Apšalę vaismedžiai ir vaiskrūmiai pavasarį kartais atrodo kaip įprastai, o vasarą staiga paruduoja dalis arba visi lapai, plonesnės šakutės pradeda džiūti. Kartais po šaltos žiemos augalai pavasarį visai neišsprogsta.
Apšalę augalai tampa menkiau atsparūs grybinėms ligoms. Manoma, kad augalas žuvo nuo kokios nors ligos, o tikroji priežastis – nušalimas. Kodėl augalai apšąla ar nušąla mūsų soduose ir kaip juos nuo to apsaugoti, skaitytojams pasakoja LAMMC SDI Sodininkystės technologijų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Juozas LANAUSKAS.
Augalų ramybė
Obelų ir kitų sumedėjusių augalų poilsis skirstomas į tris fazes: parengtinę, giliąją ir priverstinę. Kiekvienu laikotarpiu vaismedžiai ir vaiskrūmiai skirtingai reaguoja į žiemos negandas.
Poilsio laikotarpis obelims ir kitiems sumedėjusiems augalams prasideda tuomet, kai orai atvėsta ir vidutinė dirvos temperatūra šaknų zonoje būna žemesnė nei 5 °C šilumos. Obelys žiemai pradeda ruoštis rudenį, kai kinta lapų spalva, nustoja augti ūgliai, bręsta audiniai.
Tuomet didesnė maisto medžiagų dalis iš lapų pamažu pereina į šakas, liemenį, šaknis, baigiasi vegetacija – nukrinta lapai.
Vėlai rudenį ar žiemos pradžioje, kol sodo augalų būklė dar yra parengtinės ramybės, jie jautrūs didesniems šalčiams. Daugiausia pirmieji šalčiai pakenkia pumpurams, ypač žiediniams, ir nesubrendusiems ūgliams.
Vėliau augalai pereina į giliąją fazę. Meristeminės ląstelės nebesidalija, medžiagų apykaita labai sulėtėja. Tuo laikotarpiu augalai nevegetuoja, net jei pakankamai šilta, ir pakitusias orų sąlygas ištveria geriausiai.
Žiemos antrąją pusę, kai augalai nugrimzdę į priverstinę ramybę, šiltų ir šaltų periodų kaitaliojimasis yra žalingas. Ypač daug vaismedžių pašąla, kai šiuo laikotarpiu būna ilgai šilta, o po to vėl grįžta ilgalaikiai šalčiai.
Nors sodo augalų pasiruošimas žiemoti yra natūralus procesas, tačiau jis labai priklauso nuo jų priežiūros vegetacijos metu – tręšimo, apsaugos, derliaus normavimo, genėjimo ir kitų veiksnių. Vasaros antrąją pusę azotu pertręšti sodo augalai nespėja pasiruošti žiemai, tuomet gali nušalti jų ūgliai, šakos, pumpurai.
Kokie augalai jautresni šalčiui?
Iš vaisinių augalų atspariausios obelys, aronijos ir vaiskrūmiai. Obelų šakos ištveria iki –30–35 °C šaltį, šaknys nukenčia, kai temperatūra šaknų zonoje nukrinta žemiau nei –16 °C šalčio.
Pirmiausia pažeidžiamos smulkiosios paviršinės šaknys, dažniau poringame lengvame negu molingame dirvožemyje. Kadangi giliojo ramybės periodo metu vaismedžių šaknys kur kas jautresnės nušalimui negu mediena ar žiediniai pumpurai, šaknis apsaugos puri, 6–10 cm ar storesnė sniego danga arba mulčias.
Besniegę žiemą gali nukentėti vaismedžiai su lepiais poskiepiais, pavyzdžiui, obelys, skiepytos į M9 poskiepį, kriaušės – į cidoniją.
Žiemą šalčiui jautresnės kai kurios obelų veislės, pavyzdžiui, ‘Šampion‘, ‘Jonagold‘, ‘Eliza‘. Jos greičiau apšąla, tampa imlesnės infekcijai, dažniau serga žievės ir medienos ligomis. Kriaušės menkiau atsparios šaltoms žiemoms nei obelys.
Šaltesnėms žiemoms neatsparesni rudenį pasodinti ir nespėję sumedėti ar įsišaknyti augalai. Jautriausiai į žiemos šalčius reaguoja braškės, sodinės šilauogės, kaulavaisiai. Lepiausi iš kaulavaisių – persikai, abrikosai, trešnės, slyvos (po gausaus derėjimo), atspariausios – vyšnios. Labai svarbu, kokia veislių kilmė.
Slyvų vaisinės šakutės apšąla esant –23–28 °C šalčio. Žiemos antrąją pusę jautrūs žiediniai pumpurai, o žiemos pabaigoje žiedpumpuriai ištveria iki –8–9 °C atšalimus. Serbentai ir agrastai pakenčia net –30 °C šaltį.
Avietės jautrios šalčiui ir temperatūrų svyravimui žiemos antrąją pusę. Šaltą žiemą gali pašalti jų stiebai, o jei nėra sniego – ir šaknys.
Braškės besniegę žiemą, esant –10–14 °C šalčio, apšąla, o kai temperatūra nukrinta žemiau –15ºC, gali ir žūti. Tad užklupus tokiems šalčiams braškes būtina pridengti šiaudais ar specialia danga. Dauguma naujausių veislių mažiau atsparios šalčiui. Jei žiema snieginga, braškės peržiemoja gerai.
Vienų sodo augalų gilioji ramybė ilgesnė, kitų trumpesnė. Augalai, kurių ramybės periodas trumpesnis, pavyzdžiui, persikai, sibiriniai šaltalankiai, atšilus orams pradeda busti, o sugrįžę šalčiai padaro daug žalos.
Ištvermę lemia ne tik gentis, bet ir veislės savybės, amžius. Ištvermingesni yra vietinių veislių, jaunesni, negausiai derantys vaismedžiai.
Tinkamiausia vieta sode
Jautresnius šalčiams vaismedžius būtina sodinti aukštesnėse sodo vietose, nes šaltas oras kaupiasi žemumose. Labiau jautrūs nušalimui yra vėliau rudenį pasodinti sodinukai. Augalai nespėja įsišaknyti, vandenį išgarina ūgliai, o per šaknis jo negaunama. Šiuo atveju jautriausi kaulavaisiai – persikai, abrikosai, slyvos ir vyšnios, todėl juos patartina sodinti pavasarį.
Sniegas arba mulčias
Jeigu apšąla obelų šaknys, pavasarį vaismedžiai pradeda augti, bet jų lapai ir žiedai ima vysti, vaismedis greitai arba pamažu žūva. Vaismedžių su lepesniais poskiepiais šaknų zoną prieš šalčius patartina mulčiuoti ar apkasti storesniu sniego sluoksniu. Sniegas – geriausia augalų apsauga nuo šalčio, mat jis blogas šilumos laidininkas, todėl sulaiko šilumą dirvoje ir apsaugo vaismedžius bei vaiskrūmius nuo nušalimo.
Po sniegu dirvos temperatūra gali būti net 15 °C aukštesnė negu plikos. Augalams blogiausia, kai paspaudžia šalčiai su geležiniu, kiaurai košiančiu vėju, o sniego nėra. Tokiu oru dirvožemis labai greitai įšąla, o tai kai kuriais atvejais lemia augalų žūtį. Todėl, jeigu sniego nėra, lepesnius augalus būtina mulčiuoti durpėmis, pjuvenomis, drožlėmis, pridengti eglišakėmis.
Mulčiuojama, kai dirva jau būna šiek tiek įšalusi, iki 10 cm storio sluoksniu, 50–100 cm spinduliu aplink kamieną (nelygu vaismedžio dydis).
Jeigu dirvožemis sausas, perdžiūvęs ir trūksta drėgmės, tuomet šaltis prasiskverbia gilyn į dirvą. Todėl rudenį, jei trūksta lietaus, vaismedžius ir vaiskrūmius patartina laistyti.
Saugokime vaismedžių kamienus
Mūsų klimato sąlygomis žiemos šaltis dažnai pažeidžia vaismedžių kamienus. Vasario–kovo mėn., kai naktimis ir dienomis vyksta didesni temperatūrų svyravimai, vaismedžių kamieno pietinė dalis įšyla, o naktį temperatūra nukrinta iki –12–15 ºC šalčio. Ilgainiui kamienų žievė gali sutrūkinėti. Kad kamienai nenušaltų, rudens pabaigoje ar žiemos pradžioje (esant 0–5 ºC) patartina nubaltinti vandens emulsiniais dažais su fungicidais, o jeigu sodas neaptvertas, prieš žiemą aprišti šviesiu popieriumi, kad atspindėtų saulės spindulius, gelbėtų nuo žvarbaus vėjo ir kiškių daromos žalos.
