„Arba parodys, kad Lietuva jau sugeba tą padaryti, tad, tikėtina, ir kitos šalys sugebės. Arba nustatysime trūkumus, kuriuos ištaisius, būsime tvirtesni“, – interviu Eltai sakė jis.
Lietuvos elektros perdavimo tinklų operatoriaus vadovas plačiai nekomentuoja, kokie sprendimai bus priimti po balandžio 22 d. planuojamo bandymo. Tikėtina, jog po jo bus paskelbta apie pirmąjį veiksmą siekiant atsiriboti nuo Rusijoje valdomo šios šalies, Baltijos valstybių bei Baltarusijos elektros žiedo – Lietuva gali skelbti nepratęsianti BRELL sutarties.
„Be abejo, Lietuva turi teisę į visas sutartis, tokią teisę turime. Ir žiūrime, ar (ir) kaip ja pasinaudoti“, – teigia R. Masiulis.
Tiesa, vasarį dar turėjęs vilčių, jog Latvija ir Estija galėtų prisijungti prie izoliuoto darbo bandymo, dabar R. Masiulis galutinai patvirtina, kad Lietuva jį atliks viena.
Apskritai, komentuodamas latvių bei estų vangumą spartinant sinchronizaciją jis pažymi – nors Baltijos šalys pasiruošusios atsijungti nuo BRELL sistemos, Latvijos ir Estijos tinklų operatoriai, trūkstant politinio postūmio, tiesiog „ieško komforto“ bei neskuba įgyvendinti sinchronizacijai būtinų projektų.
„Man net kartais atrodo, kad paėmus Estijos ir Latvijos operatorių norimas visas investicijas, kurios turi įvykti iki sinchronizacijos, ji galėtų nutolti į 2030-uosius. Nes jei jie tikrai laikysis to žodžio, ką sako, kad turi padaryti ir realiai nepadarys iki 2025 metų pabaigos, tai ką – lauksime 2026, 2027, 2028, 2029 metų“, – kalbėjo R. Masiulis.
„Litgrid“ vadovas taip pat apžvelgė ir svarbiausius veiksnius, kurie turėtų lemti elektros bei dujų kainų dinamiką pavasarį bei vasarą. Anot jo, tarifai Lietuvoje priklausys ne tik nuo atsinaujinančios energetikos plėtros Lietuvoje ir kaimynystėje, bet ir nuo tendencijų Skandinavijoje, Prancūzijoje, net Japonijoje.
Pokalbio metu R. Masiulis aptarė ir naujausias aktualijas dėl galimai brangstančių „Harmony Link“ jungties su Lenkija statybų bei kokius iššūkius Lietuvos energetikos sektoriaus ambicijoms kelia specialistų trūkumas.
– Norėtųsi pradėti nuo izoliuoto darbo bandymo balandžio 22 dieną. Iki jo liko mėnuo – jis turėjo būti atliktas dar rudenį, tačiau buvo nukeltas. Kaip jam ruošiatės dabar, ką dar liko per mėnesį paruošti ir kas bus jame vykdoma?
– Bandymu siekiama, kad Lietuva liktų viena sistemoje, o ne susijungusi su kitais, ir pasižiūrėti kaip mūsų sistema viena tvarkosi su iššūkiais, su elektros gamyba ir su vartojimu – kaip subalansuojame, kaip palaikome tinklo parametrus ir kitus dalykus.
Suprantama, kad tai jau pats paskutinis ir blogiausias scenarijus kiekvienai valstybei, kai ji atsikerta nuo viso išorinio pasaulio, lieka viena ir turi viena susitvarkyti. Realiame gyvenime viskas yra žymiai paprasčiau. Taip pat ir sinchronizacijos atveju – būtume su Vakarais susijungę ir reikalui esant iš ten galėtume gauti elektros, dažnio palaikymą, inercijos, kitų dalykų. Pagalbą galėtume gauti iš išorės.
Jei šalis sugeba dirbti izoliuotame režime, tai jau tikrai tada ji įrodo, kad neizoliuota juo labiau gali dirbti. Toks ir yra tikslas visų šių izoliuotų testų – įsitikinti ir patiems, ir patiems parodyti bei testo metu surasti silpnąsias vietas: gal kas nors ir neveikia. Tada – susitvarkyti.
Pasiruošimas dabar pačiame įkarštyje, visų techninių darbų ir neišvardinsi. Turime pereiti per visas linijas, kai kurių linijų dar net statybą turime pabaigti (mūsų vakarinių linijų). Tokie kasdieniai, techniniai rūpesčiai, su kuriais mes ir taip kasdien gyvename.
Įtampa nemaža, kadangi tokie testai yra rimtas iššūkis sistemoms. Neišskirčiau kažko tokio ypatingo, tiesiog daug dalykų reikia „užpaukščiuoti“, kad pasiruoštume.
– Ar reiktų kažką žinoti prieš bandymą? Galbūt rekomenduotumėte kažkaip jam pasiruošti? Ar vartotojai, galų gale, kažką pajus?
– Testas praeis ir jie nepajus nei kada jis prasidėjo, nei kada pasibaigė. Gyventojams tikrai nereikia ruoštis, nieko nerimauti. Darome bandymą, bet realiai turime galimybę grįžti į ryšį su kitomis valstybėmis. Testas dirbtinas, o ne iššauktas kažkokios situacijos.
– Vasarį interviu „Verslo žinioms“ pripažinote, kad Latvija ir Estija jau raštiškai patvirtinusios, jog bandyme prie Lietuvos neprisijungs. Tačiau, pažymėjote, kad „viltis miršta paskutinė“. Ar dar yra jos likę, kad latviai ir estai galbūt prisijungs?
Apskritai, kiek, jūsų manymu, sėkmingai įvykdytas bandymas galėtų sustiprinti Lietuvos argumentus, jog Baltijos šalys yra pajėgios sinchronizuotis anksčiau nei 2025-aisiais?
– Dėl sinchronizacijos ir dabar esame tikri, bandymas tą turėtų sustiprinti. Arba bandymo metu pamatysime trūkumus, kuriuos ištaisius ir jausimės stipriai. Jis reikalingas, kad arba įsitikintume iš karto, arba pamatytumėme, ką reikia susitvarkyti, kad būtume tvirti.
Kad Latvija ir Estija prisijungs, jau vilčių neturim, per mažai laiko ir jie neparodė noro tą kartu daryti. O pats testas vienaip ar kitaip Baltijos šalis sustiprins. Kaip minėjau – arba parodys, kad Lietuva jau sugeba tą padaryti, tad, tikėtina, ir kitos šalys sugebės. Arba nustatysime trūkumus, kuriuos ištaisius, būsime tvirtesni.
Blogiau nebus, šis bandymas tik sustiprins mus. Ir sustiprins galimybę sinchronizuotis.
– Energetikos ministras Dainius Kreivys yra minėjęs, kad po izoliuoto darbo bandymo planuojama „tiksliai paskelbti apie pasitraukimą iš BRELL žiedo“ – čia jo citata. Gal patikslintumėte, pakonkretizuotumėte – ką reiškia „pasitraukimas iš BRELL žiedo“?
– Gal dar ankstoka komentuoti, kas bus po bandymo, gal dar jo palaukime.
O pats pasakymas „pasitraukimas iš BRELL“ – pirmiausia turime omenyje pasitraukimą iš BRELL sutarties. Baltijos šalys, Rusija ir Baltarusija sudariusios BRELL sutartį, esame toje sutartyje. Ji atnaujinama kasmet, jei nei viena iš šalių nepareiškia noro trauktis. Vasario 7 d. ji buvo vėl atnaujinta, o ne vėliau nei pusmetis iki tos sutarties, vienai šaliai pranešus, ji iš BRELL gali pasitraukti.
Tai yra teisinis dalykas, pasitraukimas. Bet iš techninės pusės, pačios linijos vis tiek lieka kaip lieka. Tai reikia suprasti, kad yra techninė ir yra juridinė pusė. Čia kalbama apie juridinę pusę.
– Ar Lietuva gali nepratęsti BRELL sutarties?
– Be abejo, Lietuva turi teisę į visas sutartis, tokią teisę turime. Ir žiūrime, ar (ir) kaip ja pasinaudoti.
– Ar aktyviai svarstoma ši galimybė?
– Manau, kad ji egzistuoja, bet prie jos grįšime po bandymo.
– Dar truputį apie bandymą. Kaip į jį ir apskritai į Lietuvos ambiciją sinchronizuotis jau 2024 m. pirmoje pusėje reaguojama Kaliningrade? Ar pats regionas, galų gale, tam pasiruošęs? Gal prieš bandymą, jo metu, po jo, galima tikėtis, pavyzdžiui, aršesnės Rusijos retorikos, galimų provokacijų?
– Ne, nesitikime jokių neramumų. Vienas iš to argumentų tas, kad Kaliningradas pats raštiškai suderino mūsų bandymą. Buvome pateikę prašymą ir jie sutiko, kad bandymas būtų atliktas. Šioje vietoje techniškai, inžineriškai viskas tvarkinga. Bandymą pabaigus vėl prisijungsime prie sistemos. Techniškai tas žinoma.
Tą traktuočiau visai ne kaip politinį, o kaip techninį veiksmą.
– Norėčiau pereiti prie sinchronizacijos. Esate pastebėjęs, jog Latvijoje ir Estijoje nesimato jokių skubos ženklų dėl sinchronizacijos spartinimo, nors D. Kreivys yra sakęs, kad nemato techninių priežasčių nesusijungti su Vakarų elektros tinklais anksčiau.
Kokie jūsų, kaip „Litgrid“ vadovo, manymu galėtų būti argumentai iš Latvijos ir Estijos neprisidėti prie Lietuvos ambicijų?
– Pasakyčiau taip, kad techniškai mes įsitikinę, kad pasiruošę ankstesnei sinchronizacijai. O Latvijoje ir Estijoje nėra politinės valios to daryti. Kai nėra politinės valios, tada operatoriai, tokie kaip „Litgrid“, visada sugalvos, kodėl techniškai to ar to negalima.
Ir kaip įrodymas – tas techninių norų sąrašas auga, kaskart susitikus, vis kažkokie nauji dalykai atsiranda, kuriuos dar reikėtų padaryti iki sinchronizacijos. Dėl to mes tą ir traktuojame, kad operatorius ieško komforto, o politikai neturi aiškių nurodymų, kuriuo keliu eiti.
– Paskaitinėjau ir jūsų vasario sinchronizacijos naujienlaiškį, jame skelbėte apie Latvijos progresą. Rašote, jog „Latvija žengia svarbius žingsnius įgyvendindama sinchronizacijai svarbių projektų programą“. Pavyzdžiui, laukia sinchroninių kompensatorių, „sparčiai rekonstruoja“ oro linijas.
Galbūt visgi yra ženklų, kad kaimynai girdi mūsų raginimus, galbūt ir politinio ryžto atsiranda... Ar tai vis tik yra tam tikri rutininiai, suplanuoti darbai?
– Nepasakyčiau. Kaip ir sakiau anksčiau, panašu, kad politinės nuostatos aiškios nėra. Ir, tada, be abejo, operatorius ieško kuo patogesnio kelio. Va tokioje ir esame situacijoje. Jei Lietuvoje nebūtų politinės nuostatos, ir aš galėčiau surašyti sąrašą iš 20 punktų, kad galėtume sinchronizuotis 2030 m.
Duok technikams valią, tikrai suras, ką galima padailinti, patobulinti. Kaip ne kartą esu sakęs – gal ne vieną, gal dvi, tris pagalves pasidėti, kad minkščiau būtų sėdėti. Tokioje maždaug esame situacijoje.
– Neseniai Estijoje įvyko rinkimai. Galbūt sekėte, matėte ar sinchronizacijos klausimas ten buvo diskutuojamas, aktualus? Gal pastebėjote?
– Ne, nebuvo, bet viltį turime, nes dabar premjerės (dabartinės Estijos vyriausybės vadovės Kajos Kallas – ELTA) partija laimėjo, sustiprėjo dar labiau. Tai turime vilčių, kad gal paspartės ir sinchronizacijos klausimai.
– Gal kartu primintumėte, kodėl Lietuva negalėtų sinchronizuotis viena.
– Toks yra susitarimas su Europos Komisija (EK), kad visos trys Baltijos šalys turi prisijungti.
– Kiek apskritai šiemet planuojate pasistūmėti su sinchronizacijos darbais? Jau skelbėte, kad Telšiuose pradedamos sinchroninio kompensatoriaus statybos, dažnio stabilumo sistemos įrengimo pirmuosius planus. Teigiate, jog 6 projektai apskritai įgyvendinti. Kokius esminius darbus išskirtumėte?
– Patikslinsiu vieną svarbų faktą – sinchronizuotis galime jau dabar. Tik ta sinchroninė veikla būtų šiek tiek brangesnė negu atlikus tam tikrus projektus. Pavyzdžiui, pasistačius sinchroninius kompensatorius, sinchronizacijos kaštai praktiškai prapuola. Bet jei rusai sugalvotų mus atjungti šiandien, visos Baltijos šalys tam pasiruošusios.
Daugiau diskusijų yra apie tą komforto lygį, kurį norime pasiekti jau įvykus sinchronizacijai. Kuo daugiau valstybėse sinchroninių kompensatorių, tuo pigesnis yra tinklo veikimas, nes sinchroniniai kompensatoriai gamina inerciją. Ji reikalinga tinklo parametrams palaikyti.
Pavyzdžiui, manome, kad tam, jog sėkmingai veiktume mažiausiais kaštais, užtenka trijų sinchroninių kompensatorių – dviejų Estijoje ir vieno Lietuvoje. Panašu, kad iki galimos sinchronizacijos jau turėsime du sinchroninius kompensatorius Lietuvoje. O, pavyzdžiui, latviai sako, jog reikia trijų Estijoje, trijų Lietuvoje, ir trijų Latvijoje. Taip, sutinku, toks trigubas saugumas yra gerai, bet nebūtinas. Va čia yra ginčo esmė – kiek užtenka ir kiek galbūt geriausiu atveju tiesiog, kad būtų patogiau. Apie tą ir kalbame.
Man net kartais atrodo, kad paėmus Estijos ir Latvijos operatorių norimas visas investicijas, kurios turi įvykti iki sinchronizacijos, ji gali nutolti į 2030-uosius. Nes jei jie tikrai laikysis to žodžio, ką sako, kad turi padaryti ir realiai nepadarys iki 2025 metų pabaigos, tai ką – lauksime 2026, 2027, 2028, 2029 metų.
Kadangi lietuviai spaudė kuo greičiau sinchronizuotis, iš Latvijos ir Estijos atėjo tiek daug techninių reikalavimų ko galbūt reiktų padaryti, kas galime patys pasidaryti įkaitas pačių prigalvotų investicijų. O jei jos neįvyks? Ką tada? Nesisinchronizuosim?
Tokie klausimai kyla.
– Dar norėtųsi paklausti apie pasirodžiusią žinią dėl „Harmony Link“ jungties. Pasirodė pranešimas, esą tikėtina, jog šios jungties statybos smarkiai išbrangs – dėl pabrangusio pasiūlymo Lenkijoje keitiklių stočių statyboms. „Litgrid“ teigia dėl to esantys susirūpinę, neatmeta, jog gali būti skelbiamas naujas konkursas.
Kiek tikėtina, kad projektas gali nusivėlinti, smarkiai išbrangti? Ar dėl to nekyla rizikų nacionaliniam saugumui, sinchronizacijos eigai?
– Nei nacionaliniam saugumui, nei sinchronizacijos šis projektas neturi įtakos. Šis kabelis yra iš esmės prekybinis, kuris turėtų pakeisti dabartinę Lenkijos jungtį, kurią turime, kuri dabar yra prekybinė, nes ji taptų sinchronizacijos jungtimi. Ir adekvatumui, t. y., sistemos patikimumui. Bet vis tiek kabelis bus pastatytas.
Ką darysime su šiuo konkursu, dar nuspręsime, dabar kaip tik vyksta ir diskusijos su EK dėl to, kad mūsų siekis yra gauti daugiau lėšų iš Europos, rasti būdų kaip jų pritraukti. Nes Europos Sąjunga projekto pradžioje buvo paskelbusi, kad finansuos 70 proc. kabelio kaštų. Jei kabelis brangsta - dabar kaip tik vyksta diskusijos ir su rangovais – mūsų siekis bet kokiu atveju yra apsaugoti Lietuvos vartotojus, kad jiems nekristų ši našta dėl tų pabrangimų.
Apie tai dabar diskusija – ar yra galimybė pritraukti papildomą europinį investavimą, kokio dydžio jis galėtų būti. Nes tiek mūsų, tiek lenkų siekis, kad mūsų vartotojai dėl to nenukentėtų.
O kaip bus, dar pamatysime. Dabar kaip tik vyksta procesas, tad jo nenorėčiau komentuoti.
– Kiek maždaug pokalbiai galėtų užtrukti su EK?
– Šiaip konkursas gali tęsti iki gegužės, o kiek užims laiko pasakyti man dabar yra sunku.
– Norėčiau paliesti dar porą temų, visų pirma – elektros kainas. Ši žiema buvo pakankamai šilta, Europa, galima sakyti, ją atlaikė ir tos rekordinės vasaros pabaigos kainų aukštumos nepasikartojo.
Jau pavasaris, tad pasirodo pranešimų, kad ilgėjant dienoms daugės ir iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos energijos.
Kokias tolesnes elektros kainas prognozuotumėte? Ar matote prielaidų joms mažėti pavasarį? Galų gale, ko tikėtis vasarą – kai kainas galėtų vėl kelti karšti orai, dujų kainos, tikriausiai, irgi kils atsigavus paklausai, pildant dujų saugyklas.
– Nedėkingas darbas prognozuoti elektros kainas, geriau apžvelgsiu priežastis, kurios gali jas didinti arba mažinti.
Mūsų regione yra kelios labai svarbios priežastys. Viena, kainų mažėjimą lemia saulėti ir vėjuoti orai. Mūsų regionas, kaip įrodė ši žiema, labai priklauso nuo vėjo energetikos. Jei pučia vėjas taip, kaip, pavyzdžiui, šiais pirmaisiais metų mėnesiais, matosi, kad tai stipriai stumia elektros kainas žemyn. Tai viena dalis. Kuo stipriau atsinaujinanti energetika vystysis pas mus, Skandinavijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, nuo to labai priklausys elektros kainų teigiamos tendencijos.
Akivaizdu, kad visa Europa eina į atsinaujinančią energetiką, tik laiko klausimas, kada visai tai atsilieps kainoms teigiamai.
Kita labai svarbi dalis, kurią reikia fiksuoti, tai Švedijos ir Norvegijos hidroenergetikos potencialas – kiek daug lyja, kiek daug yra sniego Švedijoje, kiek daug sniego yra Norvegijoje, kaip atrodo jų vandens rezervuarai. Tai jei Švedija atrodo neblogai, Norvegijoje nėra bloga padėtis, bet rezervuarai yra šiek tiek mažesni nei ilgametės tendencijos. Todėl labai priklausys – jei pavasarį stipriai lis ir turėsime vasarą Norvegijoje su dideliais vandens rezervuarais, tada kainų spaudimas visoje Europoje bus žemyn. Jei bus sausra, tai gali kelti įtampą.
Trečias labai svarbus parametras yra Prancūzijos atominė energetika. Jei prancūzams pavyks išspręsti vėsinimo sistemų vamzdelių korozijos klausimą, o panašu, kad vis tiek anksčiau ar vėliau jiems pavyks (nors girdėjome, jog dar vienoje didelėje elektrinėje surado naujas korozijos problemas), ir jei prancūzai grįš į ilgametes gamybos apimtis, tai vėl Europai duos teigiamą postūmį.
O dujos, sakyčiau, toks bus balansuojantis dalykas. Aišku, dujų vartojimas, tikėtina, augs, trąšų gamyklos, kurios buvo užsidariusios (pavyzdžiui, „Achema“), tikėtina, grįš į gamybą, tad vartojimas augs. Bet visi kiti pirminiai parametrai labai daug lems, kiek dujų mums reikės. Be to, matome, kaip vokiečiai, visa Europa statosi suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalus, suomiai pasistatė. Tai tikimės SGD užsienyje irgi vaidins svarbią rolę.
Ir dar viena dalis, kurią stebėčiau, yra atominė energetika Japonijoje. Japonai yra pasakę, kad nemažai atominių reaktorių šiemet norėtų atidaryti. Jei japonai atidarys daug atominių reaktorių, kurie po Fukušimos (Fukušimos atominės elektrinės avarijos 2011 m. – ELTA) buvo sustabdyti, tada mažiau importuos SGD ir jų kiekis pasaulyje bus didesnis. Ir tada Į Europą ateinančios SGD bus pigesnės.
Ir, aišku, Kinijos apetitas – kaip Kinijos rinka atsigaus.
Tokie parametrai, daugmaž balansuojantys vienas kitą, ir lems, kaip atrodys elektros kaina mūsų regione.
– Pabaigai, klausimas apie specialistus – jūsų kuruojamame sektoriuje daug visokių pokyčių – atsinaujinančių energetikos išteklių gamybos plėtra, sinchronizacija, elektros tinklų rekonstrukcija, modernizavimas.
Pas mus dažnai linksniuojama darbuotojų trūkumo problema, o kaip yra energetikos sektoriuje? Ar netrūksta darbo jėgos, ar nematote ženklų, neigiamų tendencijų, ar ilgesnėje perspektyvoje specialistų trūkumas kelia ir tam tikrų rizikų įgyvendinant šalies elektros energetikos tikslus?
– Nemanau, kad tai iš esmės paneigs neigiamai galutinius tikslus, tiesiog juos bus sunkiau pasiekti. Iš tiesų jaučiame žmonių trūkumą, ypač inžinerinių specialybių – inžinierių, automatikų, IT inžinierių, relinės apsaugos specialistų. Būtent visų inžinerinių specialybių energetikoje, atsinaujinančių išteklių energetikos ekspertų.
Labai daug jėgų dedame dirbami su universitetais, kviečiame studentus jau po truputį pradėti dirbti pas mus, dar besimokant, mokame stipendiją, nepaisant to, kad darbo dar daug nedaro. Ieškome būdų, kaip žmones pririšti prie energetikos.
Energetikoje žmonių trūkumas yra, matosi ir, panašu, tai bus labai. Dėl to labai kviečiu, gal ir per jus pasinaudodamas proga, abiturientus rinktis inžinerinės energetikos specialybes, nes tai turi didžiulę perspektyvą. Ši darbo rinka bus didelė.
– Ar Jūsų paminėtos skatinimo priemonės duoda kažkokių rezultatų? Ar daug susidomėjusių jaunuolių, kurie atvyksta dirbti į „Litgrid“, praktikuojasi.
– Turime, bet nepakankamai. Ir matome, kad ilgai dar bus nepakankamai. Ne tik mums. Ir „Ignityje“, ir ESO, visur trūksta tų žmonių. Didelės įmonės šitų žmonių ieškos dar daug metų.
