Tikrame kaime pirmą kartą apsilankiau būdama vienuolikos. Gyvenau Marijampolėje ir man atrodė, kad tai jau ir yra kaimas. Tačiau, kai nuvykau į patėvio tėviškę Ignalinos rajone, supratau patekusi į kitą pasaulį. Ten nebuvo dujinės viryklės, o tik „pečiukas“, šildomas žibalu, kuris labai smirdėdavo. Niekaip nesuprasdavau, kodėl vedamą pasiganyti į pievas karvę reikia dar pavedžioti po kolūkio dobilus. Toks buvo pirmas įspūdis iš kaimo.

Vėliau prie kaimo pripratau ir bent vieną vasaros mėnesį praleisdavau ten – manęs nevargino šieno mynimas, daržų ravėjimas, jovalo kiaulėms gaminimas. Netgi miegodavome klojimuose, kur ramybės neduodavo didelės pelės. Pamenu, po šieno vežimo su didžiuliu pasimėgavimu lėkdavome prie ežero išsimaudyti, vėliau pabraidydavome po drėgną nenupjautą žolę ir eidavome miegoti. Mėgdavau su senoviniais dantytais kočėlais lyginti linines paklodes. Tiesa, ką dar pamenu iš viešnagių kaime, kad negalėjau pakęsti šilto pieno.

Ūkininkauti nesiryžtų

Šiuo metu su kaimu mane sieja tai, kad kiekvieną savaitgalį nuvažiuoju į savo sodybą Vilniaus rajone. Be to, sodyboje praleidžiu ir didžiąją vasaros dalį. Aišku, kaimo apraiškų ten yra mažai – na nebent 40 kvadratinių metrų darželis, kuriame auginu įvairiausias gėles. Mano gyvenimas miestietiškas, o sodyba – daugiau kūrybinės dirbtuvės, kur gali pamąstyti apie naujus projektus, pailsėti nuo miesto šurmulio. Vyras kartais pajuokauja, gal verta arklį ar ožką įsigyti, tačiau kas juos ten prižiūrėtų. Vienintelis mūsų augintinis – šuo.

Ūkininkauti nesugebėčiau, juk tam reikia specialių žinių, užaugti ūkininko šeimoje, ilgą laiką mokytis ir semtis patirties. Iš ūkio darbų sugebėčiau daržą susikasti ar jį išravėti. Karvės melžti nemoku, kažkada bandžiau ožką pamelžti, tai visos rankovės pieno pribėgo.

Ribos tarp miesto ir kaimo nebeliko

Tarp miesto ir kaimo tokios atskirties, kaip buvo anksčiau, nebeliko. Juk viską dabar jau jungia technologijos, darbai tapo labiau mechanizuoti. Pagal apibūdinimus kaimietis ar miestietis aš žmonių niekada neskirsčiau – yra niekšeliai arba kilnūs, todėl išskirti tam tikrų miestiečio ar kaimiečio savybių negalėčiau.

Lyginant su sovietmečio kaimu, dabartiniams veikliems ūkininkams, kurie sugeba sėkmingai užsiimti žemės ūkio veikla – kaime gyventi yra geriau. Aišku, tie, kurie tingi, su nostalgija prisimena sovietmečio kolūkius, turbūt išlenkdami taurelę guodžiasi, kad prieš kelis dešimtmečius kaime buvo gyventi geriau.

Dabartiniams ūkininkams palinkėčiau gero būsimo derliaus, gerų pajamų, rodyti kuo daugiau iniciatyvos ir išnaudoti visas siūlomas galimybes, tarp jų ir Europos Sąjungos paramą. Juk reikia atsiminti, kad Lietuva – žemės ūkio kraštas ir žemę reikia mylėti, ja rūpintis, neatsiriboti nuo jos. Manau, norint sėkmingai ūkininkauti – tai svarbiausi dalykai.