Seime jau įregistruotas Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma įvesti mokestinę rinkliavą už kiekvieną šalyje pagamintą, importuotą ir tiekiamą rinkai genetiškai modifikuotų veislių sėklų, produktų, vaistų, medicininių gaminių ar pašarų pakuotę, t. y. įpareigoti už tokius produktus mokėti į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą 5 proc. įmokas.
Manoma, kad tai paskatins verslininkus atsisakyti produktų su GMO, taip pat tikimasi sudaryti palankesnes konkurencijos sąlygas asmenims, tiekiantiems rinkai įvairius gaminius, kurių sudėtyje nėra GMO. Girdisi nuomonių, esą genetiškai modifikuoti augalai, duodantys didesnį derlių, yra tikras išsigelbėjimas žemės ūkiui. Tad gal iš tiesų neverta abejoti ir nerimauti dėl tokių eksperimentų?
Andrejus GAIDAMAVIČIUS:
„Pavadinimas GMO atsirado ne taip seniai – genetiškai modifikuotus produktus ir organizmus tiksliau būtų vadinti genų inžinerijos produktais: dirbama su DNR ir genai dirbtiniu būdu kilnojami iš vienos vietos į kitą, t. y. atliekama modifikacija. Iš esmės vyksta ir natūralios genų pernašos bei modifikacijos, nes tai evoliucijos pagrindas. Jei palygintume dabartinius pomidorus ar obuolius su jų laukiniais giminaičiais, pamatytume, kad jie gerokai skiriasi. Kaip vaizdingai palygino vienas mokslininkas, genų inžinerija – tai tas pats, kaip roko muzikantą perkelti į simfoninį orkestrą, o tada liepti jiems groti...
Genetiškai modifikuotų organizmų kūrimu daugiausia užsiima kompanijos, privatūs asmenys, suinteresuoti greitų investicijų grąža, todėl eksperimentų, laboratorinių tyrimų, kaip tai veikia žmogaus ląsteles, neatliekama arba atliekama labai mažai. Dažniausiai daromi agronominiai eksperimentai. Jų tikslas patikrinti, kaip genetiškai modifikuoti augalai prisitaiko mūsų sąlygomis ir ar apsimoka juos auginti, bet poveikis gyvūnams, juolab žmogui netiriamas. Kai prieštaraujame tiems eksperimentams, gauname daug pylos, nes esą stabdome mokslo pažangą. Mano požiūriu, ekologinis ūkis taip pat turi vystytis pažangiai, tačiau valstybės daugiausia dėmesio skiria biotechnologijai kaip mokslo šakai, o ekologinis žemės ūkis, kuriam taip pat reikia atsparių augalų veislių, negauna nė cento.
90 proc. genetiškai modifikuotų organizmų sukurti tik tam, kad būtų atsparūs chemikalams, kuriuos gamina tos pačios kompanijos, pavyzdžiui, herbicidui „Roundup“, arba savyje gamina insekticidus, kurie nuodingi kenkėjams, todėl pasėlių nereikia purkšti chemikalais. Tačiau jei tai nuodinga vabzdžiams, kyla klausimas, ar nenuodinga žmonėms? Ilgą laiką buvo manoma ir įtikinėjama, kad tie GMO toksinai pavojingi tik bestuburiams, nes žmogaus ir vabzdžio anatomija skiriasi, tačiau naujausi tyrimai (su jais galima susipažinti interneto svetainėje „Gmo.lt“) įrodo, kad tai veikia peles, t. y. ir žinduolius.
Dabar pasirodė pranešimų, kad Lietuvoje leidžiama auginti genetiškai modifikuotas bulves. Teigiama, kad jomis bus šeriami tik gyvuliai. Bet juk lietuviui bulvė – antroji duona, tad didelė tikimybė, kad jų atsiras ir ant mūsų stalo. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma nuo to apsisaugoti, juk nukasus bulves kažkiek jų vis tiek lieka žemėje, be to, jeigu tokios pervežant ar sandėliuojant susimaišys su nemodifikuotomis?
Bulvės modifikuotos taip, kad krakmolas labiau tiktų perdirbti popieriaus pramonei, o atliekomis būtų šeriami gyvuliai. Todėl šiuo požiūriu jos sveikatai nėra pavojingos.
Reikia žinoti, kad testuojant augalus buvo naudojami atsparumą antibiotikams lemiantys genai (nuo 2008 m. tai uždrausta). Teigiama, jog tų antibiotikų kiekiai tokie maži, kad žmogaus ar gyvulio sveikatai pavojaus kilti neturėtų, tačiau kas žino, kaip bus realybėje? Kaip viskas vyksta? Kai į ląstelę norima įterpti naują geną, kartu įterpiamas ir atsparumą antibiotikams lemiantis genas, kad vėliau paveikus tą ląstelę antibiotikais būtų matyti, ar įsikėlė reikiamas. Jei ląstelė žūsta, vadinasi, neįsikėlė nė vienas genas, o jeigu išgyveno – įsikėlė abu.
Kiekvienas gydytojas žino, kokios bėdos su antibiotikais: kad įveiktume infekcines ligas, reikia ieškoti naujų vaistų, vis didesnių ir stipresnių dozių. Jeigu valgydami tokius produktus įgausime atsparumą antibiotikams, išgyti nuo infekcinių ligų bus sudėtinga. O galingos kompanijos, kuriančios GMO, yra pasiruošusios sukurti naujų stipresnių vaistų. Ir tai tik pradžia. Pavyzdžiui, JAV atsirado keturiolika rūšių itin atsparių piktžolių. Kaip tai atsitiko? Rapsai, kurie buvo atsparūs herbicidams, susikryžmino su laukiniais savo giminaičiais, kurių vien Lietuvoje yra apie 40 rūšių. Tas atsparumas herbicidams persidavė piktžolėms ir jų nebeveikia raundapas, jos kuo puikiausiai veši kartu su rapsais. Taigi, kompanijos, kuriančios vis stipresnes chemines priemones, tarsi lenktyniauja su gamtoje vykstančiais procesais.
Dabar sunku rasti kultūrų, kur nebūtų išrasta genetiškai modifikuotų veislių. Anksčiau buvo auginamos saulėgrąžos, tačiau paaiškėjo, kad tai neapsimoka ekonomiškai, kadangi jos auga ne taip sparčiai kaip įprastos. Todėl galima drąsiai pirkti saulėgrąžų aliejų, nes ten nebus jokių GMO likučių.
Rusų mokslininkė Jelena Jermakova atliko tokį bandymą: šėrė žiurkes parduotuvėje pirktomis genetiškai modifikuotomis sojomis ir stebėjo, kaip tai veikia palikuonis. Paaiškėjo, kad padidėjo mirtingumas, negimsta antra palikuonių karta. Manau, kad jei ne mus, tai mūsų vaikus ar anūkus GMO paveiks, todėl privalome galvoti apie ateitį. Teigti, kad tokie produktai nekenkia, tikrai negalima.
Dabar kuriamos genetiškai modifikuotos kiaulės, kurių išmatose būtų mažesnis fosforo kiekis, nes tai susiję su Baltijos jūros tarša. Yra ir genetiškai modifikuotų lašišų. Žalieji susirūpinę visame pasaulyje, ar tik nebus tų lašišų patekę į natūralius vandenis ir ar jos nesikryžmina su natūraliomis, nes modifikuotos užauga bene dešimtį kartų didesnės, gali nukonkuruoti natūralias. Su gyvūnais rūpesčių bus gerokai daugiau, dabar dar tik pati pradžia. Tie, kas valdo genų inžineriją, turi ginklą, tolygų branduoliniam. Ir nors Lietuva yra per maža šalis auginti genetiškai modifikuotas kultūras, tačiau, joms išplitus, ekologinis ūkis išnyks.
Be to, jei produktų sudėtyje yra 0,9 proc. ir mažiau GMO, jų žymėti nereikia, taip pat gamintojas neįpareigotas žymėti to, ko pats neįdėjo, – produkte gali būti įvairių mišinių, kuriuose nežinia kas sudėta.
Žmonėms patariu vengti iš toli – Indijos, Kinijos, Afrikos ir pan., atvežamų maisto produktų, nes mes nežinome, kuo jie tręšia, gal naudoja seniai uždraustus chemikalus; pirkti produkciją, kuri užauginta arčiau namų, be tarpininkų, tiesiogiai iš gamintojo; rinktis neperdirbtus produktus – kruopas, daržoves, vaisius ir pan., stengtis įsigyti kuo daugiau ekologiškų produktų (tačiau jei tokie itin brangūs, vadinasi, negali būti ekologiški, nes pardavėjas uždirbdamas papildomų pinigų, labiau užteršia gamtą); pirkti tokius produktus, už kuriuos darbininkui buvo tinkamai atlyginta (pažymėta Fair trade ženklu); neremti stambių perdirbėjų, gyvulininkystės kompleksų ir augintojų, prekybos centrų; nepirkti genetiškai modifikuotos produkcijos, taip pat visko, kas reklamuojama, nes sumokama ne tik už produktą, bet ir už reklamą; atkreipti dėmesį į produkto sezoniškumą, pakuotę – geriau popierinė, stiklinė nei plastikinė; vengti produktų, kurių galiojimo laikas itin ilgas.“
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vida JAROŠIENĖ:
„Pastaruoju metu visuomenė vis daugiau domisi genetiškai modifikuotais maisto produktais. Žmonės kreipiasi į mūsų tarnybą informacijos, kokiais genetiškai modifikuotais maisto produktais ar pašarais galima prekiauti Lietuvoje, kaip kontroliuojamas jų įvežimas iš trečiųjų šalių, kur nustatoma genetinė modifikacija ir kt. Europos Sąjungos (ES) teisinėje bazėje GMO keliami griežti reikalavimai. Ypač akcentuojama svarbiausia prekybos sąlyga – prekių sauga ir ženklinimas. Produktais, kurių sudėtyje yra GMO, leidžiama prekiauti ES rinkoje tik po to, kai jie patikrinami aukščiausių standartų saugos testais.
Taikant genų inžineriją sukurti maisto produktai ir pašarai yra vieni labiausiai tiriamų ES. Vertindami saugą ir keliamą riziką, specialistai vadovaujasi griežtesniais reikalavimais, nei taikomi tradiciniam maistui. Tiriama ir analizuojama produktų sudėtis, juose esančių alergenų ir toksinų kiekiai, atliekami ilgalaikiai stebėjimai, kaip žmogaus organizmas pasisavina tokį maistą ir kt.
ES valstybėse naujų genetiškai modifikuotų augalų veislių įteisinimo ir patvirtinimo procedūros trunka ne vienus metus. Mokslininkai, ekspertai atlieka rizikos vertinimo bandymus, kol įsitikina, jog šie produktai saugūs žmonių sveikatai. Įvertinus visuomenės susirūpinimą, ES griežtai reglamentuoja GMO naudojimą. Reglamente 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų nurodyti ženklinimo reikalavimai, kurių privaloma laikytis. Europos gyventojai turi turėti galimybę pasirinkti – vartoti ar ne produktus, į kurių sudėtį įeina GMO. ES įteisinta daugiau kaip 30 genetiškai modifikuotų augalų veislių, skirtų maistui ir pašarams: 17 kukurūzų, 6 rapsų, 5 medvilnės, 2 sojų, 1 bulvių. Lietuvoje galima prekiauti tik ES teisės aktais įteisintais genetiškai modifikuotais produktais.
Maisto produktų, kuriuose yra daugiau kaip 0,9 proc. GMO, ženklinimo etiketėse tai ir turi būti parašyta, pavyzdžiui, „Sojų aliejus pagamintas iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių“ arba „Margarinas, kurio sudėtyje yra sojų aliejaus, pagaminto iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių“.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), įgyvendindama ES Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 1829/2003 dėl maisto ir pašarų kontrolės, taip pat vykdydama nacionalinių teisės aktų reikalavimus, jau šeštus metus atlieka GMO kontrolę rinkoje, gamybos įmonėse, importuojant produktus. Apskričių, miestų ir rajonų VMVT kontroliuoja genetiškai modifikuotus maisto produktus ir pašarus rinkoje, kad jie būtų tinkamai ženklinami. Didelis dėmesys skiriamas produktams, importuotiems iš trečiųjų šalių, taip pat tikrinama, ar maisto produktų etiketėse žymima, kad GMO panaudoti kaip žaliavos kitų maisto produktų gamyboje.
Sojų, kukurūzų, rapsų, ryžių, ir kt. produktų bei pašarų mėginiai dėl genetinės modifikacijos tiriami Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Molekulinės biologijos ir GMO tyrimų skyriuje. Jame naudojami ES akredituoti metodai, kuriais nustatomi net patys mažiausi genetiškai pakeistų organizmų likučiai maisto produktuose.
Skyriuje dirba aukštos kvalifikacijos specialistai, du iš jų – mokslų daktarai. GMO tyrimų skyrius priimtas į ES Jungtinį tyrimų centrą (JTC), vienijantį 45 kontrolines laboratorijas. Skyriaus specialistai kasmet dalyvauja JTC rengiamose GMO tyrimo metodų įteisinimo ir profesinio testavimo studijose.
2010 m. per keturis mėn. dėl genetinės modifikacijos ištirti daugiau kaip 60 mėginių, trijuose nustatyta ženklinimo pažeidimų.“
