Tiksinti bomba
Būtent Kauno, kaip žalio ir darnaus miesto, idėją pasiūlė urbanistė, Kauno Technologijų universiteto Aplinkos inžinerijos instituto dėstytoja Živilė Šimkutė. „Žalią miestą žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kaip tai, kas yra žalia: daug medžių, parkai, pievos, švarus oras, švarios upės, kuriose žmonės plaukioja laiveliais, maudosi“, – sako urbanistė.
Tačiau, anot jos, tai nėra tik parkai, o vadovavimasis žaliąją logika. Kaip teigia Ž. Šimkutė, miestą sudaro ne tik matomi dalykai, kaip pastatai, keliai, bet ir energijos tiekimo sistemos, šildymo tiekimo sistemos ar komunikacijos. „Kai kalbame apie žaliąją logiką, kalbame, kaip šią sistemą, kurią sudaro matomi ir nematomi dalykai, padaryti bendrai funkcionuojančią taip, kad būtų keliama kuo mažesnė tarša aplinkai, būtų kuo daugiau švaraus oro, kuo daugiau linkstama prie sveikos gyvensenos ir laisvų žmonių pasirinkimo“, – teigia Ž. Šimkutė.
Ž. Šimkutė pastebi, kad „darnus miestas“ dažnai skamba kaip keiksmažodis, tačiau tai paprasčiausia darna tarp skirtingų sistemų. „Priimame sprendimą dėl viešojo transporto, galvodami apie tris aspektus: socialinį, ekonominį ir aplinkosauginį. Kuriame transportą, kuris būtų prieinamas visoms socialinėms žmonių grupėms. Ekonominis aspektas reiškia, kad sistema turi būti ekonomiškai atsiperkanti, miestui neturi per daug nekainuoti. Jeigu mes kalbame apie užmiesčiuose esantį viešąjį transportą. Negalime kalbėti apie ekonominį aspektą, nes miestui tai per brangiai kainuoja. Vadinasi, reikia ieškoti alternatyvų. Darnus sprendimas nebūtų nutiesti troleibuso liniją, už kurią moka visi miestiečiai“, – teigia pašnekovė. Aplinkosauginis aspektas, sako ji, būtų transportas, kuris per daug neteršia gamtos, neužima per daug vietos.
Kaip DELFI anksčiau sakė Kauno miesto vicemeras Simonas Kairys, Kaune kol kas daugiausiai darbo laukia miegamuosiuose rajonuose, kuriuose esantys daugiabučiai dar nematė renovacijos. Tai pastebi ir Ž. Šimkutė. „Daugybė senjorų greitu metu nebegalės išeiti iš savo gyvenamųjų namų, nes penkiaaukščiuose nėra liftų. Šaligatviai nesutvarkyti.
Tai tiksinti bomba, gali atsirasti didelė izoliuota bendruomenė. Senjorai miestui gali duoti naudos ir turi pilną teisę naudotis visomis miesto teikiamomis paslaugomis, negalvojant apie paprasčiausią patekimą iki parduotuvių. Tai daugybės interesų grupių klausimas, ne tik savivaldybės“, – akcentuoja pašnekovė.
Kitos šalys nesnaudžia
Tačiau Kauno nerenovuoti daugiabučiai ne tik neatitinka reikalingų sąlygų senjorams, žmonėms su negalia, bet ir verčia gyventojus sukti galvas dėl šildymo kainų. O Kaunui tai ypač skaudus klausimas, mat čia – vienos iš didžiausių kainų Lietuvoje.
„Šilumos kaina skirtinguose miestuose skiriasi daugiausiai iki 2 kartų. O šilumos suvartojimas kvadratiniam metrui apšildyti skiriasi iki 10 kartų. Tai nesulyginami dalykai. Renovacija, vienokia ar kitokia, yra pagrindinis sprendimo būdas. Čia net nėra ką diskutuoti“, – apie šildymo kainas sako Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas dr. Valdas Lukoševičius.
Anot jo, gyventojai turi teikti paraiška renovacijai, nes pagrindinės problemos yra pastatuose, o priežasčių artimiausiu metu mažėti šilumos kainoms nėra.
Tačiau kitos šalys nesnaudžia ir ieško darnių sprendimų energetikos srityje. Štai dar 2016 metais Prancūzijoje buvo atidarytas kelias, pavadintas „Wattway“. Tai pirmasis pasaulyje saulės elementų kelias. 1 km ilgio atkarpą dengia 2880 fotovoltinių skydelių, kurie gamina elektrą.
V. Lukoševičius teigia, kad kiekvienas miestas ar šalis renkasi technologijas ir perspektyvas priklausomai nuo vietos sąlygų. „Kol kas elektra, kuri yra gaminama saulės jėgainių, yra brangesnė, todėl bandoma kombinuoti saulės jėgaines su stogų, asfalto danga. Tose šalyse, kur yra daug saulės, investicijų grąža yra daug geresnė.
Mūsų krašte, kuriame nėra per daug saulės, labiau apsimoka gaminti šilumą. Kol kas esame dideli šilumos vartotojai. Problema, kad ją reikia sukaupti žiemai, nes vasarą mums jos nereikia. Sekant Danijos, Švedijos ar kitų šalių pavyzdžiu, mums reikia statyti požemines akumuliacines talpas, kuriose įšildomas didelis vandens kiekis ir tada šiluma žiemą panaudoja miesto šildymui. Šis variantas yra mums perspektyvus. Ypač Kaune, kur bus daug pigios šilumos vasarą. Ne tik iš saulės, bet ir iš elektrinių“, – sako V. Lukoševičius. Jis pabrėžia, kad tam reikėtų didelių investicijų.
Kitas pavyzdys iš užsienio – biurai ar butai, kurie vienas kitam perduoda sukauptą šilumą. Tokių galima išvysti Japonijoje. Anot V. Lukoševičiaus, japonai turbūt ėmėsi tokio sprendimo, nes neturi didelių centralizuotų šilumos tiekimo sistemų.
„Skandinavai, kurie turi labai išvystytus tinklus kaip mes, šilumą surenka ne tik vasarą iš įvairiausių vartotojų, kurie ir gamina šilumą. Pavyzdžiui, pats populiariausias būdas surinkti šilumą yra iš serverinių, didelių duomenų kompiuterių, kuriuos aušina ir tą šilumą atiduoti šilumos tiekėjui. Taip vyksta mainai arba keitimasis energija su vartotojais. Tai labai aiški kryptis, kuria bandome eiti, bet tai tik labai pradinėje stadijoje“, – sako V. Lukoševičius.
Dar teks palaukti
Ar realu, kad Kaune ar kokiame kitame Lietuvos mieste greitu metu atsiras šilumos akumuliacinės talpyklos, kurių dėka žiemą pigiau šildysimės? Anot V. Lukoševičiaus, dar teks palaukti. „Daug investavome šilumos ūkyje (tiek šilumos tiekėjai, tiek nepriklausomi gamintojai) į biokuro katilines. Dabar viską numesti ir pradėti naudoti kitą technologiją negalime, nes vyksta paskolų grąžinimai. Bet į naujus biokuro katilus investuojame labai mažai. O naujus projektus planuojama vystyti susijusius su aplinkos energija arba atliekinės energijos panaudojimu. Palaipsniui, ne iš karto“, – akcentuoja pašnekovas.
Greitesniems ir inovatyviems pokyčiams, sako ekspertas, reikia liberalesnės ir skatinančios politikos bei daugiau atsakomybių perkelti savivaldybėms bei atsakingoms įmonėms.
Ir nors kol kas tegalime pasvajoti apie šildymąsi žiemą vasaros šilumos sąskaita, V. Lukoševičius pastebi, kad yra skubesnių problemų.
„Sociologiniai tyrimai rodo, kad didžiausia bėda žmonių šildymo atžvilgiu yra ne kainos, netgi ne suvartojimas, bet labai didelė neteisybė, kuri vyrauja daugiabučiuose. Kaune ypatingai. Įsivaizduokite, 30 metų niekas nekeičia vandens skaitiklių, taip sakau šaržuodamas. Žmonės patys statosi skaitliukus, neaišku, ką jie rodo. Vieni nieko nedaro, kiti juos atsukinėja. Vieni moka už vandenį, kiti – ne. 30 metų besitęsianti tokia betvarkė labai skaudina žmones.
Tas pats su šildymu: vienas butas turi 25–27 laipsnius, gyvena atsidarę langus, kitas gyvena prie 15–17 laipsnių, moka tą patį ir 30 metų niekas nesikeičia. Tai varo į neviltį, o Kaune varo iš daugiabučių į priemiesčius, kad atsikratytų šios kolektyvinės problemos. Tai ne šilumos tiekimo problema, o administravimo, pastatų priežiūros“, – tikina V. Lukoševičius.
Iki Skandinavijos lygio dar yra ką nuveikti
„Kauno miesto savivaldybė suvokia ir pripažįsta būtinybę miestą plėtoti vadovaujantis tvarios plėtros principais, Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos patvirtintais darnios plėtros tikslais (angl. sustainable developement goals), kurių daugelis yra įvardinti ir strateginiuose Kauno miesto planavimo dokumentuose“, – teigia Kauno savivaldybės Plėtros programų ir investicijų skyriaus vedėjas Tadas Metelionis.
Pasiteiravus, ar Kauną galima vadinti darniu, ekologišku miestu, T. Metelionas atsako, kad pastaraisiais metais miesto investicijos į darnios plėtros priemones įrodo, kad Kaunas ne tik deklaruojamais tikslais bet ir veiksmais bei skiriamomis lėšomis siekia tapti darniu, išmaniu miestu.
Tačiau aiškių datų, iki kada visi Kauno daugiabučiai bus renovuoti – nėra. Kaip teigia T. Metelionis tai yra vienas iš mietso starteginių tikslų, tačiau, kad tai būtų įgyvendinta, vien savivaldybės noro neužtenka. „Šį tikslą galima pasiekti tik bendradarbiaujant su partneriais – daugiabučių namų savininkais ir lėšų tokiems projektams administravimą vykdančiomis valstybinėmis agentūromis, VIPA ir BETA.
Savivaldybė, jos turimomis priemonėmis, skatina daugiabučių namų renovaciją ir yra priėmusi sprendimus dėl daugiabučių namų, kurie yra renovuojami, kvartalų, sklypų aplinkos kompleksinio sutvarkymo, o kultūros paveldo pastatuose – dalinai finansuoja fasadų atnaujinimo projektu“, – pasakoja specialistas.
Anot jo, daugiabučių renovacija labiausiai priklauso nuo valstybinės subsidijos nepertraukiamumo ir jos dydžio stabilumo užtikrinimo. „Renovuojant daugiabučius gyventojai vieną iš priemonių gali pasirinkti atsinaujinančius energijos šaltinius, dažniausiai pasirenkami saulės energijos sprendimai karšto vandens ruošimui“, – sako T. Metelionis.
Tačiau svarbiausias klausimas – ar Kaunas seks skandinavams iš paskos ir šildys vandenį vasarą sukaupta šiluma? „Organizuojant centralizuoto šildymo tiekimą pirmenybė visada teikiama atsinaujinantiems energijos ištekliams, sekami vakarų Europos miestų sprendimai ir gerieji praktikos pavyzdžiai teikiant centralizuotą šildymą.
Šildyti vandenį per vasarą sukaupta šilumą artimiausiu metu neplanuojama, tačiau šiuo metu Kauno mieste yra statoma nauja didelio efektyvumo atliekomis kūrenama kogeneracinė jėgainė, kuri veiks kaip nepriklausomas šilumos gamintojas (NŠG) ir dirbant nominaliu apkrovimu generuos apie 70 MW šilumos galią. Be to, tinkle veikia 10 NŠG, kurių bendra galia sudaro 179,5 MW biokuro pajėgumų ir 1 334 MW iškastinį kurą naudojantis pajėgumai (UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ įrenginiai)“, – atsako T. Metelionis.
