosius 20 metų šalies žemės ūkyje įvyko esminių pokyčių: labai sumažėjo gyvulių ir, suprantama, organinių trąšų. Be to, vyrauja bekraikis ir skystas mėšlas, kuriame maisto medžiagų nėra daug. Toks mėšlas dėl didelių transportavimo išlaidų, ribotų jo panaudojimui turimų plotų ir kitų priežasčių dažniausiai skleidžiamas laukuose netoli fermų. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Agrocheminių tyrimų laboratorija, 2005–2010 m. tyrusi mineralinio azoto kiekius šalies dirvožemiuose, nustatė, kad net 43–51 proc. tirtų plotų, esančių prie stambių gyvulininkystės kompleksų, dirvožemyje augalams lengvai prieinamo azoto buvo gausu. Juose augalų azoto trąšomis iš viso tręšti nevertėjo.
Taigi, vienuose šalies laukuose kaupiasi maisto medžiagų perteklius, o kituose jų vis labiau trūksta. Mineralinių trąšų kainos nuolat kyla, todėl specializuotuose augalininkystės ūkiuose tinkamo maisto medžiagų balanso dirvožemyje palaikymas tampa vis brangesnis. Minėtas neigiamas tendencijas iš esmės pakeisti ar bent jau sušvelninti sunku: tam reikalingi ne tik atitinkami teisiniai ir norminiai aktai, didelės investicijos, bet ir nauji technologiniai bei politiniai sprendimai.
Visų gyvulių ekskrementuose gausu augalams reikalingų makro- ir mikroelementų, tačiau jų koncentracija ir santykis labai nevienodas ir priklauso nuo gyvulių rūšies bei šėrimo.
Griežta tvarka
Mūsų šalyje griežtėjo organinių trąšų kaupimo, laikymo ir naudojimo tvarka, kuri turi atitikti ES Vandens ir Nitratų bei Emisijų direktyvų reikalavimus. Pastaruoju metu griežtinami reikalavimai siekiant mažinti Baltijos jūros taršą fosforo junginiais. Aplinkos apsaugos požiūriu, visi šie reikalavimai, kurie yra panašūs į taikomus turtingiausiose Europos šalyse, yra suprantami. Tačiau žemdirbiams kyla pagrįstų abejonių dėl tokio smulkmeniško reglamentavimo būtinybės ir dėl galimybių visus reikalavimus įgyvendinti.
Skaičiavimai rodo, kad norint neviršyti Nitratų direktyvoje nurodyto maksimalaus su mėšlu galimo įterpti 170 kg/ha azoto kiekio, galvijų kraikinio mėšlo vidutinė norma yra apie 32 t/ha, galvijų nekraikinio – 36 t/ha, kiaulių kraikinio – 23 t/ha, o kiaulių nekraikinio – 113 t/ha. Jei taikyti HELKOM rekomendacijas, ribojančias su mėšlu įterpiamą fosforo kiekį – ne daugiau 25 kg/ha fosforo, išvardytų mėšlo rūšių kiekis sudarys atitinkamai 23, 29, 12 ir 50 t/ha. Todėl žemdirbiams sunku techniškai atlikti ir ekonomiškai pagrįsti 20 t/ha bei mažesnių mėšlo normų įterpimą. Juolab kad šiame mėšle pirmais metais yra tik ketvirtadalis kiekio lengvai tirpaus azoto ir fosforo.
Būtina skaičiuoti
Žemdirbiams ypač daug abejonių kyla dėl trumpo laikotarpio, kada leidžiama tręšti organinėmis trąšomis ir dėl maksimalių tręšimo organinėmis trąšomis normų. Organizaciniu požiūriu šie apribojimai yra labai nepatogūs ir ne visi žemdirbiai turi techninių galimybių juos tinkamai įgyvendinti. Tačiau sunku diskutuoti su Europos Komisija, diktuojančia tokias sąlygas, nes trūksta įtikinamų, moksliniais tyrimais pagrįstų argumentų, kad lietingą rudenį ar šaltuoju metų laiku paskleistose organinėse trąšose esantis azotas negaruos ar nemigruos į vandenis, o bus efektyviai panaudojamos augalų. Moksliniai tyrimai dažnai parodo priešingus rezultatus. Reikalavimas mėšlą šaltuoju metu kaupti tinkamai įrengtose mėšlidėse ir juo tręšti šiltuoju metų laiku, nors labai brangus ir neparankus, tačiau yra teisingas aplinkos puoselėjimo bei efektyvaus trąšų panaudojimo požiūriu.
Kita svarbi sąlyga – organinėmis trąšomis reikia tręšti atsižvelgiant į augalų poreikius ir dirvožemio savybes. Didelė dalis mineralinio azoto, kuris lieka dirvožemyje nuėmus derlių, išplaunamas žiemos metu. Įvertinus augalų maisto medžiagų poreikį, reikalingą planuojamam derliui, ir atsižvelgiant į konkretaus lauko dirvožemio savybes, apskaičiuojamas maisto medžiagų balansas. Taip apskaičiuotos trąšų normos leidžia efektyviau naudoti organines trąšas derliui didinti, išvengti perteklinio maisto medžiagų kaupimosi dirvožemyje. Deja, dirvožemio agrocheminių tyrimų apimtis šalyje nedidelė, todėl ūkiuose rengiami tręšimo planai ne visada atlieka jiems skirtas funkcijas.
