2014 m. pasaulio poreikis išaugo milijonu naftos barelių per dieną, bet naftos rinkoje padaugėjo 2 mln. statinių. Tai pradėjo didelį naftos kainų kritimą, kuris tęsėsi visus 2015-uosius ir nenuslūgs šiemet.
Bendrovės „PKN Orlen“ pateiktos prognozės rodo, kad mažos naftos kainos – tarp 40–60 JAV dolerių turėtų išsilaikyti dar bent pusantrų metų. 2017-aisiais gali prasidėti naujas kainų ciklas, ir nafta vėl pamažu pradės brangti.
Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad palengva didėjantis naftos poreikis grąžins naftos kainą už barelį iki maždaug 80 dolerių 2020-aisiais. Tačiau agentūra paskelbė ir alternatyvų scenarijų, pagal kurį kaina gali išlikti ties 50–60 dolerių riba. Kuris iš šių scenarijų taps realybe, visų pirma lems JAV skalūnų naftos gavybos plėtra, kurios pasaulinę reikšmę įvertinti dar sudėtinga.
Laisvosios rinkos įtaka
XXI amžiuje naftos kainos šuoliavo tarsi linksmieji kalneliai. 2000–2008 m. naftos kaina išaugo nuo 25 iki 150 dolerių už barelį. Šį beprecedentį pakilimą lėmė nuolat didėjantis besivystančių valstybių, tokių kaip Kinija ar Indija, poreikis bei naftą eksportuojančių valstybių organizacijos (OPEC) politika riboti naftos gavybą ir taip dirbtinai didinti kainas.
Tarptautinė ekonominė krizė apkarpė pasaulinį naftos ir dujų poreikį, todėl 2008-ųjų pabaigoje žaliavos kainos krito iki 40 dolerių už barelį. Tačiau ekonomikai sėkmingai įveikiant recesiją šis poreikis beveik atsinaujino ir naftos kaina pakilo iki 100–125 dolerių iki 2014 m., kai įvyko dar vienas staigus kritimas žemyn.
2014-aisiais Saudo Arabija sutrukdė OPEC mėginimui padidinti naftos kainas, sumažinant jos gavybą, tikėdamasi, kad mažesnė kaina išstums smulkesnius konkurentus, visų pirma JAV skalūnų naftos gavėjus.
Nuo tol didžiosios naftos gavėjos, nemažindamos išgaunamos žaliavos kiekio, pradėjo intensyviai tarpusavyje konkuruoti dėl pasaulinių rinkų. Tanklaiviai su Saudo Arabijos nafta lapkritį jau pasiekė ir Lenkijos krantus.
Kaip pabrėžia vyriausiasis „PKN Orlen“ ekonomistas Adamas Czyžewskis, naftos kainų kritimą visų pirma nulėmė JAV skalūnų revoliucija. Ji kartu su suintensyvėjusia Nigerijos, Irako, Irano bei Libijos naftos gavyba ir OPEC sprendimu nemažinti savo gavybos sukėlė naftos perprodukciją pasaulinėje rinkoje.
„JAV skalūnai ir nauja hidraulinio skaldymo technologija iš esmės pakeitė žaidimo taisykles naftos rinkoje. Naujos gavybos technologijos leido prie rinkos poreikių prisitaikyti per rekordiškai trumpą 90 dienų laiką – tiek užtrunka įveikti atstumą tarp gręžinio ir naftos tiekimo į rinką pradžios. Iki tol investicijų į naftos gavybą ciklas trukdavo 3–5 metus“, – aiškina ekonomistas.
Šiuo metu JAV yra per tūkstantį nepriklausomų naftos išgavėjų, kurie gali staigiai ir lanksčiai reaguoti į naftos rinkos poreikius. Kasmet šalyje atliekama maždaug 40 tūkst. gręžinių. Iš vienų galima išgauti šimtus, iš kitų – tūkstančius barelių naftos, ir tai yra rodiklis, kurį labai sunku numatyti iš anksto. 70 proc. naftos iš gręžinio gaunama per pirmus jo eksploatavimo metus, dar 20 proc. – per antrus ir tik nedidelė likusi dalis išgaunama jau vėliau.
Staigaus naftos kainų kritimo šių technologijų plėtra nesukėlė, nes maždaug tiek, kiek padidėjo JAV gavyba, pasaulio rinka tuo pat metu neteko dėl Arabų pavasario revoliucijų Artimuosiuose Rytuose. Tačiau 2014-aisiais naftos gavybą atnaujino Libija, dėl šiltėjančių santykių su Vakarais ją padidino Iranas, dėl ISIS keliamos grėsmės – Irakas. Tai ir lėmė pasaulinę naftos perprodukciją.
„Labai pasikeitė ir pats rinkos veikimo principas. Gyvenome pasaulyje, kuriame OPEC saugojo naftos rezervus ir kontroliavo rinkai tiekiamos naftos kiekį, tai pagal organizacijos valstybių narių fiskalinius poreikius daugiau ar mažiau išlaikė ir pasaulines naftos kainas. Šiandien viskas kitaip – daug naftos laisvai tiekiama į rinką, o skalūnų naftos išgavėjai greitai ir lengvai reaguoja į besikeičiančią kainą“, – padėtį analizuoja A.Czyžewskis.
Kaip pastebi „The Economist“, nuo Johno Rockefellerio laikų XIX a. pabaigoje, Teksaso geležinkelių komisijos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje iki OPEC nuo 1960 m. įvairios institucijos mėgino kontroliuoti ir stengėsi išlaikyti norimą naftos kainą rinkoje dėl savo interesų. Tik labai retais atvejais naftos rinka be iškraipymų funkcionuodavo kaip normali ir laisva rinka. Būtent dabar prasidėjo laisvosios rinkos laikai.
Ką pakeis JAV naftos eksportas?
Iki 2015-ųjų gruodžio JAV galiojo draudimas eksportuoti amerikietišką naftą. Išimtis buvo taikoma tik Kanadai. Draudimas buvo įvestas 1975-aisiais, kai kilo pirmoji rimta naftos krizė, OPEC paskelbus naftos embargą. Respublikonai ilgą laiką ragino atšaukti šį draudimą, ypač prasidėjus skalūnų revoliucijai, prekyba kai kuriais naftos produktais, pavyzdžiui, benzinu, buvo leidžiama jau nuo 2014-ųjų.
Respublikonai tvirtina, kad naftos pardavimas užsienyje sukurs papildomų darbo vietų JAV energetikos sektoriuje, kuris kentėjo dėl žaliavos kainų kritimo, taip pat tai sumažins globalią priklausomybę nuo nestabilių Artimųjų Rytų valstybių.
Artimiausiu metu nesitikima, jog eksportas labai išaugs, nes draudimo panaikinimas visų pirma reikš, kad JAV WTI ir Europos „Brent“ kainos beveik susilygins, o ekonominę naudą lems transportavimo sąnaudos.
„Grynasis amerikietiškos naftos eksporto poveikis rinkai yra nulinis. Tai niekaip nepakeis naftos kainų pasaulyje, nes JAV išlieka importuojanti valstybė“, – po sprendimo priėmimo suskubo pareikšti OPEC generalinis sekretorius Abdalla el Badri.
Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad eksporto draudimo panaikinimas bus naudingas patiems amerikiečiams – naftos išgavėjai nebeprivalės parduoti savo produkcijos mažesne JAV kaina ir tai dar labiau padidins gavybos apimtis.
Iš amerikietiškos skalūnų naftos gaminami šviesieji naftos produktai – benzinas, dyzelinas, žibalas ir skystasis krosnių kuras. Būtent šiuos naftos produktus, be pačios naftos žaliavos, JAV eksportuos pirmiausia. Pagrindinė amerikietiškų naftos ir jos gaminių pirkėja bus Europa, nes logistikos sąnaudos, gabenant produktus iš Meksikos įlankos į Europą, yra gana mažos, o daugelis Europos naftos perdirbimo įmonių pritaikytos skalūnų naftai naudoti. JAV išliks tamsiųjų naftos produktų – mazuto, tepalų, bitumo importuotojos.
Sunkūs laikai Europos gamintojams
A. Czyževskis pabrėžia, kad Europos naftos perdirbimo verslo laukia sudėtingas ir iššūkių kupinas laikas. Europoje iš viso yra daugiau nei šimtas naftos perdirbimo įmonių, tačiau „jauniausia“ iš jų jau skaičiuoja ketvirtą dešimtmetį. Pasak ekonomisto, net ir atnaujinus įmones technologiškai konkuruoti su naujas modernias gamyklas statančiomis Artimųjų Rytų valstybėmis bus sunku.
Praeityje naftos perdirbimo gamyklos buvo statomos kaip regioninės įmonės, turinčios užtikrinti produkcijos tiekimą tam tikrai teritorijai. Tačiau šiandien situacija intensyviai keičiasi, ir naftos produktai, o ne pati nafta, vis labiau tampa globalia preke, kurią nesudėtingai ir nebrangiai galima transportuoti ir parduoti visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Mažeikiuose gaminamos produkcijos pardavimo augimą pernai lėmė didėjanti paklausa Šiaurės Amerikoje, o ne regioninis vartojimas.
„Šiuo metu prasideda procesas, kai naftos perdirbimo gamyklos Saudo Arabijoje ir kitose šalyse yra statomos globaliam aprūpinimui. Dėl mažos naftos kainos ir jos susidarymo mechanizmo pokyčių valstybės gavėjos nebegali vien pasiremti žema naftos kaina ir privalo investuoti į perdirbimo, chemijos verslą. Netrukus Europoje susidursime su labai aršia konkurencija iš Artimųjų Rytų“, – prognozuoja „PKN Orlen“ ekonomistas.
Be to, Tarptautinės ekonominio bendravimo ir plėtros organizacijos valstybėse naftos ir degalų poreikis šiuo metu mažėja, o besivystančiose šalyse, visų pirma Kinijoje, galimas kritimas numatomas po 15–20 metų.
Paklausą mažina ne tik aplinkosaugos spaudimas, kuris po teisiškai įpareigojančios Paryžiaus sutarties pasirašymo tik dar labiau sustiprės, bet ir naujų technologijų plėtra – auganti elektromobilių rinka, JAV ir Kinijoje sunkiajam transportui vis daugiau naudojamos suskystintos gamtinės dujos ir kt.
Esant tokiai padėčiai, investicijos į naftos perdirbimo verslą Europoje vis mažiau tikėtinos, nes tai reikalauja didžiulių lėšų, o prognozės nėra pačios geriausios. Todėl į tai investuos pirmiausia nuo naftos priklausomos Artimųjų Rytų valstybės.
