Kokį poveikį Lietuvos ekonomikai turės šių projektų įgyvendinimas? Kaip jie galėtų transformuoti Lietuvos energetiką, kad ji būtų ne tokia priklausoma nuo išorės tiekimo, kurtų daugiau darbo vietų ir generuotų energiją konkurencingomis kainomis? Tai – aktualiausi konferencijos klausimai, į kuriuos bandys atsakyti daugiau nei dvi dešimtys verslo ir politikos lyderių, tarp kurių – ir svečiai iš užsienio: O. Todyjčukas, „Naftogaz“ valdybos pirmininko pavaduotojas; R. Aboltinas, viešosios politikos centro „Providus“ analitikas; J. Panekas, Europos Komisijos Prekybos nafta ir anglies produktais skyriaus vadovas.
Prieš pat konferenciją apie situaciją Lietuvos energetikos sektoriuje kalbamės su renginį atidarysiančia Lietuvos Respublikos prezidentės vyriausiąja patarėja, ekonominės ir socialinės politikos grupės vadove G. Kaminskaitė-Salters, diskusijų sesiją Europos energetinio saugumo tema moderuosiančiu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju, buvusiu energetikos viceministru R. Švedu ir apie ES investicijas į Lietuvos energetiką kalbėsiančiu „Glimstedt“ asocijuotuoju partneriu, advokatu M. Jablonskiu.
„Esanti dabartinė geopolitinė situacija skatina kuo greičiau įgyvendinti mūsų energetikos strateginius projektus (suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą, jungtį „NordBalt“) ir kuo greičiau integruotis į Vakarų Europos sistemą, – teigia G. Kaminskaitė-Salters ir priduria, kad nors esame Europos pakraštyje, nesunkiai galime įveikti savo izoliaciją ir integruotis į Europos elektros rinką. – Neužšąlantis Klaipėdos uostas garantuoja nuolatinę prieigą SGD laivui. Sovietinis palikimas – ir didelis tinklų pajėgumas, ir išplėtota atominės energijos infrastruktūra (ir techninė, ir ekspertinė). Tad tikrai negalime skųstis savo geopolitine padėtimi – turime tik ją tinkamai išnaudoti.“
Teigiate, kad pasaulyje, kuris stovi ant visuotinio atšilimo bedugnės krašto, branduolinė energetika yra vienas pagrindinių tvarios plėtros garantų. Kaip manote, ar Lietuva turi galimybių greitu metu pereiti prie branduolinės energetikos, kuri yra patikima, saugi ir švari?
G. K.-S. Branduolinės energetikos projektai greitai neįgyvendinami – vis dėlto tai vieni stambiausių infrastruktūros uždavinių. Tačiau tikiu, kad, esant politinei valiai, palankioms anglies dioksido kainos tendencijoms ir tinkamam finansiniam pasirengimui, tai pasiekti įmanoma.
Prisidėjote prie Jungtinės Karalystės vyriausybės gamtosaugos įstatymo kūrimo ir siekėte, kad anglies dioksido dujos nebūtų išmetamos į atmosferą. Ar Lietuva jau pribrendo panašaus pobūdžio įstatymams? Jei ne, ko mums dar trūksta?
G. K.-S. Šie įstatymai yra ir Lietuvoje, mūsų šalis dalyvauja Europos emisijų prekybos sistemoje. Kol kas Lietuvoje pasigendu kompleksinio požiūrio į energetikos ir klimato kaitos klausimus. Kitaip tariant, turėtume aiškiai žinoti, kaip pasieksime su Europos Sąjunga (ES) sutartus anglies dioksido mažinimo tikslus – per kokius sektorius ir kokius energetikos projektus. Taip pat turime atsižvelgti į tai, kaip tai paveiks mūsų energetinio saugumo prioriteto įgyvendinimą.
R. Š. Jeigu kalbame apie situaciją energetikos sektoriuje, reikia paminėti ir kelis Lietuvos trūkumus derantis energetikos klausimais tarptautiniu lygmeniu. Taigi, trūkumu tarptautinėse energetikos derybose tiek su ES, tiek su Rusija, tiek su mūsų artimiausiomis kaimynėmis įvardyčiau Lietuvos negebėjimą susitarti pačiai su savimi. Antrasis Nepriklausomybės dešimtmetis Lietuvos energetikoje apibūdintinas kaip blaškymasis tarp Rytų ir Vakarų. Toks blaškymasis mums labai brangiai kainavo, praradome daug laiko ir lėšų, užleidome geoenergetines pozicijas. Vėliau, kai pamatėme padėties beviltiškumą, apsisprendėme – energetinio saugumo politiką įvardijome savo prioritetu ir padarėme ryžtingų žingsnių energijos tiekimo alternatyvų link. Šis apsisprendimas ir yra mūsų stiprybė. Tikiu, kad šią pamoką išmoksime.
Kokią įtaką ES energetikos politika daro Lietuvos verslui?
G. K.-S. Labai didelę. Dėl ES energetikos politikos trys Baltijos šalys gelbėjamos iš ES energetinės salos. ES vadovai yra iškėlę tikslą iki 2015 m. pabaigos panaikinti tokias salas – tam reikia nutiesti jungtis ir integruoti jas į bendrą ES energetikos rinką. ES Baltijos energetikos rinkos jungčių planas laikytinas reikšmingiausia ES politikos iniciatyva Lietuvai. Dėl jos Baltijos jūros valstybių vadovai patvirtino konkrečių projektų planą, buvo skirta ES finansinė parama bei ES vykdoma šio plano projektų įgyvendinimo priežiūra. Briuselyje Baltijos energetikos rinkos jungčių planas laikomas pavyzdiniu regioninės energetinės integracijos planu ir pateikiamas kaip sėkmės istorija kitiems ES regionams.
M. J. Situaciją Lietuvos energetikos sektoriuje netrukus labai pagerins dabartinė ES investicijų politika, nes ES žada investuoti 11,7 mlrd. litų į Lietuvos energetiką, aplinkosaugą ir tinklų infrastruktūrą. 2014 m. birželio 20 d. Europos Komisijos patvirtinta Lietuvos Respublikos Partnerystės sutartis paskirstė Europos struktūrinių ir investicinių fondų naudojimą 2014–2020 metais. Lietuvai skirta 8,351 mlrd. eurų ekonomikos augimui skatinti, darbo vietoms kurti, kaimo plėtrai ir žuvininkystei. 2014 m. rugpjūčio 1 d. Europos Komisijai pateiktas ES fondų investicijų veiksmų programos projektas, pagal kurį energijos efektyvumo ir atsinaujinančių energijos išteklių gamybai ir naudojimui skatinti skirta 889,08 mln. eurų, jie jau numatyti dviem dideliems projektams: Vilniaus miesto centralizuotam šilumos gamybos ūkiui modernizuoti, įrengiant (modernizuojant) vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių kogeneracinių elektrinių, bei Kauno miesto centralizuotam šilumos gamybos ūkiui modernizuoti, įrengiant (modernizuojant) vietinius ir atsinaujinančius išteklius naudojančių kogeneracinių elektrinių. Tačiau tarp nepatvirtintų projektų dar yra Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos projektas, kurį Žemės ūkio ministerija oficialiai 2014 m. birželio 4 d. pateikė derinti Europos Komisijai. Projekto derinimas gali trukti apie šešis mėnesius. Taip pat numatyta skirti lėšų klimato kaitai švelninti. Iš 5,85 mlrd. eurų sumos, numatytos transeuropinei energetikos infrastruktūrai „Connecting Europe Facility“, gerinti, 220 mln. litų jau skirta dujotiekio projektui nuo Klaipėdos SGD terminalo sujungimo taško greta Klaipėdos iki Kuršėnų, tačiau ES finansinė parama „LitPol Link“ projektui ir kitiems dar nėra suderinta.
Kokia investicijų dalis teks Lietuvos energetikai?
G. K.-S. Daugiu kaip 2 mlrd. eurų, iš jų 889,08 mln. eurų teks energijos efektyvumo ir atsinaujinančių energijos išteklių gamybai ir naudojimui skatinti, 850,28 mln. eurų – aplinkosaugai, gamtos išteklių darniam naudojimui ir prisitaikymui prie klimato kaitos, 0,48 mlrd. eurų – Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programai, susijusiais su klimato kaitos švelninimu.
Ar verslas dar turi galimybių dalyvauti investicijų dalybose?
G. K.-S. Verslas turi galimybių būti tiekėjais, projektuotojais ir rangovais. Be to, verslininkai galės kreiptis į Ūkio ministeriją dėl lėšų savo įmonėms modernizuoti. Energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojai dėl investicinės paramos projektų dalinio finansavimo turėtų kreiptis, kai tik bus patvirtinta atnaujinta energetikos strategija, nes šiuo metu vis dar nėra apsispręsta, kuriuos interesus laikyti prioritetiniais.
Kaip manote, koks investicijų padalijimas būtų pats efektyviausias?
G. K.-S. Energetikos ir komunalinio ūkio sektorius – politiškai jautriausias verslo sektorius, todėl labai svarbu suprasti politikų, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos imperatyvus bei verslą. Valstybės kontroliuojamos įmonės dažnai linkusios investuoti į didžiulius projektus ir ne taip efektyviai dirba su smulkesniais projektais. Todėl visų pirma efektyviausia būtų išnaudoti konkurencinę aplinką ten, kur ji tinkamiausia, t. y. skelbti konkursus tiems projektams, kuriems verslas galėtų pasiūlyti savo sprendimų, o valstybė galėtų sutaupyti lėšų ir taip geriau atitikti euro bei finansinio stabilumo Mastrichto kriterijus. Antra, projektuose, kurių atsipirkimo trukmė yra ilgesnė, nei kad verslas gali sau leisti investuoti (pvz., 10 metų ir ilgiau), efektyvesnis būtų viešojo ir privačiojo verslo sektorių partnerystės modelis. Čia taip pat pirmenybė turėtų būti teikiama projektams, kurie nedidina valstybės skolos, atitinka Mastrichto kriterijus ir nekenkia Vyriausybės galimybei skolintis už žemesnes palūkanas. Trečia, planinis lėšų paskirstymas būtų efektyviausias tuose projektuose, kurių atsipirkimo trukmė yra tokia, kad verslui geriau būti tiekėjais ar rangovais.
Taigi, šių metų Lietuvos energetikos konferencijoje bus labai daug aptariamų temų, nuomonių, diskusijų bei konstruktyvių pasiūlymų, kaip abi pusės – tiek verslas, tiek politika – galėtų prisidėti prie Lietuvos energetikos gerinimo.
