Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA) pagrasino skųstis prezidentei Daliai Grybauskaitei, Konkurencijos tarybai, Konstituciniam Teismui, jeigu Vyriausybė ir Seimas nepatenkins kito opaus žemdirbių reikalavimo - nesukurs patikimų žemės rinkos saugiklių, ginančių Lietuvos žemdirbius nuomininkus nuo pinigingų savų ir užsienio žemgrobių.

Vienas džiaugsis, dešimtys liūdės

ŽŪR prezidiumo posėdyje pasirodžiusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktorės pavaduotoja Alfreda Šatrauskienė aiškino, kad „solidarumo mokesčiais“ socialinio draudimo sistemą turėtų išlaikyti visi asmenys, užsidirbantys pajamų, taigi ir ūkininkai bei jų partneriai, gaunantys senatvės, netekto darbingumo, šalpos pensijas ar kompensacijas. Nedidelius ir vidutinius (iki 14 ekonominio dydžio vienetų) ūkius valdantys žemdirbiai pensininkai dabar valstybinio socialinio draudimo mokesčiais neapkrauti.

„Tai net ne naujas mokestis“, - tvirtino A. Šatrauskienė. Į pagalbą kolegei atskubėjo Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Finansų ir biudžeto departamento direktorė Regina Mininienė, „nudžiuginusi“, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pataisos „palengvins smulkiųjų ūkininkų gyvenimą“.

„Jeigu vieniems suteiksite nuolaidų, tai kitus turėsite nuskriausti“, - įtarinėjo Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas. Per ŽŪR priesalį nuvilnijo vieninga Rūmų prezidiumo narių, ŽŪR administracijos darbuotojų ir svečių nuomonė: „Stambiuosius ūkininkus!”

Kaip kiaulei balnas

Anot LŪS pirmininko Jono Talmanto, ūkininkams, kuriuos dabar numatoma apmokestinti, reikia leisti patiems nuspręsti, ar jie tikrai norėtų pasididinti būsimąją pensiją. „Ūkininkų negalima lyginti su kitais individualiais verslininkais. Advokatai ar notarai uždirbto pelno (apmokestinamųjų pajamų) beveik neišleidžia profesinei veiklai. Ūkininkai priešingai - daug investuoja į pagrindines gamybos priemones: žemės ūkio techniką, traktorius, kombainus, fermas, melžimo aikšteles, srutų talpyklas, daržovių plovyklas, grūdų džiovyklas, sandėlius. O investicijos į svarbiausią ūkininko turtą - žemę - niekada nesumažina apmokestinamųjų pajamų ir neleistų išvengti dvigubai ar net penkis kartus, kaip kai kas siūlo, padidintų socialinio draudimo įmokų“, - teigia J. Talmantas.

Jokios ekonominės logikos

Pasak LŪS vadovo, trąšos, pesticidai, veterinariniai preparatai, kuras, pašarai nuolat brangsta, gamybos ciklas trunka dvejus metus, žemdirbiams kasmet reikia vis daugiau apyvartinių lėšų. Į jas taip pat ištiestų rankas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba („Sodra“). „Jokios ekonominės logikos ir akivaizdus prieštaravimas bendriesiems mokesčių principams! Siūlomi didinti valstybinio socialinio draudimo mokesčiai tik sukels naują nedarbo bangą kaime ir aptirpdys be baimės euro laukiančių ūkininkų gretas“, - piktinasi J. Talmantas.

Atsisveikindama ir rengdamasi nuvežti savo viršininkei, „Pensininkų karaliene“ vadinamai ministrei Algimantai Pabedinskienei neigiamą žemdirbių nuomonę dėl įstatymo pataisų, SADM departamento direktorės pavaduotoja A. Šatrauskienė užsiminė, kad projektas gali būti taisomas.

Lietuvos žemės kvapas vilioja užsienio muses

Valdančiajai koalicijai nesutariant, kada - gegužės 25-ąją ar birželio 29-ąją - turi vykti referendumas dėl dirbamosios žemės apsaugos nuo užsieniečių, ir ar apskritai tokia visuotinė apklausa reikalinga, žemdirbių savivalda priekabiai svarsto Žemės ūkio ministerijos parengtą žemės rinkos saugiklių įstatymo projektą. Anot ŽŪR pirmininko Andriejaus Stančiko, kai kvapas pasklis (Lietuvoje užsieniečiai galės laisvai pirkti žemę), tuoj musės (pinigingi, bet nebūtinai sąžiningi pirkliai) sulėks. Ministerija žada, kad žemė visada skirsis nuo kito nekilnojamojo turto, niekam nebus leista perpardavinėti sklypų už didesnę kainą, monopolizuoti žemės rinkos.

Nusižengėliams grės baudos, prilygstančios vidutinei vieno dirbamos žemės hektaro kainai (2013-aisiais - apie 8 tūkst. Lt).

Leidimų nereikia?

ŽŪM taip pat siūlo, kad leidimus žemei pirkti išrašinėtų komisijos, sudarytos iš savivaldybių administracijų atstovų, seniūnų, Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnų, bendruomenininkų, žemės savininkų ir žemdirbių savivaldos organizacijų narių. Anot Žemės ūkio ministerijos, tai neprieštarautų ES taisyklėms. Europos Sąjungos teisingumo teismas, 2003 m. išnagrinėjęs Lichtenšteino gyventojos Margarethės Ospelt ir Weissenbergų šeimos fondo (Schlössle Weissenberg Familienstiftung) ieškinį prieš Austriją, pripažino, kad, saugodama savo žemės ūkio bendruomenes, vengdama chaotiško nuosavybės išsibarstymo, bet kurios ES šalies valdžia gali užsieniečius žemės pirkėjus pirmiausia nusiųsti pas vietines bendruomenes gauti leidimų. ŽŪR prezidiumo nuomone, jei kitų saugiklių užtektų, leidimai nebūtini - tik apsunkintų savivaldybes.

Užtektų pritaikyti vokiškus saugiklius

ŽŪM Žemės ir išteklių politikos departamento direktorius Audrius Petkevičius ŽŪR prezidiumo nariams sakė, kad Vokietijoje 90 proc. sprendimų dėl žemės ginčijami teismuose. Prezidiumo posėdyje taip dažnai buvo minimi Vokietijos žemės rinkos pavyzdžiai, kad pasigirdo siūlymų „neišradinėti dviračio“, o tiesiog paprašyti vokiečių elektroniniu paštu atsiųsti savo dirbamos žemės saugiklių įstatymą, jį išsiversti į lietuvių kalbą ir, beveik nieko nepakeitus, patvirtinti.

Geopolitinis kilnojamasis turtas

ŽŪR pirmininkas A. Stančikas susirūpinęs klausė ŽŪM pareigūno A. Petkevičiaus, ar tiesa, kad jau ne tik pačioje Lietuvoje žemė tapo kilnojamuoju turtu, jeigu nebuvo galimybės SSRS valdžios apiplėštiems savininkams atkurti nuosavybės teisių, turėtų iki sovietų okupacijos - sklypai „perkeliami“ ir iš Lenkijos į Lietuvą. Šį klausimą, matyt, reikėjo adresuoti Užsienio reikalų ministerijai, nes tai jau geopolitika. Pagal bolševikinės Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo-Skriabino ir nacionalsocialistinės Vokietijos ambasadoriaus grafo Friedricho-Wernerio von der Schulenburgo Maskvoje 1941 m. sausio 10 d. pasirašytą slaptąją sutartį stalinistai su hitlerininkais dar smarkiau išdraskė rusų okupuotą Lietuvą ir apsikeitė gyventojais. Į Trečiąjį reichą buvo išleisti „arijai“ (vietiniai Lietuvos vokiečiai „folksdoičai“), o į pavergtą, surusintą Lietuvą iš Hitleriui atitekusio lietuviško Suvalkų trikampio per pusantro mėnesio prievarta perkeltos lietuviškos šeimos (apie 14 tūkst. žmonių). Po Antrojo pasaulinio karo Suvalkai, Seinai ir Punskas pasiliko komunistinei Lenkijai, o ištremti sūduviai savo žemių niekada neatgavo.