Mėšlas pagerina dirvožemio savybes: patręšti sunkūs dirvožemiai tampa laidesni vandeniui, o lengvesni – ne taip greitai jį išgarina. Per metus ūkyje vienam žemės ūkio paskirties ploto hektarui turi tekti tiek gyvulių, kad jų mėšle esančio azoto norma neviršytų 170 kg hektarui, jei azoto kiekis didesnis, reikia mažinti bandą. Mėšlo perteklių galima parduoti kitiems ūkiams.
Azoto nuostoliai neišvengiami
Azoto kiekiai įvairių rūšių mėšle apskaičiuoti pagal metinius pašarų racionus. Pagal naudotą skaičiavimo metodiką prie ekskrementuose sukaupto azoto kiekio pridėtas pakratuose esantis azoto kiekis. Tiek azoto patektų į ūkio laukus, jei nebūtų patiriama nuostolių tvartuose ir mėšlidėse.
Deja, net esant optimalioms gyvulių laikymo ir mėšlo kaupimo technologijoms, neišvengiami azoto nuostoliai, galintys siekti iki 40 proc. ir daugiau. Todėl antras žingsnis fermoje racionaliai tvarkant mėšlą būtų azoto nuostolių tvarte mažinimas. Tvartuose ir fermų aplinkoje irstant gyvulių ekskrementams, į aplinką sklinda amoniakas, sieros vandenilis, anglies dvideginis, azoto oksidai, metanas ir kitos medžiagos, teršiančios aplinką ir neigiamai veikiančios gyvulių bei žmonių sveikatą.
Tvartuose nuo grindų paviršių ir iš mėšlo susikaupimo bei laikymo vietų garuojant amoniakui, užteršiama aplinka, o mėšle lieka mažiau azoto.
Todėl didėja azoto nuostoliai ir blogėja organinių trąšų kokybė. Tvarto užterštumas amoniaku ir bendri azoto nuostoliai gali būti vertinami pagal amoniako koncentraciją ore. Vėdinant tvartų patalpas, sumažėja amoniako koncentracija ore, bet jo išsiskyrimas į aplinką nesumažėja. Šiuo atveju patogiausia įvertinti amoniako kiekį, išsiskiriantį nuo paviršiaus ploto vieneto.
Aukštesnė temperatūra – didesni azoto nuostoliai
Skirtingose tvartų zonose vykdoma skirtinga veikla, tad galima tikėtis, kad užterštumo rodikliai skirsis. Žinant iš atskirų zonų išsiskiriančio amoniako kiekį, galima lengviau nustatyti įvairių tvartų tipų užterštumą ir tiksliau įvertinti amoniako emisiją gyvulininkystės pastatuose.
Azoto nuostoliai tvarte padidėja, kai patalpose būna aukštesnė oro temperatūra. Šiltuose giliuose tvartuose azoto nuostoliai iš mėšlo gali siekti 10 proc., šaltuose – 8 proc. Tai paaiškinama ne tik padidėjusiu amoniako garavimu esant aukštesnei aplinkos temperatūrai, bet ir padidėjusiu ureazės fermento aktyvumu skaidant šlapimo urėją.
Atlikti amoniako išsiskyrimo į galvijų tvartų aplinką tyrimai tai patvirtina.
Mėšlides reikėtų uždengti
Skirtingo aukščio kraikinio šiaudingo mėšlo rietuvėse amoniako išgaravimas nuo ploto vieneto nepriklauso nuo mėšlo kaupo aukščio, vadinasi, iš aukštesnės mėšlo rietuvės bus proporcingai mažesni bendri azoto nuostoliai, susidarantys garuojant amoniakui. Mažesni maisto medžiagų nuostoliai paprastai būna skysto mėšlo talpyklose, kur aerobinius procesus pakeičia anaerobiniai. Kaupiant pusiau skystą mėšlą neįgilintose mėšlo aikštelėse, azoto nuostoliai būna didesni negu pateikta, nes pusiau skysto mėšlo neįmanoma sukrauti į aukštesnes kaip 1 m rietuves, mėšlas užima didelį mėšlidės plotą, paviršiniame sluoksnyje vyksta aktyvūs anaerobiniai mikrobiologiniai procesai, susidaro didelis kiekis srutų.
Zoohigieniniu ekologiniu požiūriu tai neracionaliausia mėšlo tvarkymo technologija. Taip gali būti, kai tvarte naudojama per mažai kraiko, o mėšlidės buvo projektuotos kaupti tirštą kraikinį mėšlą ir atitinkamą kiekį srutų. Pagal ES Nitratų direktyvos reikalavimus siekiant sumažinti NH3 išskyrimą, naudojamos tik įvairiais būdais dengtos tiršto mėšlo mėšlidės, o skysto mėšlo mėšlides (rezervuarus) rekomenduojama uždengti.
Atsakingas požiūris į gamybos procesų organizavimą ir gamtos apsaugą šiuo metu yra itin aktualus ir svarbus sprendžiant racionalaus mėšlo tvarkymo problemas Lietuvos fermose.
