Be chemikalų sunku išsiversti
Pasak mokslininko, bulves žalojančių kenkėjų plitimą skatina labai daug veiksnių – meteorologinės sąlygos, dirvožemis, žemės dirbimas, veislės jautrumas ir daug kitų. Bulvių augintojai, kovodami su kenkėjais, kai kuriuos veiksnius gali sėkmingai kontroliuoti.
Mokslininkas K.Rainys sakė, kad bulves reikia tręšti subalansuotai, kad jos būtų aprūpintos visomis reikalingomis maisto medžiagomis ir mikroelementais. „Dėl nesubalansuoto tręšimo ar tręšimo didesnėmis azoto normomis paprastai šie augalai tampa jautresni žaldariams“, – pabrėžė K.Rainys. Tačiau ir naudojant visas profilaktines agrotechnines augalų apsaugos priemones, be cheminių produktų būna sunku išsiversti.
„Jų naudojimas turi būti pagrįstas ir ekologiniu, ir ekonominiu požiūriais. Cheminius produktus rekomenduojama naudoti tik ten, kur būtina, atsižvelgiant į kenksmingų organizmų rūšis, jų žalingumą ir žalingumo mastą“, – sakė mokslininkas.
Kas platina virusus
K.Rainys pasakojo, kad visi bulvių virusai plinta per užkrėstus gumbus. Bulvių virusų platintojai gamtoje yra amarai. „Virusų pažeistuose bulvių keruose pablogėja fotosintezės procesai, augimo ir vystymosi sąlygos. Tokios bulvės lėčiau auga, jų lapų paviršiaus plotas tampa mažesnis. Dėl mažesnio chlorofilo kiekio lapai būna šviesesni. Bulvių virusai, kaip ligų sukėlėjai, sumažina derlių, pablogina maistinių, o ypač sėklinių gumbų kokybę“, – sakė mokslininkas.
Ligoto augalo kere būna mažiau bulvių gumbų, patys gumbai – smulkesni. Be sunkių virusinių ligų formų, kurias nesunku pastebėti, yra ir lengvos bei paslėptos formos. Jos išplinta beveik visuose bulvių laukuose, kuriuose nebūna taikytos specialios virusinių ligų apsaugos priemonės. „Bulvių sėklininkystėje pagrindinė kovos su virusinėmis ligomis priemonė yra virusinės infekcijos šaltinio pašalinimas, nutraukiant infekcijos ciklo grandinę. Daugiausia virusų platina amarai, todėl svarbiausia yra naikinti amarus“, – pabrėžė K.Rainys.
Atsparių bulvių dar nėra
Baltijos šalių bulvėse labiausiai paplitę X, K, S, Y virusai. Pasitaiko ir kai kurių kitų virusų. Pasak mokslininko, jie sukelia tokias bulvių ligas kaip mozaika, dryžligė, lapų užsisukimas, garbanė. Šios ligos mažina pažeistų bulvių kerų derlingumą. „Lietuvoje žalingiausi yra Y ir A virusai. Tačiau jais užsikrėtusių bulvių yra gerokai mažiau negu infekuotų X ir S virusais. Gana dažnai virusinės ligos simptomai būna sudėtingesni, nes bulvės būna užsikrėtusios keliais virusais“, – teigė K.Rainys.
Virusais užsikrėtusių bulvių sėkla išsigimsta. Dėl ligų neatnaujinamos bulvių sėklos kokybė kasmet blogėja. Mokslininkas pabrėžė, kad selekcininkams dar nepavyko sukurti visiškai virusinėms ligoms atsparių bulvių veislių. Todėl bulvių sėklos devirusavimas ir amarų naikinimas yra pagrindinės kovos su virusais priemonės. Bulviniams, kaip ir kitų rūšių, amarams palankus šiltas, gana drėgnas, tačiau be smarkių lietų oras. Liūtiniai, su smarkiais vėjais lietūs amarus nuplauna žemėn, o vėl pakilti ant bulvių kerų pavyksta tik nedaugeliui jų.
Būtina šalinti bulvienojus
Lietuvos žemdirbystės instituto Elmininkų bandymų stoties direktorius pasakojo, kad esant masiniam virusų pernešėjų antplūdžiui anksti mechaniškai pašalinus bulvienojus galima sustabdyti virusų patekimą iš infekuotų antžeminių augalų dalių į gumbus.
„Pasitaiko, kad amarai pradeda gausiai skraidyti anksčiau, negu vidutinio vėlyvumo bulvių gumbai pasiekia optimalų dydį. Tuomet gali tekti labai anksti šalinti bulvienojus. Apmaudu, tačiau tai daryti būtina“, – aiškino K.Rainys. Mokslininkas sakė, kad po bulvienojų pašalinimo negalima leisti bulvėms atželti, nes gumbai gali subręsti nevienodu laiku. Atžėlusios bulvės – patrauklios amarams, o tai spartina trumpą ir greitą virusų migraciją nuo naujų lapų į bulvių gumbus. K.Rainys patarė bulvienojus pašalinti praėjus 7–10 dienų po paskutinio jų apdorojimo fungicidais.
Apsauga nuo spragšių
Kasmet didelę žalą bulvių derliui padaro kenkėjai. Vieni pavojingiausių yra spragšiai. Jie gali bulvėms kenkti nuo pasodinimo iki derliaus nuėmimo. Spragšių lervos įsigraužia į bulvių gumbus ir mažina jų prekinę vertę, tokie gumbai laikomi greičiau genda.
„Dirvoje gyvenančių kenkėjų, taip pat ir spragšių, paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse – keletą metų laikomose daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Spragšių patelės kiaušinėlius deda daugiamečių žolių plotuose, dirvonuose, gausiai varpučiais užsikrėtusiose dirvose, kuriose daug augalų šaknų ir kitų organinių medžiagų – maisto šių kenkėjų lervoms“, – sakė K.Rainys.
Spragšių lervų dirvoje galima sumažinti intensyviai dirbant žemę, dažnai purenant tarpueilius. Sėklinius gumbus apdorojus insekticidiniais beicais, sumažėja šių kenkėjų rizika, tačiau kai jų gausu, beicuoti nepakanka. Nuo spragšių lervų galima gintis taikant tinkamą sėjomainą. Į bulvių sėjomainą reikia grąžinti ankštinius augalus, kurie ne tik gerina dirvos struktūrą, bet ir mažina spragšių lervų paplitimą.
