Daug ko vertingo dvasiai ir protui turi pasiūlyti 1863 metų sukilimo muziejus.
Vietoj Šiaulių pasirinko Paberžę
Regina ir Gendrutis Galvanauskai į senąjį Paberžės dvarą iš Šiaulių galutinai persigabeno 1991 metais. Iki tol moteris dirbo Šiaulių universiteto Muzikos katedroje: dėstė solinį ir chorinį dainavimą, metodikas, fortepijoną.
Dabar ji – Kėdainių krašto muziejaus Paberžės skyriaus muziejininkė, beveik iš nieko sukūrusi 1863 metų sukilimo muziejų, sukaupusi eksponatus, rengianti parodas, susitikimus, knygų aptarimus. Moteris sako vykdanti Tėvo Stanislovo priešmirtinę valią: muziejus neturi būti sausas, jis privalo traukti žmones.
Ypač didelis renginys čia vyko birželio 8-ąją: buvo paminėtos 1863 metų sukilimo 145-osios metinės ir sukilimo vado Antano Mackevičiaus 180-asis gimtadienis. Susirinko gausybė žmonių. Atvyko čia Seimo narių, 1990 metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų.
Vyko gyva diskusija. Jos metu pareikšta, kad žmonės tikėjosi ne tokios Lietuvos, kokią turime dabar. Visi norintieji galėjo paklausyti aktorės Gražinos Urbonaitės skaitomų eilių, pamatyti kunigo A.Mackevičiaus ranka lenkiškai rašytą mišiolą, jo stalą, kėdę sekreterą. Šio dvasininko ir karvedžio gyvenimo tyrinėtojas Gediminas Ilgūnas, nukeliavęs apie du tūkstančius kilometrų sukilėlių keliais, sakė, kad A.Mackevičiaus vyrai su caro kariuomene buvo susirėmę dvidešimt du sykius, nė vieno mūšio nepralaimėjo.
Minėjime ištarti ir tokie žodžiai: tauta caro valdžios buvo iškankinta tiek, kad du šimtai dvasininkų vietoj kryžiaus paėmė ginklą.
Gražių kūrinių muziejui padarė ir G.Galvanauskas. Jis, sovietiniais metais dirbęs Šiaulių „Praktikos“ įmonėje šaltkalviu suvirintoju, domėjosi medžio drožyba, dalyvavo tautodailininkų stovyklose. Lauke atsirado sukilėlių kalnelis su kryžiumi viršuje ir pustrečio šimto akmenų šlaituose – lygiai tiek, kiek sukilėlių į žūtbūtinę kovą 1863 metų kovo 18 dieną išvedė A.Mackevičius.
Penkios skulptūros, išdrožtos per labai trumpą laiką, atspindi pagrindinius sukilimo etapus ir prasmę.
Padėjo nelaimėliai
Klebonija, kurioje ilgus metu buvo ir Tėvo Stanislovo celė, baigiama restauruoti ir suremontuoti. Pusę pastato beliko apmušti lentomis ir nudažyti. Celėje – dvasininko kietas gultas, spintelė, gimdytojų nuotrauka, paveikslas, vaizduojantis Tėvą Stanislovą, išeinantį iš Paberžės. Labai svarbus atributas – stalas.
Su jo viršumi, palikus, anot R.Galvanauskienės, kryžavonę, kunigas keliavo į naujai paskirtas vietas. Prie šio stalo rymota, mąstyta, verstas Raineris Marija Rilkė. Su savo stalu Tėvas Stanislovas išvyko ir į Dotnuvą, kur, prašomas kardinolo Vincento Sladkevičiaus, suremontavo bažnyčią, atkūrė vienuolyną.
Su tuo pačiu stalu galutinai sugrįžo į Paberžę, kad po sunkių darbų, dviejų buvimų lageriuose gultų į amžinojo poilsio buveinę bažnyčios šventoriuje. Ant jo kapo iškilęs Juozo Idzelio medinis kryžius su trim mazgais, įprasminančiais vienuolio tris priedermes: paklusnumą, neturtą ir skaistybę.
Klebonijos prieangyje pakabinti dvasininko surinkti varpeliai. Juos muzikė R.Galvanauskienė suderino, ir dabar galima paskambinti paprastutėles ir sudėtingesnes melodijas. Šičia Tėvas Stanislovas labai mėgo sėdėti, klausyti Liaudos gurgesio. Iš šio prieangio kasnakt nuo dvyliktos iki pirmos valandos eidavo į bažnytėlę melstis. O dieną, pasimainant su darbu, reikėjo kalbėti maldas keturis sykius.
Gražiausia pastato patalpa – menė. Po restauravimo ji dar kvepia nauju medžiu, pagal senas tradicijas išmargintu kirvio įkirtimų duobelėmis. Šičia ir dabar muzikuojama, skaitomos eilės, aptarinėjamos knygos. Dažnai čia skamba ir dabartinio bažnyčios klebono poeto Skaidriaus Kondratavičiaus postmodernistinė kūryba. Ant sienos – panevėžiečio fotomenininko Valentino Pečinino sudvasintos nuotraukos. Jose įamžintos, galima sakyti, paskutinės Tėvo Stanislovo savaitės.
Dvasininkas, būdamas stiprus ir sveikas, nevengė sunkaus fizinio darbo: mokėjo mūryti, darbuotis kirviu, plaktuku. Jis prie klebonijos prišliejo kalvę. Čia, padedamas kelių vyrų, per netrumpus gyvenimo Paberžėje metus nukalė apie trisdešimt tūkstančių saulučių: iš vario, geležies. Jo pagalbininkai – priklausomybės ligų kamuojami žmonės: alkoholikai, narkomanai.
Vyrai kalė saulutes, iš Rygos, Klaipėdos ir kitų miestų sunaikintų kapinių aptvarų apjuosė nepakartojamo grožio tvoromis Paberžės bažnyčios šventorių, Paberžės, Miegėnų ir Žibartonių kapines, o moterys tvarkė bažnytinius drabužius ir reikmenis bažnytinio meno muziejui.
Bažnyčią paliko tokią pat
R. Galvanauskienės žodžiais tariant, restauratoriai, pertvarkydami gerokai sutrešusią ir pakrypusią 1787 metais statytą bažnyčią, vykdė Tėvo Stanislovo valią bei paisė autentiškumo. Atidengę sienas pakeitė tiktai supuvusius rąstus, uždėjo naujas lubas, paklojo geras grindis.
O visa kita paliko. Ir V.Svirskio išdrožinėtą altorių, to paties tautodailininko kryžius, 18-ojo amžiaus vargonėlius, vienuoliams bernardinams kažkada priklausiusius didžiuosius paveikslus, Kristaus kančios stočių vaizdus, vitražus, šviečiant saulei, ant grindų skleidžiančius paslaptingus žiburiukus.
Jie užsidegė ir tada, kada vienuolio kūnas jau gulėjo karste. Tėvas Stanislovas nemėgo skųstis, dejuoti. Patyręs devynis chemoterapijos seansus, būdamas besveikatis, jis sumanė laikyti atsisveikinimo su parapijiečiais Mišias. Į bažnytėlę jį jau įvedė, meldėsi žmogus sėdėdamas, visi verkė.
Dvasininkas į pažįstamus Paberžės ir jos apylinkių žmones netikėtai kreipėsi nuraminimo ir išminties žodžiais. Kvietė nesusilituoti su paliegusiu kūnu, stengtis, kad siela išliktų šviesi visą gyvenimą.
Vienuoliktasis Paberžės kunigas Mykolas Dobrovolskis, arba Tėvas Stanislovas, į šią atkampią Lietuvos vietą, tapusią intelektualų ir paprastų žmonių traukos centru, atvežė gal dvidešimt mašinų senų žibintų, tvorelių, girnapusių, verpimo ratelių, kryžių, varpelių, raktų, varinių puodų. Jie visi rado savo vietas, tapo, kaip sakė R.M.Rilkė, dainuojančiais daiktais. Ypač gražiai restauruoti, labai spalvingi bažnytiniai žibintai rado vietą antrojoje zakristijoje.
Nuo labai senų eksponatų tiesiog lūžta bažnytinio meno muziejus. Labai pagarbioje vietoje – Lietuvos vėliava. Tėvas Stanislovas Trispalvę nešiojo iš vienos muziejaus vietos į kitą, kad mažiau negeroms akims kristų į akis. Taip vėliava sulaukė ir nepriklausomybės, pasitarnavo heraldikos specialistams padėti nustatyti dabartinės Trispalvės tikrąsias spalvas.
Važiuoja ir važiuoja ekskursijos
R. Galvanauskienė turi susirašiusi į priekį ekskursantų sąrašus. Jie užima darbo kalendoriaus puslapius maždaug iki rugpjūčio vidurio. Atvyksiančiųjų sąrašuose esama žmonių ir iš Panevėžio, Panevėžio rajono. Sakykim, birželio 17-ąją į Paberžę žada nukakti Velžio gimnazijos mokiniai. Tęsiamos grumtynės su priklausomybės ligomis. Čia kiekvieną mėnesį atvažiuoja psichoterapeutas, užsuka savo sunkumų nusikratyti anoniminiai alkoholikai.
Atvykusįjį žavi Paberžės kapinės, įrengtos, ko gero, nusižiūrėjus į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslą. Čia pastatyti paminklai ir užmirštiesiems, ir nusivylusiesiems. Į klausimą, kas yra Paberžė, R.Galvanauskienė atsakė filosofo išmintimi: „Su meile padarytas darbas“.
