Daugiau nei 80 proc. visos biomasės yra sukaupta Lietuvos miškuose. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, kirtavietėse susidaro apie 2,5 mln. kub. m miško kirtimo atliekų. Nepažeidžiant ekologinės pusiausviros iš kirtaviečių būtų galima išvežti apie 750 tūkst. kub. m. Praėjusiais metais miškų urėdijos pardavė apie 75 tūkst. kub. m. Nors pasaulyje sugalvota metodų kaip panaudoti energetiškai vertingą kelmų medieną, Lietuvoje šiandien biokurui nesunaudojamas nė vienas kelmas.
Viena pirmųjų miško kirtimo atliekas biokurui pradėjo ruošti Trakų miškų urėdija. Praėjusiais metais urėdija pardavė apie 5,8 tūkst. kub. m miško kirtimo atliekų. Atliekas iš urėdijos perka dvi biokurą gaminančios įmonės, nemaža dalis šio biokuro keliauja į sostinę šildančios bendrovės prieš keletą metų įrengtą 60 MW galios biokuro katilą.
Urėdijai biokuro ruošimas nėra labai pelninga veikla. Atsiskaičius už darbus rangovų bendrovėms, urėdijai lieka vos 3-5 Lt/kub. m. Biokuro ruošimo savikaina - apie 30-35 Lt/kub. m. Pasak Trakų miškų urėdo pavaduotojo Dainiaus Taukio, tokia urėdijai nepalanki situacija susiklostė dėl to, kad pasirašant sutartis ir skaičiuojant tokių darbų įkainius nesitikėta, jog biokuro gamyba taip smarkiai išaugs. Kitąmet, sudarant naujas sutartis, sąlygos bus koreguojamos, išlaidas tikimasi sumažinti ir pačiai urėdijai įsigyjant specialią šiems darbams tinkamą techniką.
Skaičiuojama, kad be žalos ekosistemoms iš Trakų urėdijos miškų būtų galima išvežti apie 7 tūkst. kub. m miško kirtimo atliekų. Skurdžiose augavietėse kirtimo atliekos turi būti paliekamos, kad gerintų dirvožemį.
Trakų miškų urėdijoje geros sąlygos biokuro ruošimui: sausos augavietės, geri keliai. Kad surinkėjams būtų lengva pasiimti kirtimo atliekas, jos didelėmis rietuvėmis kraunamos prie kelių. 2-3 mėnesius stovinčios rietuvės pritraukia ir piktadarių dėmesį.
Energetikai - tik tai, kas nebetinkama maistui
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro direktorius Zenonas Dabkevičius pastebi, kad didelis biokuro potencialas slypi ir žemės ūkyje. Jis įsitikinęs, kad energiją galima išgauti beveik iš visų žemės ūkio produktų, tačiau skatinant alternatyvią energetiką nereikėtų „nuskriausti" maisto pramonės. Taip pat labai svarbu įvertinti, kiek iš tiesų energijos sueikvojama biokuro ruošimui ir užsiimti tik tuo atveju, kai potenciali nauda viršija galimas sąnaudas.
ES daugiausia biokuro išgaunama iš rapsų - 84 proc. Iš saulėgrąžų išgaunama 13 proc., dar po 1 proc. iš palmių aliejaus ir sojos. Biokuro gamyba iš kviečių, kvietrugių, cukrinių runkelių ir kukurūzų ES nesiekia 1 proc.
Lietuvoje biodyzelino gamyba užsiima 5 bendrovės, per praėjusius metus jos pagamino 204 tūkst. t. kuro. LAMC duomenimis, per 10 metų rapsų plotai Lietuvoje padidėjo daugiau nei 5 kartus: 2001 m. šalyje buvo 50 tūkst. ha rapsų pasėlių, 2010 m. - 250 tūkst. ha. Pasak Z. Dabkevičiaus, rapsų plotus būtų galima išplėsti iki 300 tūkst. ha, juose užauginti 600 tūkst. tonų sėklų.
Energetinėms reikmėms auginamų žiemkenčių plotai šalyje nedideli: 2009 m. iš bendro 397 tūkst. ha žieminių kviečių ploto energetikai auginta 29 tūkst. ha, žieminių kvietrugių iš 124 tūkst. ha energetikai - 22 tūkst. ha. Pasak Z. Dabkevičiaus, tikslinga būtų bioetanolio gamybai naudoti ir cukrinius runkelius. Dėl didelio biomasės kiekio - 50t/ha būtų tikslinga kukurūzus naudoti biodujų išgavimui. Taip pat turime visą puokštę energetikai tinkamų daugiamečių žolių: nendriniai eraičinai, beginklės dirsuolės, nendriniai dryžučiai, rytiniai ožiarūčiai, paprastosios šunažolės. Iš netradicinių augalų energetiškai vertingiausi yra sidos ir pavėsiniai kiečiai.
Biomasę naudojant biodujoms išgauti, likusios atliekos yra vertinga trąša: apie 1,5 proc. azoto (22,5 t. atliekų atitinka vieną toną amonio salietros), 0,1 proc. fosforo ir 0,2 proc. kalio.
Gamyba ir naudojimas turi būti skatinami kartu
Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidento Remigijaus Lapinsko skaičiavimais, iš viso Lietuvoje biomasės potencialas siekia daugiau nei 2 mln. tonų naftos ekvivalento (tne). Išteklių turime, problema ta, kad naudojame juos labai vangiai. Esminė priežastis - trūksta efektyviai biomasės energiją panaudoti galinčių įrenginių. Centriniame šildymo sektoriuje didžiausias iššūkis - pritaikyti senąsias katilines biomasės panaudojimui.
R. Lapinskas įsitikinęs, kad senųjų katilinių pritaikymas ar naujų, pritaikytų kūrenti biokuru, statymas, turėtų būti finansuojamas iš struktūrinių fondų, ne iš vartotojų kišenės. Necentralizuoto šilumos tiekimo problema - susidėvėję ir neefektyvūs katilai privačiuose ūkiuose. R. Lapinskas siūlo inicijuoti ir remti privačių namų ūkių perėjimą nuo neefektyvių malkinių prie efektyvių biokuro granulėmis kūrenamų katilų.
R. Lapinskas pastebi, kad itin vangiai kaip kuras naudojami šiaudai. Jo žiniomis, per metus Lietuvoje susidaro apie 4 mln. t. šiaudų, kaip kurą, be žalos dirvožemiui, būtų galima panaudoti 2,4 mln. t. Šiaudų panaudojimą kaip kurą sunkina logistikos dilemos: kaip surinkti per trumpą laiką, kaip sandėliuoti, kad nepakenktų lietus. R. Lapinsko žiniomis, efektyviai šiaudai naudojami tik Danijoje - kaip kuras kasmet sunaudojama apie 2 mln. t. šiaudų. Tačiau jis pastebi, kad panaudoti kaip biokurą šiaudus kainuoja 2,5-3 kartus brangiau nei naudojant medienos atliekas.
