Atsakius į šį klausimą paaiškėja, kodėl Lietuvoje vėjo energetikai turi tekti svarbesnis vaidmuo. Nors Lietuvoje gajus mitas, kad vėjo energija yra brangi, iš tiesų tai viena pigiausių elektros energijos rūšių šalyje ir ji, naudojama kartu su kitomis elektros energijos rūšimis bei turint elektros jungtis su kitomis šalimis, gali vaidinti daug didesnę rolę negu dabar. Kad išsiaiškintume, kodėl taip yra, pradėti reikėtų nuo supratimo, kas sudaro elektros kainą.

Kas iš tiesų sudaro elektros kainą?
Elektros kainos struktūra www.energin.lt grafikas

Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, kad VKEKK patvirtino, jog elektros energijos įsigijimo kaina kitąmet bus 16,85 ct/kWh. Elektros energijos įsigijimo kaina – tai importuojamos ir Lietuvoje gaminamos elektros kainos vidurkis. Kadangi galutinė elektros energijos kaina vartotojams bus 47,4 ct/KWh, ši elektros energijos įsigijimo kaina sudarys vos trečdalį galutinės kainos, kurią sumokės vartotojai. Apie 12 ct/kWh elektros kainos sudarys skirstymas, perdavimas ir sisteminės paslaugos, 7,14 ct/kWh – viešuosius interesus atitinkančios paslaugos (VIAP). Likusią dalį sudaro PVM.

Šiuo metu mažiausia aukcione vėjo jėgainių parkų vystytojų pasiūlyta fiksuota elektros energijos gamybos kaina yra 24 ct/kWh. Tai didesnė kaina negu planuojama kitų metų elektros energijos biržos kaina, o skirtumas padengiamas iš VIAP fondo. Atrodytų, vėjo energija nėra tokia jau ir pigi, jei viršija biržos kainą. Tačiau būtina žinoti, kad šiuo metu apie 70 proc. visos sunaudojamos elektros energijos Lietuva importuoja iš Rusijos, Latvijos, Estijos, taip pat iš Skandinavijos šalių per „Nordpool“ biržą. Būtent kitose šalyse gaminamos energijos kaina didele dalimi lemia ir elektros įsigijimo kainą Lietuvoje: importuojama elektra mūsų šaliai kainuoja gerokai pigiau negu beveik visa mūsų pačių pasigaminama elektra, ypač tai pasakytina kalbant apie termofikacines elektrines arba Elektrėnų elektrinę.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl kitose šalyse elektros energija yra tokia pigi. Atsakymas į šį klausimą paprastas – didžioji dalis elektros ten gaminama senos statybos, jau keletą dešimčių metų veikiančiose elektrinėse. Tai gali būti tiek atominės, tiek šiluminės, tiek hidro ar kitokios elektrinės. Jeigu tokia pati elektrinė Lietuvoje ar kitur būtų statoma dabar, joje gaminama elektra kainuotų gerokai brangiau dėl vienos paprastos priežasties: reikėtų pasiekti, kad investicijos į elektrinę atsipirktų. Jei nauja elektrinė kainuotų, tarkime, 1 milijardą litų, šią sumą bei palūkanas kartu su kuro ir eksploatacinėmis išlaidomis tektų įskaičiuoti į gaminamos elektros kainą. Tai paaiškina, kodėl vienintelė šiuo metu Lietuvoje veikianti elektrinė, gaminanti išties pigią energiją ir ją pardavinėjanti rinkos kaina, yra Kauno hidroelektrinė: šiai elektrinei kuras nekainuoja, nes elektrą gamina atsinaujinanti hidroenergija, ji statyta dar sovietmečiu, ir ją eksploatuojant iš esmės jau nebereikia galvoti apie investicijų atsipirkimą, užtenka mokėti darbuotojams atlyginimus, prižiūrėti įrenginius ir dengti kitas einamąsias išlaidas. Tačiau Kauno hidroelektrinė, deja, patenkina tik mažą dalį Lietuvos elektros energijos poreikio.

2015 m. pastačius jungtis, Lietuva teoriškai beveik visą reikalingą elektrą galės importuoti iš kitų ES šalių, tačiau šis būdas nėra toks racionalus, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taip elgdamiesi mes visada būtume priklausomi nuo kitų valstybių. Be to, uždarant senas elektrines ir investuojant į naujas, ir kitose šalyse elektros kaina gali kilti. Elektros importas iš Rusijos turi savų problemų – jis priklausomas nuo politinių srovių šioje šalyje ir yra nestabilus. Be to, elektros importas blogina šalies importo-eksporto balansą ir mažina šalies bendrąjį vidaus produktą, juk elektra yra tokia pati prekė kaip ir bet kuri kita ir ji įeina į BVP sudėtį. Todėl neišvengiamai būtina kalbėti ir apie savo elektros generaciją – vienintelį būdą siekti energetinės nepriklausomybės ir išvengti nuolatinio kainų svyravimo. Vėjo elektrinėse gaminamos elektros kainą reikia lyginti su kitomis galimomis alternatyvomis, pvz., su dujomis kūrenamomis elektrinėmis, veikiančiomis Lietuvoje, kurios dabar sudaro didžiąją dalį Lietuvoje gaminamos elektros energijos. Čia ir pastebėsime, kad vėjo elektrinėse gaminamos energijos kaina yra akivaizdžiai mažesnė.

Vėjo energijos kainų palyginimas su šiluminių elektrinių energijos kaina

VKEKK lapkričio 22 d. nutarimu patvirtintos Vilniuje ir Kaune veikiančių šiluminių elektrinių elektros supirkimo kainos svyruoja nuo 29,07 ct/kWh iki 38,81 ct/kWh. Lietuvos elektrinės Elektrėnuose gaminamos elektros energijos supirkimo kaina yra dar didesnė: 50,84 ct/kWh. Vien pastoviosios Elektrėnų elektrinės sąnaudos sieks 16,34 ct/KWh, o kintamosios jos sąnaudos – dar didesnės. Taip yra dėl aukštų kuro, kuriuo varomos šios elektrinės, kainų. Tai vienas pagrindinių iš vėjo gaminamos elektros energijos pranašumų prieš termofikacinių elektrinių gaminamą energiją – ji nėra priklausoma nuo kuro kainos ir kuro importo.

Gali atrodyti, kad skirtumai nėra dideli, tačiau reikia suvokti, kad lyginant skirtingas elektros energijos gamybos rūšis reikia lyginti ne visą elektros energijos gamybos kainą, bet tai, kiek vienoje ar kitoje elektrinėje pagaminta elektros energija yra brangesnė už rinkos kainą, t.y. kiek ji papildomai kainuoja vartotojams. Jei rinkos kaina, kaip jau minėta, kitąmet sieks 17 ct/kWh, o vėjo elektrinės aukcionuose elektrą parduos už 24 ct/kWh, tai viena papildoma kilovatvalandė papildomai kainuos 7 ct, kurie bus sumokėti iš VIAP biudžeto, įtraukto į galutinę elektros energijos kainą. Tuo tarpu jei šiluminė elektrinė elektrą parduos už, sakykime, 31 ct/kWh, papildomai sumokėti už kiekvieną tokioje elektrinėje pagamintą kilovatvalandę jau teks 14 ct – dvigubai daugiau. Lietuvos elektrinės Elektrėnuose atveju šis skaičius yra dar didesnis.

Paslėpti energijos gamybos kaštai

Dar vienas svarbus aspektas, į kurį noriu atkreipti dėmesį – tai vadinamieji paslėpti elektros energijos gamybos kaštai. Jie nebūtinai atsispindi elektros energijos galutinėje kainoje vartotojams, tačiau vartotojai ją sumoka kitais būdais. Pavyzdys: šiluminės elektrinės į aplinką išmeta anglies dvideginį ir kitus teršalus. Jei netoli elektrinės gyvenantys žmonės dėl jos išmetamų teršalų dažniau serga kvėpavimo takų ir kitomis ligomis, visuomenė už tos elektrinės veiklą papildomai sumoka per biudžetą, skiriamą sveikatos apsaugai. Branduolinės energetikos atveju, be avarijos tikimybės, iškyla ir elektrinės uždarymo klausimas. Matome, su kokiomis problemomis susiduriame uždarydami Ignalinos AE, nors didžioji dalis lėšų skiriama ne iš Lietuvos biudžeto, o iš ES fondų. Ir tai tik trumpojo laikotarpio išlaidos – yra ir, pavyzdžiui, atliekų saugojimo problemos, kuo teks rūpintis tūkstančius metų.

Dar viena paslėpta problema – klimato kaita ir šiluminių elektrinių indėlis į ją. Pasauliui vis labiau kovojant su šia problema, sudaromi įvairūs tarptautiniai susitarimai, ribojantys teršalų ir žalingų medžiagų išmetimą. Realu, kad kova su aplinkos tarša ateityje bus dar labiau sugriežtinta, ir aplinką teršiančios elektrinės turės pirkti taršos kvotas ar mokėti baudas. Tai, žinoma, taip pat atsispindės elektros energijos kainoje. Su vėjo energetika tokių bėdų neiškyla.

Kalbant apie neatsinaujinančią energiją, aktualus ir kuro kaštų klausimas. Šiluminėms elektrinėms reikia kuro, jį importuodami, esame priklausomi nuo įvairių politinių ir ekonominių veiksnių tiek gretimose valstybėse, tiek pasaulyje. Pavyzdys – naujas ir modernus Elektrėnų elektrinės blokas, kainavęs 1,3 mlrd. litų: dabar jame elektros gaminti tiesiog neapsimoka, nes dujų kainos yra didelės. Atsinaujinanti energetika šios problemos nesukelia.

Kas VIAP sudaro dabar?
VIAP struktūra www.energin.lt grafikas

Grįžkime prie VKEKK nutarimo dėl kitų metų elektros energijos kainos. 2014 m. numatomas sukaupti VIAP fondas, kuris, kaip jau minėta, sudaro beveik šeštadalį galutinės elektros energijos kainos, yra 684 mln. litų. Iš šio fondo visiems atsinaujinantiems energetikos ištekliams tenka vos 215 mln. litų. Tuo tarpu Lietuvos elektrinei Elektrėnuose tenka 268,179 mln. litų, kitoms termofikacinėms elektrinėms – dar 94,053 mln. litų. Ir tai yra visų mūsų, mokesčių mokėtojų pinigai, skirti padengti kainų skirtumą tarp termofikacinėse elektrinėse gaminamos elektros energijos savikainos ir realios rinkos kainos. Šie mokesčiai atsispindi ir bendroje galutinėje elektros energijos kainoje.

2013 m. VIAP fondas buvo dar didesnis – 923 mln. litų, o atsinaujinančiai energijai iš jo teko tik 184 mln. litų. Paskaičiuokime paprastai, kas būtų, jei visas VIAP fondas šiemet būtų buvęs sunaudotas remti vėjo energetikai. Kadangi elektros kaina rinkoje šiemet siekė 16,13 ct/kWh, o aukcionuose pasiekta mažiausia elektros gamybos vėjo jėgainėse kaina – 24 ct, tai reiškia, kad už kiekvieną papildomą vėjo jėgainėje pagamintą kilovatvalandę iš biudžeto būtų tekę sumokėti maždaug 8 centus. Už 923 mln. litų vėjo jėgainėse būtų buvę galima pagaminti apie 11,5 TWh energijos. 2012 m. visa Lietuva suvartojo 10,6 TWh elektros energijos, taigi, vėjo elektrinėse pagaminta energija teoriškai galėjo padengti visą Lietuvos energijos poveikį nedidinant elektros kainos.

Kodėl turėtume plėtoti vėjo energetiką Lietuvoje

Aukščiau pateikti skaičiavimai – teoriniai, bet gerai iliustruojantys situaciją. Žinoma, šaliai vien vėjo energijos neužtektų, kadangi vėjas kai kuriomis dienomis pučia, o kai kuriomis ne. Tiesa, iš dalies šią problemą išspręs įsijungimas į europinius elektros tinklus. Kai turėsime elektros jungtis su Lenkija ir Švedija, elektros perteklių bus galima parduoti, o kai elektros trūks – pirkti rinkos kainomis. Bet, manau, galima užtikrintai sakyti, kad Lietuvos elektros energijos struktūroje vėjo energija turi vaidinti gerokai didesnį vaidmenį negu dabar.

Vėjo jėgainių technologijos tobulėja, ir atotrūkis tarp rinkos kainos ir elektros energijos gamybos kainos jose ir toliau mažės. Fiksuota kaina vėjo elektrinėse, pagal dabar galiojančią tvarką, išliks tik 12 metų, po to jos elektrą gamins ir pardavinės rinkos kaina. Investicijas į naujas elektrines remia visos Europos valstybės.

Vėjo jėgainės iškilti gali ne tik sausumoje. Jūrų vėjo jėgainės vis aktyviau plėtojamos Vakarų Europoje, susidomėjimas jomis jau matomas ir Lietuvoje. Jūroje esama daug laisvų plotų ir nekyla nepatogumų gyventojams, be to, jūroje pučia stipresnis vėjas ir jėgainės dirba efektyviau. Dabartinės jūrų vėjo jėgainės gali būti statomos iki 50 m gylyje. Būtent Baltijos jūra yra labai palanki jūrų vėjo jėgainių statybai – čia nebūna stiprių potvynių, audrų. Todėl jėgainių statyba Baltijos jūroje būtų logiškas tolimesnis žingsnis, ypač žinant, kad yra ir potencialių investuotojų. Tereikia, kad žalią šviesą uždegtų valdžia, patvirtindama jūrų teritorijų panaudojimo bendrąjį planą ir rasdama jame vietos jėgainėms.

Sausumos vėjo ir jūrų vėjo energetika kartu nesunkiai galėtų patenkinti beveik 50 proc. Lietuvos elektros energijos poreikio. Iliustruosiu situaciją: artimiausiu metu Lietuvoje iškilsiančių naujų vėjo jėgainių galingumas turėtų siekti 800 MW, jos pagamins apie 2 TWh elektros energijos. Tuo tarpu jūros vėjo jėgainių galingumas potencialiai galėtų siekti bent 600 MW, jos per metus pagamintų beveik 2,5 TWh elektros energijos. Kartu jos pagamintų apie 4,5 TWh elektros energijos. Kaip jau minėjau, pernai Lietuva suvartojo 10,6 TWh elektros. Taigi, vėjo energija gali padengti beveik pusę šio kiekio.

Vėjo jėgainių gaminama energija gali tapti Lietuvos energetikos pagrindu ateityje. Ji turi būti derinama su kogeneracinėmis biomasės elektrinėmis. Tomis dienomis, kuomet Lietuvoje stipraus vėjo nebūtų, elektrą, esant jungtims, bus galima pirkti iš kitų valstybių. Naujasis Elektrėnų blokas kartu su SGD terminalu gali užtikrinti energetinę nepriklausomybę kritiniu atveju. Vėjo energija jau dabar yra viena pigiausių elektros energijos rūšių Lietuvoje. Technologijos ir toliau pinga, nėra paslėptų kaštų, tad turime ką išnaudoti. Viskas, ko tereikia sėkmingai tolesnei jos plėtrai ir investuotojų, kurie pasirengę atlikti tyrimus savo lėšomis, pritraukimui – padidinti kvotas naujoms vėjo elektrinėms ir uždegti žalią šviesą vėjo jėgainėms jūroje.