Šiemet ir medus „vėluoja“
Gerais metais bitininkai medų ima tris kartus: pavasarį, vasarą ir rudenį – rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, ruošdami avilius žiemai. Rokiškėnai bitininkai jau iškopinėjo pirmąjį šiųmetį medų.
Pasak bitininkės Ledinos, labiausiai vertinamas yra pavasarinis medus: ir sveikiausias, ir gražiausias, todėl ir brangiausias. Sveikiausias, matyt, todėl, kad gamta po žiemos dar būna švariausia, laukai nepurkšti chemikalais.
„Pas mus niekada nebūna medaus iš vienų augalų – tik liepų ar tik grikių. Gali būti tik vyraujančių augalų, pavyzdžiui, aviečių. Šis labai skanus“, - paaiškina bitininkė.
Pasak pašnekovės, bitininkai labiausiai nemėgsta rapsų medaus. „Rapsai mums gadina medų. Jis keistai kristalizuojasi, nesukietėja, o spalva kaip lydytų taukų – balta, šviesi, negraži. Bet daugelis prekeivių iš Vilniaus ieško būtent rapsų medaus. Gal jis koks ypatingas?“
Neturėti bičių buvo gėda
Šiuo metu L. Trumpienė turi aštuonias bičių šeimas. Jas prižiūrėti patikėjo savo broliui Vidmantui. Jį pati ir išmokė bitininkystės.
Bitininkės ir ūkininkės aviliai stovi Jūžintų seniūnijos kaime, už keleto kilometrų nuo Rokiškio – Trumpų paveldėtoje žemėje, kur aplink driekiasi ir jų pasėlių laukai. L. Trumpienė – gana stambi ūkininkė, dirbanti apie 100 ha žemės, joje auginanti grūdines kultūras, daugiausia – žieminius kviečius.
„Ten ir mano daržas, mano ir bitės. Einame kartu su broliu sukti medaus ar jei kokių neaiškumų iškyla. Nors dabar jau bitininkystės naujovių nebežinau“, - nebijo prisipažinti bitininkė.
O pirmuosius bičių avilius maždaug prieš 20 metų Ledina įsigijo „dėl mados“, kaip pati sako. Bitininkystės agronomei tiesiog buvo gėda neturėti bičių.
Bitininko darbas moteriai gana sunkus. Vienas rėmas su medumi sveria apie 4 kilogramus. O jei reikia iš avilio iškelti keturis ar penkis rėmus? Tada jau tenka pakelti 20 kilogramų.
Ant stalo visada yra ko padėti
Be brolio Vidmanto, kiti šeimos nariai bitininkavimo meno iš Ledinos neperėmė. O jos šeima tikrai nemaža: vyras, du sūnūs su marčiomis, dukra su žentu, aštuoni anūkai – vyriausiajam 23-eji, jauniausiajam – tik šešeri. Ir tarp visų anūkų – tik viena mergaitė. „Visi mano anūkai labai gabūs“, - didžiuojasi močiutė. Taip pat L. Trumpienė džiaugiasi turinti 2 brolius ir 4 seseris.
„Bet ir lakstymo daug, - apie rūpinimąsi didele šeima sako pašnekovė. – Anūkams priskinu ir prišaldau aviečių. Niekas manęs neprašo, bet aš pati noriu įsiteikti, valgyti padaryti, visus pasikviesti. Čia mano noras.“
Vieno Trumpų sūnaus ir dukros šeimos gyvena Vilniuje, o sūnus Dalius su šeima – Rokiškyje, per kelis kiemus nuo tėvų.
„Tai su marčia ir vaikštom su puodais viena pas kitą“, - juokiasi laiminga mama, močiutė ir anyta.
Visi Trumpų šeimos nariai mėgsta medų. Kol šviežias, daugiausia jį valgo su agurkais ir varškės sūriu, žinoma, pagamintu „Rokiškio sūrio“ sūrinėje.
„Jei kada negaunu parduotuvėje ir tenka nupirkti ne „Rokiškio sūrio“ pieno, perpilu jį į ąsotį, kad vyras nesužinotų, nes kitaip gaučiau nuo jo barti“, - iš savo gudrybės šypsosi moteris.
Pasak L. Trumpienės, jiems netenka sukti galvos ir sulaukus netikėto svečio: ant stalo visada turi ko padėti: “Vyro - sūris, mano - medus.”
Bičiuliams vadovauja per 30 metų
L. Trumpienės vadovaujama Rokiškio bitininkų draugija vienija apie 70 bitininkų. Tarp jų yra ir moterų. Pavyzdžiui, 82 metų Danutė Kovienė, su vyru bitininkavusi dar Rokiškio tarybiniame ūkyje.
„Kai pradėjo dalyti bitynus pajininkams „po plytą“, daug kas perėmė bitynus apie bitininkystę supratimo neturėdami. Bet keli bitynai teko ir tikriems bitininkams“, - pasakoja L. Trumpienė.
„Vyrai bitininkai ir anksčiau, ir dabar pagarbiai žiūri į moterį bitininkę“, - patikina Ledina, kitąmet „čemodaną“ su draugijos dokumentais norinti perduoti jau kitam pirmininkui.
Mokėsi iš kolegų agronomų
Rokiškyje gimusią ir augusią L. Trumpienę gyvenimas susiejo su bitininkyste ne jos pačios noru. Kaune buvusią Žemės ūkio akademiją baigusią jauną specialistę sovietmečiu paskyrė dirbti agronome bitininkystei todėl, kad tokio specialisto tuo metu Žemės ūkio valdyboje stigo.
„Kai Žemės ūkio valdyboje ir Bitininkystės valdyboje prie Žemės ūkio ministerijos pradėjau dirbti agronome bitininkystei, man iš karto primetė ir vadovavimą bitininkams mėgėjams. Aš tada nieko nežinojau apie bites“, - prisipažįsta moteris. Mokytis bitininkystės jai teko bedirbant. Agronomams tuo metu buvo organizuojami įvairūs seminarai, instruktažai, mokomosios kelionės.
„Tose kelionėse po respublikos bitynus aš, būdavo, kokiam agronomui, atidariusiam avilį, įsikabinu į parankę ir prisipažįstu, kad nieko neišmanau: nei kas yra magazinas, nei kas lizdas, nei koks yra rėmas. Ir paprašydavau man paaiškinti“, - neslepia L. Trumpienė.
Anot pašnekovės, sovietmečiu beveik kiekvienas kolūkis turėjo bityną ir jame dirbantį bitininką. Kaip Bitininkystės valdybos agronomei jai tekdavo vizituoti tuos bitynus.
„Paprasti, nuoširdūs bitininkai man ir parodydavo, ir paaiškindavo, kaip dirba. Taip ir išmokau. Dabar daug moku, tik pati jau beveik nebedirbu“, - sako 33 metus Rokiškio bitininkų draugijos pirmininke esanti moteris.
Anuomet gyveno linksmai
Pasak L. Trumpienės, sovietmečiu Bitininkų draugijos ir Bitininkystės valdybos organizuoti seminarai ir kelionės būdavusios įdomios ir linksmos, tęsdavęsi dvi dienas. „Išvažiuoji iš ryto, aplankai kelis bitynus, kiekviename tave pavaišina, o paskui – vakarienė, vakarėlis tikras – su šokiais. Per metus būdavo dvi išvykos po šalį su nakvyne“, - prisimena moteris.
Prie avilio L. Trumpienė visada eidavo su chalatu ir bitininko gobtuvu ant galvos. Taip ją mokę bitininkai patarė – neduoti bitėms gelti galvos, veido. Bet, žinoma, bitutės kartais sugebėdavo ir po gobtuvu palįsti. Įgeldavo.
„Niekada nežinai, kada jos pasikels. Ypač sugeldavo, kai dirbau agronome. Jei važiuoji iš vieno bityno į kitą, tada antrajame bitės baisiai puola. Jos užuodžia svetimo bityno kvapą, joms tai labai nepatinka“, - sako bitininkė.
Kartą jauną agronomę sugėlė iš karto 20 bičių. Nuo jų suleistų nuodų net galva truputį svaigo, skaudėjo.
„Na, vaikeli, parvažiavusi namo išgerk šimtą gramų, kad nuodus nuimtų, - prisimena seno bitininko patarimą Ledina Trumpienė. – Bet aš nemėgstu tų gramų, tai kavos išgėriau.“
