Seimui, Aplinkos ir Susisiekimo ministerijoms bei prie pastarosios besišildančiai Automobilių kelių direkcijai visiškai nerūpi, jog kai kurie pakruojiečių kaimai praktiškai atskirti nuo pasaulio ir egzistuoja valstybės užribyje.
Dešimt metų be atsakymo
„Šio žvyrkelio negalima pavadinti keliu, vienos duobės, nebėra jokio pagrindo, daugelyje vietų kelias yra žemiau dirbamosios žemės, pažiūrėkite – ant važiuojamosios dalies išverstas dirvožemis. Per polaidį tas kelias nepravažiuojamas, duobės ir gilios provėžos pilnos vandens, per purvą klimpdami „plaukia“ automobiliai. Gaila, greitai genda technika, dėl to ir bendrovė, ir gyventojai patiria didelių nuostolių. O vasarą kokie dulkių debesys kyla, grėsmė eismo saugumui, nuo dulkių kenčia žmonės“, – sustojęs kastuvu lyginti žvyrkelio Rozalimas-Dulkiškiai-Bališkiai-Medikoniai gilių duobių kalbėjo Pakruojo rajono „Žalgirio“ žemės ūkio bendrovės vadovas Algirdas Astrauskas.
Per pastarąjį dešimtmetį bendrovės administracijai dėl avarinės būklės kelių ne kartą rašė raštus Susisiekimo ministerijai, Automobilių kelių direkcijai, „Šiaulių regiono keliams“, Aplinkos ministerijai, Seimui, rajono valdžiai, bet reikalai nejuda iš vietos, tik susirašinėjimas ir pažadai. „Informuojame, kad per mūsų bendrovės teritoriją – Rozalimo seniūnijos Dulkiškių, Bališkių, Medikonių, Dervelių, Vismantų kaimus – eina regioninės reikšmės kelias Rimšoniai-Klovainiai-Rozalimas-Aukštelkai.
Medikonių ir Vismantų gyvenviečių asfaltuota kelio danga yra avarinės būklės, dulkėse skęsta Bališkių ir Dervelių gyvenviečių žmonės, ten yra skaldos atliekų kelio danga. Bendrovėje dirba apie 70 darbuotojų. Ūkis minėtu keliu kasmet išveža parduoti 1 700 t pieno, kelis šimtus galvijų, į sandėlius ir į laukus veža didelį kiekį trąšų, sėklos, grūdų. Minėtoje teritorijoje ūkininkauja daugiau nei 10 ūkininkų, veikia Prano Nomgaudo medienos perdirbimo įmonė, į Rozalimo vidurinę mokyklą vežami moksleiviai.
Dėl avarinės kelių būklės žmonėms nuvertėjo nekilnojamasis turtas, daug kas darbo rastų ir kitose firmose, bet darbdaviai jiems atsivežti tokiu keliu nesutinka skirti transporto. Gana didelis to kelio eismo intensyvumas – 2011 m. duomenimis, per parą 338 automobiliai“, – dėstydamas konkrečius faktus ne į vieną instituciją kreipėsi A. Astrauskas. Prašymas, kad būtų išasfaltuotas avarinės būklės kelias Medikoniai-Rozalimas (6,58 km), jau dešimtmetį taip ir liko neišgirstas. Ką kalbėti apie asfaltą, jeigu daugelį metų niekas to kelio neremontuoja, tik greideris kartais pravažiuoja, ir viskas.
Dulkių įkaitai
Ypač sudėtinga padėtis susiklostė šį pavasarį. Polaidžio vanduo daug kur užliejo laukus, vietomis apsėmė žvyrkelius, mašinos negalėjo išvažiuoti, klimpo purvo duobėse. Žvyrkelis nuo Rozalimo iki Medikonių vietomis buvo visiškai nepravažiuojamas. Bendrovės vadovas parodė kelio ruožą, kur prieš keletą dienų autobusas, veždamas vaikus iš mokyklos, įklimpo. Galinga technika, betraukdama tą autobusą, perplėšė jį į dvi dalis.
Išsigandę vaikai namo pėsčiomis turėjo pareiti apie 7 km. O kitą dieną rajono valdžia neparūpino autobuso – vaikai buvo priversti sėdėti namuose. Užtat kelininkai prie įvažiavimo į Medikonius suskubo pastatyti ženklą, draudžiantį važiuoti sunkiasvore technika. Šis ženklas apriboja žemės ūkio bendrovės ir ūkininkų veiklą, juk traktoriaus ar sėjamosios į laukus sraigtasparniu nenuskraidinsi, reikia važiuoti tuo neremontuojamu, avarinės būklės žvyrkeliu. Bet gali sulaukti baudos, nes ženklas draudžia važiuoti sunkiasvorėms mašinoms. Užburtas ratas.
Bališkių kaimo gyventojai „ŪP“ bėdojo, kad yra pavargę nuo žvyrkelio dulkių ir duobių. Gyventojai rinko parašus, rašė raštus, kad būtų nutiestas asfaltas. Labiausiai Bališkių žmonėms įgriso dulkių kamuoliai. Kai pravažiuoja mašinos, sukyla didžiuliai dulkių debesys – nematyti nei kelio, nei žmonių, didelis pavojus kilti avarijoms. Tėvams baugu vaikus leisti eiti gatve iki autobuso stotelės, kad neatsitiktų nelaimė.
„Mes pamiršome, ką reiškia vėdinti kambarius, nes dulkės veržiasi į patalpas, skalbinių negalime džiovinti kieme, visi sodai ir daržai užkloti pilku dulkių sluoksniu. Ypač žmonių sveikatai ir aplinkai pavojingos automobilių sukeltos žvyrkelio kietosios dalelės. Mes gražiname savo sodybas, norime gyventi jaukiai, tačiau tapome dulkių „įkaitais“. Kai kurių gyventojų šuliniai netoli kelio, vanduo užterštas kenksmingomis skaldos atliekų medžiagomis, todėl tempia vandenį iš toliau gyvenančių kaimynų. Duobėtas kelias gadina automobilius, kol nuvažiuoji pas gydytoją ar į darbą, turi ilgai kratytis, gaišti brangų laiką. Žiauri realybė, nors gyvename XXI a. Europoje“, – kalbėjo Bališkių kaimo žmonės.
Kiek sveria autobusas ir pažadai?
Į Medikonių kultūros namus susirinko pilna salė gyventojų. Dėl avarinės būklės kelio žmonėms prastėja gyvenimo kokybė. Daugelis kalbėjo, kad jų namai nuvertėjo, jei norėtų parduoti, neatsirastų pirkėjų, nes kas norės tokiu prastu keliu kratytis, gadinti automobilius, gaišti laiką. Tiekėjai atsisako į parduotuvę atvežti net duonos. Senos močiutės guodėsi, kad jų aplankyti negali atvažiuoti vaikai, laiškininkė skundėsi, kad jai kasdien sunku aplankyti gyventojus, nes daug kur nepravažiuojamas kelias. Labiausiai žmonėms neramu dėl vaikų. Antai, balandžio 30-ąją dėl prasto kelio autobusas vaikų nevežė į Rozalimo mokyklą. Dėl prastų kelių vaikai daug pamokų praleido žiemą.
Medikoniečiai liejo apmaudą, kad jie dėl prasto kelio patiria didelių nuostolių, brangiai kainuoja automobilių remontas, sunku pasiekti rajono centrą, sudėtinga nuvykti į darbą. Retorinis gyventojų klausimas: „Kuri valdžia – vietinė ar šalies – mums atlygins už sugadintą sveikatą, už brangų automobilių remontą, už traumuojamus vaikus?“
Nuostabą žmonėms sukėlė kelininkų pastatytas ženklas, draudžiantis žvyrkeliu važiuoti sunkiasvorei technikai. O kiek sveria autobusas, kuriuo vaikai vežami į mokyklą? Sveria daugiau negu 10 tonų.
Medikonių gyventojai kalbėjo, kad jų prašymai suremontuoti kelią arba nutiesti asfaltą nebuvo išgirsti, atsimuša kaip žirniai į sieną. Ūkinei veiklai plėtoti reikia gerų kelių. Jų reikia ir ūkininkams, ir verslininkams, ir žemės ūkio bendrovei, ir gyventojams važiuoti į darbą, polikliniką, nuvykti pas giminaičius ir kitur. „Žalgirio“ bendrovės galvijų fermos, sandėliai yra ne vienoje vietoje, todėl kasdien brangi, milijonus kainuojanti technika darda per duobes iš vieno objekto į kitą. „Kas bendrovei ir ūkininkams atlygins žalą už brangų technikos remontą?“ – klausė ne vienas kalbėtojas. Žmonės jau pavargo nuo pažadų, jiems reikia gero kelio ne po dešimtmečio, o dabar.
