Tuo metu tarptautinėje spaudoje daugiau buvo diskutuojama, kaip galima amortizuoti nuostolius verslui ir ar nevertėtų Europai sukurti bendro mechanizmo, kuris absorbuotų tokio pobūdžio neigiamus ekonominius šokus – juk nuostoliai įvairiems ES regionams gali būti visiškai skirtingi. Tuomet ir ES nuomonė būtų vieningesnė, ir daugiau būtų žiūrima pamatinių demokratijos principų. Tačiau čia akivaizdžiai trūksta Lietuvos politikų įdirbio.
Beje, kaltinimais besisvaidantys politikai pamirša, kad per bene 20 metų ir patys labai nedaug padarė mažindami vieno didžiausio prekeivio su Rusija – mūsų valstybės – verslo apimtis. Taip, kalbame apie dujų pirkimą. Žinoma, turime vieną proveržį – gamtinių dujų terminalą – ir tai žingsnis į priekį. Visgi, jau dabar aišku, kad vien jo nepakaks energetinei nepriklausomybei užtikrinti. Tame tarpe ir dėl ojektyvių sąlygų – vis dar nepalankios tarptautinės skalūninių dujų konjuktūros. Todėl neaišku, kodėl nepasirenkamas subalansuotos pasiūlos/paklausos energetinės strategijos vystymo kelias. Terminalas galės patenkinti rinkos dujų poreikį tik sumažinus dujų suvartojimą, o tai padaryti galima, nes vienas didžiausių ir neefektyviausių dujų vartotojų yra centralizuoto šildymo vartotojai.
Visgi renovacija, kaip prioritetinė energetinės nepriklausomybės kryptis, minima retai. Kamuolio perdavimo principu kaltė dėl stagnuojančio proceso stumiama nuo gyventojų prie statybininkų, nuo statybininkų prie bankininkų ar projektuotojų ir taip toliau. Tarkime, verslas deklaruoja statybininkų trūkumą, tačiau Lietuvos darbo rinkos padėtis tai paneigia. Nors Lietuvoje nedarbas šių metų pradžioje ir sumažėjo iki 11,3 proc., tačiau išliko aukštesnis nei ES vidurkis. O remiantis naujausiais Eurobarometro tyrimo duomenimis, Lietuva, pagal nelegaliai dirbančių žmonių skaičių, yra trečioje vietoje visoje ES. Taigi, tas galimas darbuotojų trūkumas – nesunkiai paaiškinamas. Berods kaip ir nėra kliūčių, būtų galima įjungti aukščiausią pavarą renovacijos procesui, dėl dabartinio įvykių konteksto įjungiant ir platesnį ratą institucijų.
Verslui galima pasiūlyti nevieną papildomą paskatos mechanizmą – galbūt ne patį pelningiausią, bet didelio masto projektą, t.y. ne kelis daugiabučius, o kelias dešimtis ar net šimtus, su mažesne rizika bei prieinamu finansavimu (ES fondai). Galima pasitelkti net ir bausmių mechanizmą – pavyzdžiui, už nacionalinės svarbos projektų ignoravimą apriboti dalyvavimą viešuosiuose ar ES projektuose. Taip ar panašiai sukonstruotas mechanizmas, be abejo, būtų daug efektyvesnė tiek ekonominės, tiek ir politinės nepriklausomybės nuo Rusijos materializacija. Tačiau apie papildomas priemones galinčias suaktyvinti šį procesą, kol kas girdėti nedaug.
Beje, diskutuojant dėl galimų nuostolių, yra neprotinga vertinti vien tik tiesioginį ir patį aiškiausią kanalą – užsienio prekybą. Tad mintis, kad šie įvykiai paliestų tik siaurą dalį įmonių – neteisinga. Juk nemažiau pavojingas ir kitas efektas – tarkime poveikis finansų rinkoms. Užsitęsęs „prekybos karas" neabejotinai padidintų įtampą ir pasaulio finansų rinkose, o tai būtų dar vienas smūgis sparčiai augančių ekonomikų regionui. Didesnį neigiamą poveikį pajustų šalys, turinčios didelę priklausomybę nuo išorinio finansavimo – tai yra tos, kurioms būtina skolintis ir finansuoti tiek esamas, tiek ir praeityje sugeneruotas skolas. Todėl grėsmės iš rytų dėl globalizacijos poveikio gali Lietuvą pasiekti ir iš vakarų bei paveiktų daug didesnę verslo dalį nei manoma dabar.