Garsaus Panevėžyje savo ateities planais daugiabučio gyvenamojo namo Marijonų g. 31 ir 31A, sugebėjusio nutraukti saitus su centralizuotos šilumos tiekėja bendrove „Panevėžio energija“, savininkų bendrijos pirmininkė Birutė Valkiūnienė „Panevėžio balsui“ pasakojo nuėjusi kryžiaus kelius, kol gavusi leidimą.
„Norite sužinoti tiesą? Buvo žiauru, baisu ir sunku“, – atvirai sako moteris.
Pirmąjį prašymą, anot B. Valkiūnienės, jų bendrija pateikusi 2010-ųjų vasario pradžioje. Kai jau atrodė, kad leidimas atsijungti nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ranka pasiekiamas, paaiškėjo: reikia papildomų popierių.
„Leidimą atsijungti gavome tik rugsėjo pabaigoje“, – prisimena pirmininkė. Tada pagaliau galėjome pradėti intensyvius tradicinės šildymo sistemos į alternatyviąją keitimo darbus. Bet Savivaldybės klerkų vilkinimu ji nekaltina.
„Savivaldybė drąsiai pasielgė sudarydama sąlygas keisti šilumos tiekėją, – mano B. Valkiūnienė. – Juolab kad „Panevėžio energija“ pavaldi Savivaldybei, o valdininkai tarsi suinteresuoti, kad atsisakančiųjų centralizuoto šilumos tiekimo būtų kuo mažiau.“
Kantrybės reikia daug
B. Valkiūnienės teigimu, dabar, kol bus įrengtas alternatyvus energijos šaltinis – saulės kolektoriai, bendrijos gyventojai irgi nešąla.
„Įrengta dujų katilinė, ji šiuo metu šildo patalpas ir tiekia karštą vandenį, – aiškino bendrijos pirmininkė. – Ilgainiui ant namo stogo pietinės pusės atsiras 32 saulės kolektoriai, jie per aštuonis metų mėnesius vandenį radiatoriuose įšildys maždaug iki 70 laipsnių temperatūros. Todėl pavasarį laukia stogo remonto darbai, nes saulės kolektorių ant senos stogo dangos įrengti negalime.“
Marijonų gatvėje tą patį ketina padaryti dar vienas daugiabutis, ir B. Valkiūnienė įsitikinusi, kad, pasikeitus Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėms, šios bendrijos kelias „laisvės link“ bus lengvesnis.
„Kita vertus, ir jiems teks susidurti su monopolininke – šilumos tiekėja – įmone „Panevėžio energija“, – pridūrė. – Taigi teks apsišarvuoti kantrybe. Manau, kad jų kelyje atsiras dirbtinių kliūčių, kurias teks įveikti, todėl būtina gerai išmanyti šalyje galiojančius įstatymus, juos „perkąsti“, kad galėtum kovoti su monopolininkais.“
Tačiau ketinančio atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos daugiabučio namo Marijonų g. 41 pirmininkas ponas Petras dienraščiui pasakojo kol kas, kol ruošiamas investicinis projektas namo renovavimui, turįs kitų problemų.
„Ne visi namo gyventojai pritaria renovacijai, – bėdojo jis, – todėl dar visai neaišku, kaip bus. O tik renovavę ruošimės kitam žingsniui – atsijungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos. Kelias nelengvas, nes reikia įkalbinėti namo gyventojus, o vėliau teks kovoti ir su šilumos tiekėjais...“
Prieš darant – pagalvoti
„Savivaldybei pateikti trys prašymai, – konstatavo specialistas. – Be to, negalima teigti, kad įsigaliojusios taisyklės palengvino kelią pakeisti tiekiamą centralizuotą šilumą alternatyviąja energija. Popierizmo daug, leidimą gauti nėra jau taip lengva.“
Vartotojai, užsimanę keisti šilumos tiekėją, anot D. Užusienio, privalo pagalvoti, kokią šildymo sistemą rinksis.
„Jeigu tai bus šildymas dujomis, atsijungti bus sudėtinga, – įspėjo, – nes šildymas dujomis nėra priskiriamas prie ekologiško šildymo. Ekologiškas šildymas – kai naudojama saulės energija.“
Taip pat pravartu paskaičiuoti, koks šildymas bus pigesnis – tradicinis, centralizuotas ar modernus.
„Yra sudarytas Savivaldybės šilumos ūkio specialusis planas, – aiškino D. Užusienis, – jis nurodo, kaip turi būti tiekiama šiluma vartotojui. Jeigu jis patenka į centralizuotos šilumos tiekimo sistemą, tai pakeisti šilumos tiekėją labai sudėtinga.
Mat miesto Tarybos patvirtintas šilumos tiekimo specialusis planas užtikrina saugų ir patikimą šilumos tiekimą mažiausiomis sąnaudomis. Be to, šiluma vartotojams tiekiama neviršijant leidžiamo poveikio aplinkai. Šiais metais miesto šilumos ūkio specialusis planas bus koreguojamas, todėl jame gali atsirasti gyvenamųjų kvartalų, kuriuose šilumos tiekėjas nebūtinai bus „Panevėžio energija“ – ten bus naudojami ekologiški, aplinką tausojantys energijos šaltiniai.“
Vamzdžių geriau nepjaustyti
Minėtų trijų Savivaldybę pasiekusių prašymų atsijungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos likimas, anot D. Užsienio, gali būti nevienodas.
„Prašymą pateikė verslininkas, turintis komercines patalpas Dainavos gatvėje, – vardijo prašytojus valdininkas, – dar vieną prašymą turėjome iš Vasario 16-osios gatvės gyventojo bei daugiabučio namo Įmonių g. 19.“
Kol kas prašymai nepatenkinti – vyksta derybos. Mat Vasario 16-osios gatvės name atsijungti nuo dabartinio šilumos tiekėjo panoro tik vienas gyventojas, jis dar niekaip nesuderina klausimo su namo pirmininku. O štai daugiabutį Įmonių gatvėje atjungti būtų sudėtinga, mat iš greta stovinčios konteinerinės katilinės šiluma vamzdžiais tiekiama ne tik jam, bet ir dar dviem daugiabučiams. Taigi laisvė 19-ojo namo gyventojams kainuotų tiek, kiek atsieitų vamzdžių nutiesimas tiems dviem namams.
Ir individualiems vartotojams Savivaldybės specialistas nepataria pasielgti drastiškai ir nupjauti vamzdžius, kuriais šiluma patenka į butą.
„Pasekmės laukia skaudžios, – patikino D. Užusienis. – Ir ne tik pačiam atsijungusiajam, nors teks mokėti nemenkas baudas už savivalę, bet ir kaimynams. Bus pažeisti jų interesai: savavališkas atsijungimas išbalansuoja šilumos tiekimą kitiems butams.“
Atsargiai norą atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos vertina buvusi Panevėžio daugiabučių namų savininkų bendrijų asociacijos pirmininkės pavaduotoja bei Vilniaus gatvės 8-ojo namo bendrijos pirmininkė Ramutė Čyžienė, kai kurie dienraščio kalbinti daugiabučių namų pirmininkai. Jie vienbalsiai įspėja prieš ką nors keičiant būtinai įvertinti tokio žingsnio ekonominę naudą: pavyzdžiui, paskaičiuoti, kiek kainuos dujų katilas, jo priežiūra, koks jo eksploatavimo laikas, kas nutiks, jei nutrūks dujų tiekimas, ir pan.
Anot R. Čyžienės, klausimų atsijungiant nuo centrinės šildymo sistemos iškyla daugybė. „Be to, – tvirtino ji, – eilinei bendrijai, neturinčiai tvirto pradinio įnašo, ryžtis atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos rizikinga. Reikia gerai apskaičiuoti, ar verta tai daryti. Labai svarbu nepadaryti skubotų sprendimų, kad rezultatas nenuviltų, o įdėtos pastangos pasiteisintų.“
Problema mokesčiuose
Bendrovė „Panevėžio energija“ turi savo nuomonę apie vartotojus, panorusius atsijungti nuo pagrindinės šilumos tiekimo įmonės.
„Mėnesinė mokėjimo už šildymą suma suskaičiuojama – suvartotas šilumos kiekis (kWh per mėn.) padauginus iš šilumos kainos (ct už kWh), – aiškino ji. – Dideli mokėjimo skirtumai už šildymą atskiruose pastatuose lemia šilumos suvartojimą juose, bet ne pati šilumos kaina. Suvartotos energijos kiekis atskiruose pastatuose labai skiriasi: 2010 metų labai šaltą sausio mėnesį mieste vienas modernizuotas, t. y. apšiltintas, daugiabutis suvartojo tik 9,75 kWh vieno kvadratinio metro šildymui, o kitas namas suvartojo 57 kWh/m2 šilumos.“
D. Paulauskienė įsitikinusi, esą kokybiškai sutvarkius ar atnaujinus namą, galima apie 50 proc. sumažinti šilumos suvartojimą. „Tuomet sutaupomos ir išlaidos, – teigė atstovė spaudai. – Tačiau iki šiol Panevėžyje modernizuota tik 7 procentai visų daugiabučių. Šilumos vartotojai mažai ką padarė, kad sumažintų mokėjimus už šildymą.“
Slypi pavojai
„Panevėžio energijos“ atstovė D. Paulauskienė turi ką pasakyti ir tiems panevėžiečiams, kurie mano, kad geriausias būdas sumažinti išlaidas šildymui – įrengti visame name ar bute individualų šilumos šaltinį.
„Pagrindinis argumentas „atsijungimų“ diskusijose – esą gamtinės dujos kainuoja pigiau nei centralizuotai tiekiama šiluma, – kalbėjo D. Paulauskienė. – Tačiau pamirštama, kad centralizuotai tiekiamos šilumos kainoje įskaičiuotas ne tik kuro įsigijimas, bet ir visos kitos eksploatavimui bei įrenginiams atnaujinti reikalingos sąnaudos. Be to, reiktų nepamiršti, kad centralizuotas šildymas sumažina gaisro pavojų pastate, šilumos vartotojams visiškai nereikia rūpintis kuro rezervais ir jo saugojimu.“
Anot D. Paulauskienės, šildymo dujomis šalininkai paprastai vertina tik išlaidas gamtinėms dujoms ir neskaičiuoja būtinai įrangai įsigyti ir jai eksploatuoti reikalingų lėšų.
„O kur dar iš katilo kamino rūkstantys dūmai? – priminė bendrovės monopolininkės darbuotoja. – Sumontavus dujinius katilus name ar šalia pastato, padidėja atmosferos žemutinių sluoksnių tarša. Ar tai nepažeidžia kitų gyventojų interesų?“
Be to, įspėja D. Paulauskienė, atsiradus daugiau „atsijungusių“ miestiečių, likusiai daliai vartotojų gali padidėti šilumos kaina. Esą paskaičiuota, kad jei nuo centralizuoto šildymo tinklų atsijungtų 40 proc. vartotojų, likusiems vidutinė šilumos kaina padidėtų 26 proc.
Visuomenės sutartys
Užsiminus apie sudarytus specialiuosius planus, kuriuose numatyta, kokiame kvartale koks turi būti šildymo būdas, D. Paulauskienė aiškino: „Miesto specialusis planas yra įstatymu reglamentuotas dokumentas. Todėl piliečiai, įsigydami būstą miesto centre ar daugiabučių namų kvartale, privalo suvokti, kad įsipareigoja ir šildytis tokiu būdu, koks nustatytas specialiajame plane. Todėl keistai skamba vis dažniau pasigirstantys raginimai atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos. Faktiškai šitie raginimai gali būti laikomi raginimais pažeisti įstatymus ir viešąjį interesą. Specialiojo plano patvirtinimo procedūrą galima palyginti su visuomenine sutartimi, kuria siekiama subalansuotos naudos visai bendruomenei.“
Pasiteiravus, ar įsigaliojusiose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse yra numatytas punktas, kam netaikyti atsijungimo sąlygų ir nuo centralizuotos šildymo sistemos galima atsijungti paprasčiau, D. Paulauskienė aiškino: „Įsigaliojus naujoms taisyklėms, reikalavimai išduoti atsijungimo sąlygas netaikomi, kai atsijungus nuo šilumos perdavimo tinklų, pastato šildymui bus naudojami ekologiškai švarūs, naudojantys atsinaujinančią energiją šilumos šaltiniai. Jei namo gyventojai pasirenka pastato šildymui saulės, vėjo, geoterminę, hidro-, biomasės energiją (malkos, šiaudai, rapsai, medienos atliekos), jiems netaikomi reikalavimai atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, nes tai atitinka specialiojo plano reikalavimus.“
D. Paulauskienės nuomone, teisingiausias būdas – ne pulti atsijungti nuo centralizuotos šildymo sistemos, o galvoti, kaip apšiltinti viso pastato išorines sienas, įrengti individualius šildymo reguliatorius kiekviename bute.
Bėda – mažos pajamos
Mažos pajamos lemia tai, kad sunku susimokėti už komunalines paslaugas. Didžiosios Britanijos statistika teigia, kad jei vartotojo išlaidos šildymui sudaro daugiau nei 10 procentų jo pajamų, vadinasi, tas vartotojas gyvena žemiau skurdo ribos. Lietuvos statistikos departamentas teigia, kad vidutinis šalies gyventojo darbo užmokestis „į rankas“ – 1583 litai. Matematika paprasta: jei vidutinės išlaidos šildymui šaltaisiais metų mėnesiais sudaro 300, 400 ar net 500 litų, vadinasi, vidutiniškai jos sudaro 20–30 proc. žmogaus pajamų. Vadinasi, mūsų tautiečiai gyvena du ar net tris kartus žemiau skurdo ribos.
Pasirinkimo laisvė
Kęstutis Grinius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo signataras
„Civilinis kodeksas nurodo, kad žmogui suteikiama laisvė rinktis. Jeigu jis savo noru pasirenka šilumos tiekėja, tai, manau, lygiai taip pat turi teisę pasirinkti ir alternatyvą – atsijungti nuo centralizuotos šilumos tiekimo. Mano galva, šilumos energiją tiekiančios įmonės užsiima propaganda, teikdamos, kad pati geriausia šiluma tiekiama centralizuotai. Lietuvoje įsigaliojusią šilumos tiekėjų monopoliją būtina demonopolizuoti, kad atsirastų konkurencija.
Visiškai suprantu šilumos tiekėjus, kodėl jie piestu stoja prieš atsijungimą nuo centralizuotos šilumos tiekimo. Tai susiję su didelėmis lėšomis. Tačiau šią sistemą būtina keisti, ir tai pamažėl pradedama daryti. Statistika rodo, kad Lietuvoje net 60 proc. gyventojų šiluma tiekiama centralizuotai; Latvijoje – 25 proc., Estijoje – 22 proc., Lenkijoje – 23 proc., Švedijoje – 18 proc., Norvegijoje – 16 proc.“
