Idėjų badas
Idėjų negausu. Panašu, kad kūrybinė krizė, perimta iš ankstesnės Vyriausybės, tebesitęsia ir nei ankstesnė, nei ši vyriausybės nežinojo ir toliau nežino ką daryti su įsisenėjusiomis šilumos ūkio bėdomis. Blogai, kai bandoma spręsti problemas vien politiniuose rūmuose, nesitariant nei su specialistais, nei viešai konsultuojantis su visuomene.
Jeigu biokuro plėtra yra perspektyvi ir patikrinta kryptis, tai kitų priemonių vertė ne tokia aiški ar tiesiog abejotina. Valstybinės šilumos ūkio įmonės steigimas yra vien muzikantų persodinimas orkestre, beje galintis išderinti muziką. Kodėl manoma, kad sugrąžinus šilumos ūkius valstybės įmonei „Lietuvos energijos“ sudėtyje, joje atsiras profesionali ir veiksminga vadyba? Kas dirbs naujoje įmonėje, turint galvoje, kad visa šilumos ūkio praktika ir patirtis šiandien sutelktos savivaldybėse? Čia nekalbu apie naujus etatus, kuriuos užimti norinčiųjų pakaks, bet apie šilumos ūkį išmanančius specialistus, iš kurių galima laukti ko nors realaus, o ne vien veiklos imitavimo. „Lietuvos energijoje“, nuo kurios šilumos ūkis buvo atskirtas 1997 m., tokių žmonių seniai nebėra. Apie Energetikos ministerijos specialistų, dirbančių šiam sektoriui, kompetenciją atsargiau būtų neužsiminti. Greičiausiai kadrai būtų komplektuojami iš absolventų, kuriems iki tikro darbo pradžios dar reikėtų bent 5 metus kaupti praktines žinias ir patirtį.
Nemažai savivaldybių visai gerai susitvarkė savo šilumos tiekimo sistemas ir galėtų būti sektinais pavyzdžiais kitiems. Ignalina, Molėtai, Tauragė, Utena, Varėna, Plungė, Širvintos, Radviliškis ir tai dar ne visi pavadinimai. Ką jose norima reformuoti ir ar to reikia ? Jeigu Vilnius nesugeba išspręsti savo šilumos ūkio bėdų, o Vilniaus taryba maloniai leidžia laiką tarpusavio rietenose, tai nereiškia, kad už Vilniaus nesugebėjimą tvarkytis privalo atsakyti visi. Kitų savivaldybių pasiekimai neturi būti aukojami į bendrą reformos aukurą.
Pradėti reikia nuo problemų
Kalbėti apie reformą abstrakčiai netinka. Reformos daromos ne dėl reformų ir veiklos demonstravimo rinkėjams, o siekiant išspręsti esamas bėdas. Bet panašu, kad tikslesnio šių bėdų įvardinimo vyriausybė neturi.
Kokios didžiausios mūsų šilumos ūkio bėdos (pradedant nuo didžiausių) ?
1) Nėra individualaus šilumos reguliavimo ir individualios apskaitos priemonių pagrindinėje daugiabučių namų masėje;
2) Nekokybiškai aptarnaujamos daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos;
3) Nekokybiška šilumos kainodara. Netinkama kogeneracinių jėgainių kainodara;
4) Silpnas strateginis planavimas, nėra sąnaudų-naudos analizės investicijoms;
5) Per daug šilumos gaminama iš gamtinių dujų, per mažai iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių.
Dėl išvardintų problemų ir jų vietos reikšmingumo skalėje galima diskutuoti, bet priėmus sąrašą už pagrindą, iš jo sektų, kad pagrindinės problemos yra ne šilumos tiekimo, o vartojimo pusėje. Dešimtbalėje sistemoje šilumos tiekimą vertinčiau 6 balais, tuo tarpu vartojimo pusei negalima duoti daugiau 3 balų. Šilumos tiekimo sistemos mūsų šalyje nėra blogos, o nemažoje dalyje savivaldybių jas galima vertinti kaip pakankamai geras. Tuo tarpu daugiabučių namų šilumos ūkiai pagrindinėje namų masėje neatlaiko jokios kritikos. Pradedant nuo to, kad gyventojai faktiškai yra paversti šildymo sistemų įkaitais, neturėdami galimybių prisitaikyti savo buto šildymo pagal poreikius ir finansines galimybes (jei norite pasišildyti daugiau, turite organizuoti namo gyventojų apklausą ir gauti daugiau kaip pusės palaikymą jūsų kukliam norui – ar tai nepanašu į anekdotą ?).
Baigiant tuo, kad šilumos punkto savininkai neturi teisės įeiti į savo šilumos punktą, o šildymo sistema aptarnaujama pagal principą „nesikišk, kol kas nors nesulūžo ar koks įkyriai besiskundžiantis gyventojas neperšalo“. Kokie darbai daromi šilumos punkte ir ar kas nors ten išvis daroma, - ši paslaptis lieka už užrakintų punkto durų. Apie tai, kad aptarnaujantys daugiabutį namą šilumininkai privalėtų kartas nuo karto apklausti gyventojus dėl jų butų šildymo kokybės, rūpestingai reguliuoti šildymo sistemą, pastebėti jos trūkumus ir ką reikėtų pertvarkyti bei reguliariai teikti rekomendacijas butų savininkams, nėra ir kalbos.
Tačiau apie vartojimo pusę reformatorių vizijose neužsimenama.
Žalia šviesa ten, kur turi degti raudona
Matyt, galvojama, kad daugiabučių vidaus problemas išspręs naujoji daugiabučių namų modernizavimo programa, dėl kurios jau tiek prisigirta avansu. Deja, joje individualaus šildymo reguliavimo ir apskaitos priemonių įdiegimas neprivalomas. T.y., galite šias priemones daryti, galite ir nedaryti. Dažniau ir nedaroma. Teko dalyvauti susirinkime dėl daugiabučio renovacijos, kuriame pristatantys investicinį projektą žmonės apibūdino šias esmines priemones maždaug kaip „žaidimą“.
Programą įgyvendinanti Aplinkos ministerija ir jai pavaldi Būsto energijos taupymo agentūra pagrindinį dėmesį skiria namo dėžutės šiltinimui, o energetika, kurioje reikia gerokai daugiau žinių, paliekama menkai išmanančių gyventojų nuomonei. Negana to, jiems dar išaiškinama, kad individuali apskaita yra žaidimas. Tuo tarpu Energetikos ministerija apskritai į programą nesikiša. Kodėl ?
Energijos efektyvumo direktyva 2012/27/EU nustato, kad šalys-narės privalo iki 2016 m. pabaigos įdiegti individualius šilumos skaitiklius visuose daugiabučių namų butuose. Ten kur tokia rekonstrukcija techniškai neįmanoma arba neatsiperkanti, kiekvienam radiatoriui privalės būti įrengtas šilumos daliklis. Jei ir to nepadarysime iki nustatyto termino, teks Briuseliui įrodinėti, kad ir šilumos dalikliai yra neatsiperkanti priemonė. Vyriausybė jau gali pradėti rengti tokio rašto projektą.
Neveiklumą pateisinti būtų nelengva. Vokietijoje jau nuo 1989 m įstatymu nustatyta, kad ne mažiau 50 proc. šildymui suvartotos šilumos pastatuose su centrine šildymo sistema privalo būti paskirstyta vartotojams proporcingai jų suvartojimui. Tai privaloma ir išimčių nenumatyta. Jeigu pastato savininkas nesilaiko šios nuostatos ir patalpose neįrengia reikalaujamų individualios apskaitos priemonių (šilumos skaitiklių ar daliklių), patalpų nuomininkas turi teisę neapmokėti 15 proc. nuo jam pateiktos sąskaitos už šildymą. Iš to sektų, kad pagal Vokietijos patirtį individualių šilumos apskaitos priemonių įrengimas sutaupo bent 15 proc. šilumos. Būtų labai įdomu sužinoti, kad Lietuvoje tie dalykai neatsiperka ir kodėl.
Gal raštais ir pavyktų atsirašyti. Bet argi vyriausybei nebūtų gėda dėl nekompetencijos ir neveiklumo ?
Kaip pasiekti daugiau konkurencijos
Grįžtant prie šilumos tiekimo, perspektyvia kryptimi atrodo alternatyvių arba papildomų šilumos šaltinių įrengimas pačiuose pastatuose. Daugiabučio namo šilumos punkte, priestate ar ant stogo įrengiami nedidelės galios šilumos gamybos įrenginiai. Tai gali būti šilumos siurbliai, saulės kolektoriai, o blogesniuose variantuose - paprasti dujų ar medienos granulių katilai. Šie įrenginiai gamina šilumą vien tik to pastato poreikiams ir veikia tada, kai aplinkos sąlygos palankios (oras-vanduo šilumos siubliai, saulės kolektoriai) arba kai iš šilumos tinklų perkamos šilumos kaina tampa nekonkurencingai didelė. Didelių apkrovų metu šaltuoju laikotarpiu šių įrenginių nepakaktų arba jie išvis neveiktų, todėl apkrovą padengtų miesto šilumos tinklai. O kai sąlygos palankios, alternatyviais įrengimais šiluma būtų pagaminama pigiau ir iš šilumos tinklų perkama atitinkamai mažiau.
Tokioje schemoje nuo šilumos tinklų neatsijungiama, o šilumos tinklai tampa vienu konkuruojančiu šilumos šaltiniu kelių šaltinių optimaliame derinyje, pastatui reikalingą šilumą pagaminančiame mažiausiomis sąnaudomis. Reikalingos investicijos neatrodo didelės. Dėl jų nuspręsti turėtų specializuotos kompanijos, dirbančios ESCO principu (investuojančios iš savų lėšų, o investicijos susigrąžinamos ir pelnas uždirbamas per sutartą laikotarpį iš šilumos sutaupymų).
Nauda vartotojams susidarytų per mažesnes šilumos kainas, ypač smarkiai sumažėjančias pasibaigus sutarčiai, kai iš pastato pasitraukia investuotojas ir įrenginiai palieka vartotojo nuosavybėje. Kad tokia galimybe susidomėtų ir šilumos tiekėjai, juos galima įtraukti į naudos paskirstymą tarp vartotojo, investuotojo ir tarpininkaujančio šilumos tiekėjo.
Reikalingos įstatymo pataisos yra registruotos Seime. Besidomintieji gali rasti daugiau informacijos čia.
Šilumos ūkio vizija
Aprašytą modelį įgyvendinus platesniu mastu, atsirastų tokios pasekmės:
pigesnė šiluma – nauda vartotojui;
atsinaujinančios energijos platesnis panaudojimas – švaresnė energija;
didesnis elektros energijos poreikis;
sumažėję šilumos pardavimai centralizuotose šilumos tiekimo sistemose (CŠTS);
CŠTS reikšmės persislinkimas link rezervinės galios užtikrinimo sistemų. Daug CŠTS nešildymo sezono metu būtų stabdomos;
su tuo susijęs dvinario tarifo įsigalėjimas;
su tuo susijęs verslo pasitraukimas iš CŠTS;
nepalankus kogeneracinių elektrinių scenarijus dėl apkrovos trūkumo;
palanki aplinka gerai suprojektuotai atominei elektrinei.
Kaip mums pasikviesti A. Merkel ?
Su kai kuriais pasiūlymais ir su vartotojų organizacijomis jau prieš metus bandėme prisibelsti pas valdžią.
Pas premjerą patekti nepavyko. Ministro pirmininko patarėjas energetikai T.Garasimavičius budriai saugojo premjero ramybę, o jam perduotų mūsų pasiūlymų likimas nežinomas.
Pas energetikos ministrą patekti nepavyko. Ministro ramybė taip pat buvo jo aplinkos kruopščiai saugojama. Pasiūlymų nebeteikėme, nes nebemanėme, kad jie gali būti kam nors įdomūs.
Aplinkos ministerijoje būdavome priimami ir netgi paties ministro. Deja, mūsų nuolatinės iniciatyvos smarkiai sustiprinti daugiabučio namo savininkų atstovo (įgaliotinio) institutą, kad namuose atsirastų daugiau savivaldos ir išmanymo apie namo reikalus, tame tarpe ir apie renovaciją, šildymo sistemų modernizavimą bei priežiūrą, atgarsio nerado.
Šilumos ūkio įstatymo 6 str. nustatyta, kad pasiūlymus svarbiais valstybės šilumos ūkio strategijos klausimais energetikos ministrui teikia visuomeniniais pagrindais veikianti šilumos taryba, apjungianti visas suinteresuotas puses – valstybės, savivaldybių, tiekėjų, vartotojų. Bet ta taryba jau seniai nebeegzistuoja, o Energetikos ministerijai nuolat pritrūksta jėgų ją atgaivinti. Įdomu – kas tada pataria energetikos ministrui ir kaip tada projektuojamos reformos ? Buvusiam energetikos ministrui patarimų nereikėjo, atrodo, kad jų nepasigenda ir dabartinis.
LR Prezidentė savo pareiškime dėl dalyvavimo naujuose Prezidento rinkimuose paminėjo valstybę griaunančias ir grobstančias jėgas bei oligarchinius darinius. Bet tos jėgos ne kažkokiuose mistiniuose oligarchuose, o pačioje valdžioje. Ir jos labai kasdienės. Tai nekompetencija, diletantizmas ir tingėjimas. Žvelgiant į energetiką, jau gerą dešimtmetį mus valdo viena Diletantų partija, vien tik keisdama demokratų, konservatorių ar liberalų iškabas.
Ir kol tautininkai ir patriotai kalba apie negerą ES įtaką Lietuvai ir piktinasi dėl nacionalinio suvereniteto praradimų, man ateina į galvą mintis – kaip būtų gerai pasisamdyti kanclerę A.Merkel, kad ji bent porą metų pavadovautų Lietuvai.