Atkūrus Nepriklausomybę pradėta tiek daug reformų ir projektų, turėjusių atgaivinti Lietuvos kaimą, kad retas mūsų šiandien vargu ar drįstume juos bent pradėti vardyti. Įvairių programų kūrimas, kaimo žmonių mokymas, atskirų veiklos sričių reklamavimas bei projektų įgyvendinimas valstybei kainavo ne vieną milijoną litų.
Bet kuris žmogus pradėdamas kokį nors darbą ar verslą tikisi, kad kada nors matys savo veiklos rezultatus. Juk iš tiesų sodininkas nenorėtų, kad jo pasodintos obelys būtų išlaužytos, statybininkas – kad jo rankomis suręstas pastatas sugriūtų, o ūkininkas – kad jo derlių nuknistų šernai. Po rajonus važinėjo (ir tebevažinėja) įvairūs lektoriai ir konsultantai, skaitydami paskaitas apie alternatyvią veiklą bei jos naudą. Atsiradus įvairioms paramoms patarėjų ir konsultuojančių firmų radosi dar daugiau. Neturėdami vadybos ir verslo patirties sodiečiai tikėjo ir tiki konsultantais bei lektorias, kurie aiškina, kaip dirbti ūkyje, kuo verstis, kaip atskiras kultūras puoselėti.
Prieš kelerius metus kartu su Kelmės rajono ūkininkais teko dalyvauti seminare, kurio metu lektorius iš Žemės ūkio rūmų įtikinėjo, kaip apsimoka auginti topinambus. Pranešėjas tąsyk aiškino, kaip sveika valgyti žiemines bulves sergantiesiems diabetu, nes, pasak jo, pastebėta, jog ši daržovė ne tik sumažina cukraus kiekį kraujyje, bet ir teigiamai veikia regėjimą.
„Topinambai sodinami pagal schemą 70x70 cm, 10-12 cm gylyje. Augalai užauga net iki 4 m aukščio, mėgsta saulėtą vietą, bet yra nereiklūs, nebijo sausos ar permirkusios dirvos”, - dėstė auditorijai pranešėjas.
Neteko girdėti, kiek po šios paskaitos Lietuvos žemėje buvo pasodinta topinambų, kaip sekėsi šis verslas ir kokios naudos iš to turėjo žmonės.
Panašiomis paskaitomis susidomėjęs dzūkas šaltalankiais šlaitus savo žemėje apsodino, o kupiškėnas - užveisė nemažą plantaciją svarainių. Naudos, pasak abiejų ūkininkų, buvo tik pirmaisiais derliaus metais, nes vėliau paaiškėjo, kad niekam nei sveikatą žadančių geltonųjų uogelių, nei aukso obuolėlių nereikia. Paprasčiausiai niekas jų nesuperka. O darbas - kruvinas. Laikui bėgant erškėčiai po lauką išplito ir naudos iš to niekas neturi. Nebent kiškiai ūkininkų užveistuose brūzgynuose dauginasi ir medžiotojų bendruomenę džiugina.
Prieš dešimtį metų rašėme apie sraigių auginimo verslą Žasliuose. Ir apie tai, kaip naujais verslais susidomėjęs vienas telšiškis ūkininkas kaip alternatyvą savo tvenkiniuose apgyvendino 800 europinių tauriųjų plačiažnyplių vėžių. To meto kainomis jiems įsigyti ūkininkui pakako parduoti porą bekonų. Bet paaiškėjus, kad vėžininkystei parama iš Kaimo rėmimo fondo nepriklauso, optimizmas išgaravo.
Praėjus vos metams kitiems ne vienas žemdirbys spėjo nusivilti savo pradėtu verslu ir šiandien sako, kad juos konsultavusieji ir raginusieji verstis tam tikra veikla politikai jokios atsakomybės už tai neprisiėmė. Jie esą niekuo dėti, jeigu ūkininko verslas nuėjo vėjais, arba jo užaugintos produkcijos niekam nereikia. Dėl visko kaltas pats ūkininkas.
Klausantis raginimų plėtoti alternatyvią veiklą ūkininkų ūkiuose ir stebint vykstantį kaimo žmonių švietimą tampa akivaizdu, kad lektoriai jokios rimtos stebėsenos ar analizių savo darbe neatlieka ir statistikos duomenų nekaupia. Jiems galbūt net neįdomu, kaip naujomis idėjomis užkrėstų sodiečių gyvenimas klostosi užvėrus auditorijos duris.
Pasakoriai teigia, kad ūkininkas pats privalo rūpintis realizacija, turėti vadybininko, komercijos ar kitokio darbo patirties. O neturėdamas iš anksto pasirašytų sutarčių, negalėdamas realizuoti kad ir labai retos bei vertingos produkcijos, jis bus pasmerktas nuostoliui.
Ne taip seniai kalbantis apie konsultavimo ir mokymo paslaugas ūkininkams VšĮ Plėtros ir informacijos centro direktorė Vanda Kaminskienė „Ūkininko patarėjui” sakė, kad bet kuriame versle esama problemų. Pasak jos, ūkininkams trūksta žinių, tik retas jų turi vadybos patirties, sodiečiai neskaičiuoja ir nežino savo darbo kaštų.
Žinia, nesėkmė ar bankrotas gali ištikti bet kokios verslo krypties žmogų. Matydami šiandienę situacija kaime, Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovai kreipėsi į šalies valdžią su siūlymu priimti Fizinių asmenų bankroto įstatymą. Žemdirbiui sunku suprasti, kodėl pagal veikiančius paragrafus Lietuvoje, tarkime, bendrovė gali bankrutuoti, o ūkininkas – ne? Bankų atstovai yra prasitarę, kad kol nėra galimybės fiziniams asmenims bankrotuoti, tol ūkininkai jiems patikimesni.
Fizinių asmenų bankroto įstatymui nepritarė ir finansų ministras Algirdas Šemeta, nes, jo manymu, tai būtų finansiškai nenaudinga Lietuvai (o gal tiksliau – bankams).
Ūkininkavimo ir verslo sėkmės problemos kaip niekada svarbios dabar, kai krizės veikiama valstybė į nuopuolį smukdama tempiasi ir savo piliečius, kurie sunkiai triūsdami puikiai supranta, kad obuoliai ant alksnių neauga.
