Tarp vaismedžių tvarkingai surikiuota 10 avilių. Žiemos ramybę trikdo tik zylutės, nuolat lankančios sodo šeimininko paliktas vaišes. Lesalą jis paberia tiesiog bitininko namelio terasoje. Čia neprisninga, lietus neužlyja ir užuovėja nebloga.
Toks kaimiškas vaizdas sodų masyvuose – retenybė. Vilniaus miesto ir rajono sodininkų bendrijose šis bitynas turbūt pats didžiausias. Jo savininkas – aštuntą dešimtį pradėjęs vienos tiltų statybos bendrovės bendrasavininkis Vytautas Jankauskas. Jam bitininkavimas – brangus pomėgis, reikalaujantis ir nemažai laiko, ir išlaidų. Juk bityno derliaus nepardavinėja – medus lieka šeimai, dažnai bitininkas jį dovanoja draugams, giminėms.
Beveik 30 km nuo Vilniaus esančioje sodininkų bendrijoje V.Jankauskas ilsisi bitininkaudamas jau apie tris dešimtmečius. Pirmąjį spiečių parsivežė iš tėviškės – Vaškų, esančių Pasvalio rajone. Vaikas būdamas talkindavo tėveliui bityne, taigi išmoko visų bitininko darbų. Tėvelių jau seniai nebėra, o prisiminimas apie juos – čia pat.
Spiečius dovanoja
Dešimt bičių šeimų sodo sklype – daug. Ieškodamas išeities, vienu metu bitininkas mėgėjas avilius buvo įsigudrinęs laikyti namelio balkone. Kaip įsitikino vilnietis, tai prasta išeitis – pavasarį nespėjusios sustiprėti bitės, grįždamos su žiedadulkių nešuliu, neretai žūdavo, nepasiekdavo lakų.
Prieš kelerius metus atsirado puiki proga įsigyti gretimą sodo sklypą. Taigi V.Jankauskas nenusižengia gyvūnų laikymo taisyklėms, kurios sodininkų bendrijose leidžia laikyti ne daugiau nei po bičių šeimą vienam sklypo arui.
Ramiu pensininko gyvenimu neskubantis mėgautis V.Jankauskas savo bityno plėsti neketina. Bičių spiečius jis dovanoja draugams ir bendradarbiams, taip pat ir sodo kaimynams. Apgailestauja, kad bitės „prigyja“ ne visur, ir džiaugiasi už tuos, kurie susidomi bičių pasauliu. „Bitininkyste užkrėčiau kokius penkis draugus. Kai kurie turi po 10, po 16 bičių šeimų“, – šypsosi ponas Vytautas.
Ramaus būdo bitininkas mėgėjas stebisi, kad dažniausiai bitės spiečia jam esant sode. Artėjantį spietimą jis numano pasiklausęs iš avilio sklindančių garsų.
O kai kada apie išskridusį bičių spiečių telefonu praneša sodo kaimynai. Kol šeimininkas atvyks, netgi nevengia patalkinti, pašlaksto spiečių vandeniu.
Soduose nyksta
Sodų masyvuose bitės nyksta. Vieni bitininkai mėgėjai sensta ir atsisako savo pomėgio, kiti bičių šeimas perkelia į erdvesnius plotus, į sodybas. Soduose ne visada pakanti bičių laikytojams ir aplinka.
Savo kailiu tai itin skaudžiai patyrė 78 metų vilnietis Jonas Vitkus. Dėl teisės laikyti bites jis kovoja beveik ketverius metus. Pensininkas su žmona gyvena miesto teritorijoje esančiame sode. Čia laiko keturias bičių šeimas. Bitėmis užsiiminėja, galima sakyti, visą gyvenimą. Pagal bičiulių nerašytus įstatymus šviežiu medumi kaimynus pavaišina. Turi bičių šeimų pasus, avilius laiko atokiau nuo kaimyninių sklypų ribos, paiso ir kitų rekomendacijų.
Viskas buvo gerai, kol bitės neužkliuvo vienam sodo kaimynui. Beje, policininkui.
Bitės nepageidautinos
Pradžioje neprielankumą bitėms kaimynas išreiškė žodžiu: esą jos trikdo ramybę, gelia. Nenorėdamas atsisakyti bičių, bitininkas mėgėjas mėgino tartis gražiuoju. Nepavyko – kaimynas kreipėsi į ekologinę policiją.
Pareigūnai surašė protokolą, kuriame „pažeidėjus“ įpareigojo, kad jie, norėdami laikyti bites, gautų raštišką visų kaimynų ir seniūnijos leidimą.
Po metų tas pats kaimynas ekologinei policijai vėl pateikė skundą. Šįkart Vitkams buvo pareikštas įspėjimas: jeigu per tam tikrą laiką nepateiks reikalingų leidimų, jiems bus paskirta 2 tūkst. Lt administracinė bauda.
Prilygino piktiems šunims
2006 m. patvirtintose Vilniaus miesto gyvūnų laikymo taisyklėse nebuvo nė žodžio apie bites, taigi pagal nutylėjimą jos prilygintos laukiniams gyvūnams ar agresyviems šunims.
Kur tik nesikreipė J.Vitkus siekdamas apginti teisę Vilniuje laikyti bites. Pradžioje mynė kelius į Antakalnio seniūniją, policiją, miesto savivaldybę. Paskui – į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, Bitininkų sąjungą. Čia jį patikino ir nuramino: kaimynas ir pareigūnai spaudimą jam daro neteisėtai.
„Tiesiog keista, kad miestas, kuris rengiasi būti Europos kultūros sostine, diskriminacinėmis taisyklėmis nori išguiti iš savo teritorijos bites“, – oficialiame rašte tuomečiam miesto merui Juozui Imbrasui pernai gegužę rašė Bitininkų sąjungos pirmininkas prof. Algirdas Skirkevičius.
Gyvūnų laikymo taisyklių papildymo reikalavimais bitynams svarstymas, prasidėjęs 2007 m., baigėsi tik 2008 m. rudeniop. Net septyniuose savivaldybės tarybos posėdžiuose dalyvavęs bitininkas mėgėjas atkakliai siekė, kad būtų atsižvelgta į visus rekomendacinių taisyklių punktus, reglamentuojančius bičių laikymą.
J.Vitkus didele pergale laiko tai, kad taisyklėse jau daug kur minimas žodis „bitės“. Vis dėlto jis ir dabar nesijaučia saugus. Surinkęs keliolikos kaimynų parašus ir gavęs seniūno leidimą laikyti bites, pensininkas su nerimu laukia pavasario: o kas bus, jei tas pats kaimynas policijai vėl pateiks skundą?
