Komisija informuoja, kad UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Litesko“ filialų įmonės išsiuntinėjo laiškus vartotojams, kuriuose informavo apie naujus Šilumos ūkio įstatymo reikalavimus, kurie įsigalios nuo liepos 1 dienos.
Pirmiausia buvo pabrėžta, kad gyventojai turi pasirašyti naujas šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas. Neparodžius iniciatyvos sudaryti naujų sutarčių, buitiniams šilumos vartotojams nuo liepos 1 dienos bus taikomi standartinių sąlygų reikalavimai.
Komisija norėtų atkreipti gyventojų dėmesį, kad standartinės šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sąlygos gina vartotojų interesus. Individualiai aptarus sąlygas, vartotojas ir tiekėjas galėtų susitarti dėl papildomų dalykų kaip antai, dėl mokėjimo pranešimo formos pakeitimo, kito šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo ir t.t. Taip pat norime akcentuoti, standartines šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sąlygas visada galima pakeisti, jas individualiai aptarus su šilumos tiekėju.
Kitas laiške nagrinėjimas klausimas - kuris ir yra esminis pokytis nuo liepos 1 d. - tai, kad šilumos tiekėjas tampa karšto vandens tiekėju, jei vartotojai neapsisprendžia kitaip. Iki šiol ši praktika buvo taikoma net 43 šilumos įmonėse iš 56, tai dabar tvarka galėtų keistis tik likusiose 13 įmonių.
Komisija dar 2008 m. pradžioje pateikė savo nuomonę dėl aiškaus karšto vandens tiekėjo veiklos reglamentavimo. Kur buvo įžvelgta problema? Nesant karšto vandens tiekėjo, daugiabučio namo gyventojai pirkdavo geriamąjį vandenį, jį pašildydavo nusipirkta iš šilumos tiekėjo šiluma, atskirai mokėdavo už šilumokaičio priežiūrą bei remontą, elektros energiją cirkuliacijai palaikyti ir t.t.
Kadangi nebuvo karšto vandens tiekėjo, niekam nerūpėjo „gudraujančių“ vartotojų paieška, karšto vandens skaitiklių tikrinimas ir t.t., todėl vasarą dėl nesąžiningų kaimynų suvartoto, bet nedeklaruoto vandens, tekdavo labai daug mokėti už „gyvatuką“, o žiemą dėl „pradingusių“ kubų papildomai mokėdavome už šildymą. Išaiškinti tokius neatsakingus vartotojus kaip tik ir turėtų karšto vandens tiekėjas.
Žinoma, daugiabučio namo gyventojai gali susitarti ir priimti sprendimą, kad jiems patiems naudingiau pirkti geriamąjį vandenį, jį pasišildyti šilumos tiekėjo tiekiama šiluma, samdyti, kas prižiūrės šilumokaitį, paskirti atsakingą asmenį, kuris tikrintų skaitiklius ir padalintų visą suvartotą šilumos kiekį kiekvienam butui.
Esant aktyviai namų bendrijai, kur gyventojai susitaria dėl bendrųjų paslaugų ar kitų gerbūvio dalykų, šis variantas galbūt ir pasiteisintų, tačiau nereikia pamiršti, kad atsiradus nesąžiningų vartotojų, teks visiems apmokėti jų daromą žalą arba griežtinti kontrolę.
„Vilniaus energija“ ir „Litesko“ filialai kaip tik ir agituoja pasirinkti šį karštu vandeniu apsirūpinimo būdą kaip „pigiausią“.
Tačiau Komisija mano, kad tai ne visą tiesą vartotojams atskleidžianti informacija. Išplatintame laiške kalbama tik apie dvi tariamai „pigiausio“ karšto vandens kainos dedamąsias – geriamąjį vandenį ir šilumą jam pašildyti.
Nutylima tai, kad vartotojai atskirai moka už šilumokaičio eksploatavimą, elektros energiją, reikalingą cirkuliacijai palaikyti, už karšto vandens skaitiklį, ir t.t. Todėl, sudėję visas tikrąsias kainos sudedamąsias dalis, negautume „pigiausio“ karšto vandens. Komisija kaip tik mano, kad karšto vandens tiekėjui dirbant efektyviai, karštas vanduo kainuotų „protingą“ kainą ir visi nuostoliai, nepaskirstyta šiluma vasaros metu nebūtų apmokestinama kaip “gyvatukas“, o žiemos sezono metu „permetama“ ant butų šildymo mokesčio.
