Apie tai LRT RADIJO laidoje „112“ perpsėja Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos Prevencijos organizavimo skyriaus specialistas Aurimas Gudžiauskas. Jo teigimu, nereikėtų pamiršti ir elementarių saugos reikalavimų.
– Kodėl svarbu, kad dūmtraukis arba kaminas būtų išvalytas ir ten nebūtų susikaupę suodžių?
– Kamino valymas yra pagrindinė dūmtraukio gaisro prevencijos priemonė. Prieš kiekvieną šildymo sezoną būtina jį išvalyti.
Šildymo sezono metu jį reikėtų valyti ne rečiau kaip kas tris mėnesius. Tai svarbu, nes neišvalytame dūmtraukyje gali kilti suodžių gaisras. Tokio gaisro metu temperatūra pakyla iki daugiau kaip tūkstančio laipsnių. To paprastai neatlaiko jokios dūmtraukių konstrukcijos, todėl ugnis gali išplisti į pastatus.
– Svarbu ir atstumas tarp kamino ir pastato konstrukcijų. Koks jis turėtų būti?
– Kadangi dūmtraukiai gali uždegti kitas degias konstrukcijas, svarbu išlaikyti atstumą. Paprastai, jeigu yra niekaip neapsaugotas mūrinis dūmtraukis, atstumas iki degių statinio konstrukcijų, pavyzdžiui, perdangų, gegnių, stogo konstrukcijų, turėtų būti 25 cm.
Jei dūmtraukio konstrukcijos apsaugotos, atstumas galėtų būti iki 15 cm mažesnis, tačiau, norint, kad taip būtų, reikės apsaugoti ir visas degias medžiagas. Paprastai dėl dūmtraukių gaisrai kyla, kai dūmtraukiai tampa nesandarūs.
Žmonės neapžiūri dūmtraukių prieš šildymo sezoną, nepastebi įtrūkimų. Prieš kiekvieną kūrenimo sezoną reikėtų ne tik išvalyti dūmtraukį, bet ir pasižiūrėti, ar neprasiskverbia dūmai, kad dūmtraukis neuždegtų degių statinio konstrukcijų.
– Vienas iš prevencinių patarimų – prie vieną dūmtraukio negalima jungti daugiau nei dviejų krosnių. Kodėl?
– Kai prijungta daugiau krosnių, turi būti taikomas vienalaikis kelių šildymo įrenginių kūrenimas. Jei šildymo įrenginiai priklauso vienam savininkui, tai kontroliuoti ne taip sudėtinga: kūrenant vieną šildymo įrenginį, kitas gali būti ir nekūrenamas.
Krosnių skaičius ribojamas, nes, jeigu aš kūrenu savo krosnį, o kaimynas, kuris taip pat įsijungęs į tą patį dūmtraukį, nekūrena, bet nėra uždaręs sklendės, mano dūmai [...] gali sklisti į jo patalpas. Prie vieno dūmtraukio prijungtiems keliems šildymo prietaisams keliami papildomi reikalavimai.
– Dabar labai populiaru kaime, remontuojant senus pastatus, vietoje krosnių, kurios paprastai yra masyvios, ilgiau kaista, statyti židinius, bet kaminai lieka seni. Ar tokiu atveju kyla saugos problemų?
– Taip, reikėtų atsižvelgti į dūmtraukio suderinamumą su šildymo įrenginiu. Jei pastatome, pavyzdžiui, galingesnę krosnį ar galingesnį šildymo katilą prie seno dūmtraukio, kurio skersmuo per mažas, iš karto kyla traukos problema. Be to, tas dūmtraukis greičiau pasidengs suodžiais.
Svarbu ir tai, ar dūmas iš šildymo įrenginio išeina karštas, ar vėsus. Šiuolaikiniai šildymo įrenginiai paprastai išnaudoja dūmų temperatūrą šildymui, todėl dūmas išeina daug vėsesnis, o dervos lengviau kaupiasi dūmtraukyje. Visada reikėtų atsižvelgti, ar dūmtraukio skersmuo, aukštis yra tinkamas. Paprastai tai nurodo šildymo prietaiso gamintojas.
– Patariama krosnies pakuros dureles visada uždaryti, o grindis iškloti nedegia medžiaga. Kokio mažiausio dydžio turėtų būti skardos lakštas, dedamas ant grindų?
– Mažiausias lakštas turi būti 75 cm ilgio ir 75 cm pločio. Tačiau visas degias medžiagas apskritai draudžiama laikyti arčiau nei per metrą iki pakuros. Grindis reikėtų apsaugoti nedegiomis medžiagomis, pavyzdžiui, skardos lakštu ar keraminėmis grindų plytelėmis. Tai daroma, kad iškritusios žarijos ar kibirkštys neuždegtų grindų ar šalia stovinčių degių medžiagų.
– Kodėl negalima perkaitinti krosnies?
– Paprastai tai nutinka paspaudus didesniems šalčiams, kai pradedama intensyviau kūrenti. Aukšta temperatūra krosnies elementus veikia skirtingai. Jeigu yra metalinių ir mūrinių elementų, perkaitusios šios medžiagos reaguoja skirtingai. Gali atsirasti plyšių, pro kuriuos gali prasiveržti ugnis ir uždegti šalia esančias degias konstrukcijas.
– Dar vienas reikalavimas – nenaudoti lengvai užsidegančių skysčių, kai krosnis užkuriama. Kuo tai pavojinga?
– Tai iš tiesų labai pavojinga vien dėl to, kad galima susižaloti dėl liepsnos pliūpsnio. Jis gali uždegti ir suodžius dūmtraukyje. Dėl to gali kilti suodžių gaisras. Krosnies nereikėtų užkurti degiais skysčiais, ypač benzinu ar žibalu. Tam yra specialios priemonės, pavyzdžiui, ilgai degantys degtukai. Krosnį geriau įkurti tokiomis priemonėmis nei benzinu, žibalu ar kitokiu skysčiu.
– Patariama nepalikti krosnies be priežiūros, neišeiti iš namų. Ar tai galioja ir tada, kai susirengiama miegoti?
– Šiuolaikiniai šildymo katilai turi ilgą degimo laiką. Nepalikti jų be priežiūros praktiškai neįmanoma – juk negali praleisti visos dienos prie šildymo įrenginio. Tačiau, turint senovines krosnis, kuriose kuro įkrova nėra ilgalaikė, ypač prieš einant miegoti, reikia atkreipti dėmesį į smalkes. Jei sklendė uždaroma per anksti, dėl deguonies trūkumo gali susidaryti smalkės.
Jos labai toksiškos. (Lietuvoje pasitaiko apsinuodijimų ir nuo to netgi mirštama.) Rekomenduoju per anksti neuždaryti dūmtraukio sklendės. Tai reikia padaryti tik tada, kai visas kuras pakuroje jau yra sudegęs.
– Yra parduodami dūmų ir smalkių jutikliai, davikliai, kurie suveikia ir signalizuoja, kad kažkas negerai. Ar juos reikėtų įrengti katilinėje, ar gyvenamosiose patalpose?
– Detektoriai – gana efektyvi ir nebrangi investicija, kuri gali apsaugoti gyvybę. Paprastai jie turėtų būti įrengiami patalpose, kuriose žmonės miega. Tai pažadintų kilus gaisrui ar susikaupus smalkėms. [...] Smalkių detektorių būtų gerai įrengti ir ten, kur yra šildymo įrenginys. Be to, svarbu, kad tokia patalpa būtų gerai vėdinama, kad būtų apsisaugota nuo smalkių ir kitų toksiškų „nepilno“ degimo produktų.
