Produkto kainoje žemdirbio dalis mažėja
„Brangsta ir duona, nors grūdų kainos, palyginti su praėjusiais metais, nukrito trečdaliu“, – kalba Prienų r. ūkininkas Alvydas Vaicekauskas. Pasak augalininkystės ūkio šeimininko, pernai elevatorių savininkai už grūdų toną mokėjo 700 Lt, šiemet žada 500 Lt, tačiau naujojo derliaus grūdus priėmė tik saugoti. Kaip su tuščia sauja pasirengti kitų metų sezonui?
„Mažinu ūkio apsukas ir galvoju apie pasitraukimą iš sektoriaus, – pasakoja vienas pirmųjų Sūduvoje ėmęsis pienininkystės ir rūpinęsis kooperacija Prienų r. ūkininkas Martynas Butkevičius. – Kam kankintis, jei valstybei ūkininkas nerūpi, o pieno supirkėjas priekaištauja, kad neturi kur dėti žaliavos, nebent atiduotum veltui.“
Šalia „Via Baltica“ magistralės ūkininkaujantis M. Butkevičius kas rytą skaičiuoja Lenkijos pusėn riedančius modernius pienvežius, paženklintus nacionalinį pasididžiavimą turėjusio ugdyti kooperatyvo emblemomis. Pati kokybiškiausia stambiausių ūkių pieno žaliava išvežama iš Lietuvos.
Manipuliavimas nuomonėmis
„Mūsų vartotojas nusipelnė produktų iš įvežtinės žaliavos, nebūtinai skysto pieno pavidalu“, – teigia J. Vilionis.
Šią vasarą jam dažnai tekdavo atitrūkti nuo darbų fermoje ar laukuose – reikėjo aiškinti žiniasklaidos atstovams tai, ką privalėtų daryti agrarinės ekonomikos specialistai: kaip Lietuva, žemės ūkio kraštas, sugebėjo likviduoti mėsos ūkį, o nūnai priartėjo prie pienininkystės sektoriaus prarajos.
Maisto gamybai ir administravimui „muziką užsakantys“ šalies prekybos tinklai parengę patrauklią pirkėjų informavimo sistemą, kurią pieno gamintojų atstovai linkę vadinti manipuliavimu nuomonėmis. LPGA vadovas J. Vilionis prisimena, kad per gerą dešimtmetį Žemės ūkio ministerijos Pieno tarybos posėdžiuose tik kartą ar du svarstant pieno produktų kainos sudėtį dalyvavo prekybininkų atstovas. Politikai taip pat vengia kelti prekių antkainio reguliavimo klausimus, esą tai kirstųsi su laisvosios rinkos principais.
Skaudžiausia, pasak J. Vilionio, jog viešojoje erdvėje kalbama tik apie lietuviškų pieno produktų branginimą ir dėl šios priežasties kaltinami mūsų žemdirbiai, kaip nesugebantys mažinti pieno gamybos kaštų.
Privalu ieškoti papildomų pajamų
„Vienais metais pieno gamybos nuostolius padengia pajamos iš javų ūkio, kitais metais – atvirkščiai“, – pasakoja mišraus ūkio savininkas Alvydas Mizgaitis iš Kauno rajono.
Nuo 1989 m. ūkininkaujantis žemdirbys per du dešimtmečius sukūrė ekonomiškai gyvybingo ūkio modelį. Keli šimtai hektarų žemės, pusšimtis raguočių, racionalios investicijos į nekilnojamąjį turtą ir žemės ūkio techniką, darbininkai ir talkininkai – šeimos nariai. Ūkio stiprybė – tęstinumas. Universitetinius mokslus baigę sūnūs neketina emigruoti, dirbs mieste ir toliau puoselės tėvų pradėtą verslą.
Šią vasarą A. Mizgaitis už parduodamą ūkio pieną gauna savikainą padengiančią kainą, nors praėjusiais metais iš pienininkystės turėjo nuostolių.
Šakių r. ūkininkas Pranas Abrutis už parduodamą pieno žaliavą gauna gamybos kaštų nepadengiančią kainą, tačiau gyvulininkystės atsisakyti neketina – ne visi turimos žemės plotai tinkami javams auginti, daug melioraciją pamiršusių pievų, ganyklų. Išgyventi, valgyti duoną su sviestu padeda racionalus mišraus ūkio dydis, dirbantys šeimos nariai.
Žeidžia skleidžiamos kalbos
Už mišraus ūkio strategiją pasisako ir Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas. Pastaraisiais metais valstybė protegavo augalininkystę, dabar prakalbo apie gyvulininkystės prioritetus, tačiau, patyrusio ūkininko nuomone, turėtų būti abiejų sričių balansas: 50 proc. – 50 proc. Panašiai elgėsi latviai, todėl kasmet viršija pieno gamybos kvotą. Lietuviams siektina 2020 m. gaminti 2 mln. t pieno.
ŽŪR pirmininką A. Stančiką kaip pilietį ir ūkininką žeidžia viešumoje skleidžiamos kalbos apie branginamą pieno žaliavą, dėl to pakilusias ir dar kilsiančias pieno produktų kainas.
Žemės ūkio ministerija oficialiai pranešė, kad vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina liepą buvo 33 proc. didesnė nei prieš metus!
„Reikia prisiminti, jog praėjusiais metais perdirbėjai buvo sumažinę pieno supirkimo kainas vidutiniškai 30 proc. Ypač tą pajuto pieno gamintojų kooperatyvai, jiems supirkimo kainos sumažintos 35 proc., – sakė A. Stančikas. – Teisinga būtų lyginti ne tik pieno supirkimo kainas, bet ir pieno produktų kainas vidaus bei užsienio rinkose.“
ŽŪR pirmininkas pastebi, kad tik suaktyvėjusiu pieno žaliavos eksportu ūkininkų kooperatyvai privertė atsitokėti pieno perdirbimo įmonių vadovus, pradėti derybas su žemdirbiais.
Didžiosioms šalies pieninėms atsivežti žaliavos iš Estijos ar Latvijos kainuoja nepigiai, be to, ir mokėti ten reikia brangiau. Tokia „strategija“ neliko be pasekmių: Lietuvoje mažėja karvių, pieno. Per pirmąjį šių metų pusmetį verslą paliko 6 tūkst. pieno gamintojų, pieno kiekis sumažėjo daugiau nei 5 proc. ŽŪM duomenimis, sausio-liepos mėn. Lietuvoje supirkta 743 tūkst. t natūralaus pieno – 2,9 proc. (23 tūkst. t) mažiau negu pernai tuo pat laiku, o vien liepos mėnesį – 136 tūkst. t, arba 2,3 proc. mažiau negu pernai liepą.
Turėjęs kilti nerimas dėl mažėjančių žaliavos kiekių pieno perdirbėjus paskatino ieškoti alternatyvių savo nuostolių mažinimo būdų. Iš viešai skelbiamų pranešimų, penkių didžiųjų pieno bendrovių pardavimai vidaus ir užsienio rinkose išaugo vidutiniškai 40 proc., eksporto rinkose pabrango pieno milteliai, sūriai.
Pasaulyje stokojama pieno produktų, ypač jų paklausa auga Rytų Europos šalyse, vien į Rusiją šiemet Lietuvos pieno perdirbimo įmonės išvežė 50 proc. sviesto daugiau nei pernai. Pieno žaliava tampa kontrabandos preke: Rusijos įmonės Baltarusijos ar Ukrainos pasienyje toną dyzelinio kuro keičia į toną žaliavinio pieno.
„Pieno gamybos kaina neturi galimybių kristi, – aiškina ŽŪR vadovas A. Stančikas“, – neteko girdėti, kad atpigo energetika, kuras ar trąšos. Tačiau mažėjantis pieno kiekis turėtų sugrąžinti į realybę verslo atstovus.
Pieno produktai – iš augalinių riebalų
Praėjusią savaitę teko kalbėti su svečiu iš Jungtinės Karalystės, traktorius ir krautuvus gaminančios įmonės atstovu Baltijos šalyse. Jo teigimu, Estija žengia industrializacijos keliu, Latvija ieško savo kelio, tik Lietuva sustojusi ties agrarinių investicijų ir nedirbamų žemės plotų (beveik pusės milijono hektarų) problema.
„Kasdien į mūsų šalies pieno perdirbimo įmones iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos atsivežama po pusantro tūkstančio tonų pieno žaliavos, – teigia LPGA vadovas J. Vilionis, – būtent ji ir gali būti priežastis branginti pieno produktus.“
Nesiimu prognozuoti, kiek jie dar pabrangs, kai verslo ir valdžios atstovai padėję ant trinkos nukirs galvą nacionalinei pienininkystei. Pastaruoju metu viena pieno perdirbimo įmonė kasdien dėl žaliavos stygiaus stovi be darbo. Nereikia jokio pramoninio šnipinėjimo – užtenka palyginti oficialiąsias ataskaitas.
Prekybininkai turėtų triumfuoti: įsivežtiniai pieno produktai, ypač „sūris“, „sviestas“, „varškės desertai“, „kefyro produktas šaltibarščiams“, „valgomieji ledai“ ir kiti gaminiai iš vandens, miltukų ir palmių aliejaus, jau dabar populiarūs dėl savo mažesnės kainos, orientuotos į socialiai pažeidžiamą vartotoją.
Susipratusieji tautiečiai lietuvišką (ir brangų) pieno produktą perka Londono, Dublino ar Čikagos prekybos centruose.
