Nesibaigiančios batalijos šiuo klausimu, prasidėjusios nuo 2011 m rudens, gali būti pavyzdžiu kaip nekompetentingai valdoma mūsų valstybė. Prezidentės inicijuotos Šilumos ūkio įstatymo pataisos nuo 2011 m lapkričio 1 d. uždraudė šilumos tiekėjams tiekti daugiabučiam namui šilumą ir kartu dirbti to namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju. Nuo to laiko šios įstatymo nuostatos jau buvo tiek sykių “remontuojamos”, kad norom nenorom peršasi klausimas – ar ne klaidinga pati draudimų idėja ?
Skirtingai nuo šilumos tiekimo veiklos su natūralios monopolijos požymiais šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugos perkamos paprasčiausioje ir visai eilinėje rinkoje. Nepatiko vienas prižiūrėtojas, nepatiko paslaugų kaina, - nutrauki sutartį ir per mėnesį pasirenki kitą prižiūrėtoją ir kitą kainą. Jei tik turi iš ko pasirinkti. Atrodo kas gali būti paprasčiau - užtikrink tik gerai veikiančią rinką. Paklausa didžiulė – šalyje netoli 40 tūkst. daugiabučių.
O su pasiūla blogiau. Priežiūros paslaugas tikrąja to žodžio prasme užsigrobė daugiabučius namus administruojančios įmonės. Ten kur monopolijos neturi būti nei kvapo, ten dominuoja daug mažų monopolijų. Fiziniai asmenys, galintys teikti paslaugas šioje rinkoje, rengiami labai vangiai. Tuo tarpu idealus variantas - kai daugiabučio šilumos ūkį prižiūri to paties namo gyventojas, turintis kvalifikacinį atestatą, sudaręs sutartį su to namo bendrija ar administratoriumi ir už paslaugas gaunantis keletą šimtų litų iš namo sąskaitos.
Tai kodėl pagrindinis dėmesys neskiriamas tokių žmonių paruošimui ir normalios rinkos sukūrimui ? Bet vietoje to arba atsišnekama gąsdinimais “o ką darys tas vienas prižiūrėtojas, jei šaltą žiemą suges cirkuliacinis siurblys ?”, arba jau ir taip menka priežiūros paslaugų pasiūla sumažinama, įvedant papildomus draudimus šilumos tiekėjams ir visiems jų giminaičiams. Nuo kada rinka plėtojama jos ribojimu ? Juk tarsi nedraudžiama kokiai nors statybinių medžiagų įmonei dar ir užsiimti namų statyba ar remontu.
Nesakau, kad šilumos tiekėjas visada bus geriausiu prižiūrėtoju. Gali būti įvairių situacijų. tame tarpe ir tokių, kai tiekėjas piktnaudžiauja savo padėtimi. Bet gali būti ir priešingų atvejų. O techninių galimybių, išmanymo lygiu, patirtimi su šilumos tiekėju nedaug kas gali varžytis. Bet kuriuo atveju patys namo savininkai turi nuspręsti – ar verta jiems rinktis šilumos tiekėją prižiūrėtoju, ar ne. Ne šalies įstatymų leidėjas, o patys rinkos dalyviai. Tuo labiau, kad tokių įstatymų iniciatoriai retas kuris gyvena daugiabutyje ir vargu ar yra buvę šilumos punkte. Todėl jų įstatyminė nuostata “mes žinome kaip jums geriau” vertintina kaip per didelio ir niekuo nepagrįsto pasitikėjimo apraiška.
Taigi, dėl paslaugų pirkimo turi nuspręsti pats namas. Ir čia ateiname į dar vieną, per dešimtmečius neišspręstą bėdą. Kaip taisyklė, daugiabučiame name nėra nei specialistų, nei žinių, nei patirties, nei pasitikėjimo kaimynais. Kaipgi priimti sprendimą bet kuriuo sudėtingesniu klausimu, kai gyventojų susirinkime tegalima įsitikinti, kad nei vienas balso savininkas normaliai dalyko nežino, bet užtat žino, kad jį norima apvogti ar kaip kitaip nuskriausti ?
Visus praėjusius metus ši problema buvo sprendžiama “iš viršaus”, principu “žmogau, valdžia viską žino ir nuspręs už tave”. Renovacijos modeliai ir variantai “nuleidžiami iš viršaus”. Šilumos ūkio prižiūrėtoją parenka namo administratorius, paprastai daug nesiafišuodamas ir į šias pareigas kukliai pasiskirdamas pats save. O kas negali prižiūrėti, nusprendžia įstatymų leidėjas. Todėl dauguma daugiabučių vis dar panašūs į neseniai gimusius vaikelius, niekaip neišlipančius iš lopšio.
Per dešimtmečius nei vieno žingsnio teisinga linkme – stiprinant namo savarankiškumą ir savivaldą. Bendrijų kūrimasis jau seniai sustojo, kadangi bendrijos modeliui tinka ne kiekvienas namas. Tam reikia aktyvesnių, labiau ūkinio mąstymo ir panašesnių finansinių galimybių gyventojų bendruomenės, kas dažniausiai pasitaikydavo buvusiuose kooperatiniuose namuose. Reikia ir gero bendrijos pirmininko, kitaip bus problemų. Bet ten, kur nėra bendrijų, reikia paskatinti susikurti neformalioms daugiabučio namo gyventojų bendruomenėms, atstovaujamoms gyventojų išsirinkto patikėtinio, atstovo ar įgaliotinio. Tinkamai apmokius šiuos gyventojų pasitikėjimą turinčius atstovus namo tvarkymo žinių, suteikus jiems tam tikras teises ir atlygio galimybę, galima bent jau pusėtinai susitvarkyti patiems, nelaukiant kol aukščiausioji valdžia vėl sugalvos eilinį bandymą su žmonėmis.
Atrodytų, kad elementarios priemonės. Bet jau eilę metų tokios iniciatyvos neranda atgarsio nei Seime, nei Vyriausybėje, nei Aplinkos ministerijoje. Kokia dar savivalda ? Tvirta ranka – štai ko jums reikia. Tą žinome geriau už jus.