Interviu „Artojui“ jis prisipažįsta visuomet labai besiilgintis gamtos, o širdyje jau gyvenantis savo įkurtoje dzūkiškoje „Šveicarijoje“. Choreografas, nusimetęs ekscentriškąsias kaukes, lieka optimistiškas ir jautrus. Visą vaikystę ir jaunystę praleidęs Kauno apylinkėse, nedrįsta savęs vadinti asfalto vaiku, tačiau kaimui, gamtai, sako, jautęs galingą trauką. Ji pasirodė stipresnė nei miestiečio šaknys. Todėl jau daugiau nei dešimtmetį pašnekovas derina miestiečio gyvenimą su kaimo sodybos puoselėjimu.
Skaitytojų dėmesiui - Jurijaus Smorigino prisiminimai ir pamąstymai apie kaimą.
Atsiminimuose ir šieno kvapas
Laikau save tiesiog miesto žmogumi, nei asfalto, nei betono, tiesiog miesto. Vaikystė prabėgo Kauno Aukštųjų Šančių rajone, kuris labiau panėšėjo į kaimo vietovę nei į miestą. Tai privačių namų rajonas su sava istorija ir tradicijomis. Dabar, kaip ir mano vaikystėje, Aukštieji Šančiai gausūs žalumos, šalia teka upė, ošia miškas. Todėl nuo gamtos nebuvau niekada nutolęs nei dabar, nei vaikystėje. Nors neturėjau giminių periferijoje ir galimybių vasaroti tikrame kaime su visais jam priklausančiais atributais: gyvuliais, ūkio darbais, tačiau trauka užmiesčiui, kaimui nuolat dominavo mano pasąmonėje. Labai gerai prisimenu pirmąjį apsilankymą tikrame kaime.
Mano vaikystės draugai, gyvenę kaimynystėje, kiekvieną vasarą leisdavo močiutės sodyboje netoli Kauno, Raudondvaryje. Jų pasakojimai apie praleistas atostogas kaime tiesiog užburdavo.
Būdamas paauglys išdrįsau paprašyti, kad ir mane pasiimtų kartu. Iki šiol saugau tos vasaros nuotraukas. Menu gausybę detalių iš tos viešnagės: ir ankstyvus, rasotus rytus, ir šieną užuodžiu, ant kurio miegojome.
Dzūkija – mažoji Šveicarija
Manau, žmonės susikuria vietas, kur norėtų būti, kur gerai ir saugia jaučiasi. Vieniems tokia aplinka kyla iš vaikystės prisiminimų, kitiems iš skaitytų knygų ar tiesiog iš fantazijų. Svarbiausia, kad tokią vietą žmogus turėtų. Tokią aplinką susikūriau ir aš, prieš kurį laiką įsigijęs sodybą Dzūkijoje. Matyt, gamtos trauka buvo per stipri. Nesirinkau jokiame kitame rajone, ieškojau savo vietos Dzūkijoje. Ji man kaip mažoji Šveicarija.
Iki šiol negaliu atsistebėti spygliuočių miškų švara, o spyglių kvapo prisodrintas oras man kelia nuotaiką. Sodybą įsigijau ne spontaniškai. Ilgai ieškojau vietos, kuri primintų vaikystės draugų Raudondvarį. Man labai svarbu, kad išvažiavus būtų kuo mažiau civilizacijos. Sodyba vos keli kilometrai nuo Druskininkų, tačiau miesto šurmulio nejaučiu. Sodyboje nedirbu, o ilsiuosi. Neskirstau darbų į mėgstamus ir nemėgstamus, nes visus darau su didžiuliu malonumu. Ne mano prigimčiai ilsėtis gulint ir nieko neveikti. Meistrauti nemoku, bet mielai prižiūriu gėles ar raviu daržą, jei reikia kokį vinį įkalu.
Mintyse gyvena kaime
Man nereikia fantazuoti apie nuolatinį gyvenimą kaime, aš žingsnis po žingsnio jau pakeliui į tokį gyvenimą. Sumaniau restauruoti namą, apšildyti ir pritaikyti jį gyventi žiemą. Ateityje norėčiau jame likti gyventi. Lygindamas kaimą, kaip reiškinį, dabar ir prieš dvidešimt metų, galiu drąsiai tvirtinti, kad anuomet žmonės buvo turtingesni. Jie nebuvo tokie pavydūs. Pasitaikydavo, aišku, tinginių ir veltėdžių, bet ne taip masiškai. Žmonės nebuvo tokie agresyvūs su kaimynais.
Važiuodamas į savo sodybą stebiuosi, kaip žmonės stengiasi atsiriboti nuo kaimynų, apsistatyti tvoromis. Mažai belikę bendruomeniškumo. Visi draskosi dėl žemės. Kaimynas kaimynui – priešas. Taip neturėtų būti. Tikiuosi, viskas po kurio laiko pasikeis į gerąją pusę. Nuosavybė šiuolaikiniam žmogui visai susuko smegenis. Tačiau nuo šios ligos žmonės turėtų greitai pasveikti.
Kaimas visuomet buvo vieta, iš kurios dauguma miestiečių semdavosi dvasinių vertybių, tradicijų – tai yra visų pamatinių žmogaus vertybių. O dabar atsitiko priešingai – miestas pritaikė kaimui savąjį gyvenimo modelį – materialistinį, nužmogėjusį. Perdavėme visas blogąsias miesto savybes. Kaimo žmonės visuomet žinojo, kaip gyventi, jie išgyveno karus ir kitas negandas, miesto žmonės išliko tik kaimo sąskaita. Dabar
bandome miestietiškais įpročiais visą tai iš kaimo atimti.
Geriems pokyčiams reikia daugiau laiko
Lietuva nuo seno garsėjo kaip agrarinė valstybė. Mūsų mėsos, pieno produktai buvo vertinami už kokybę visoje Sovietų Sąjungoje. Net ir gūdžiais priespaudos laikais ūkininkai mokėjo stropiai dirbti, užsidirbti ir neprarasti savo tikrojo identiteto, žmogiškumo, atjautos.
Tikiuosi, šie įgūdžiai greitai grįš. Esu optimistas, todėl visiems ūkininkams galiu palinkėti kantrybės ir pacituoti savo mamą: „Po mėnesio tikrai bus geriau“. Kodėl po mėnesio? Nes geriems pokyčiams reikia daugiau laiko!