Netenkina tarifas
Gamybos atliekų naudojimas energijai gaminti Lietuvoje jokia naujiena. Mineralinių trąšų gamintojo bendrovės „Lifosa“ generalinis direktorius Jonas Dastikas teigė, kad vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę aiškiai suvokta, jog energiniai ištekliai neišvengiamai brangs ir įmonėms, naudojančioms daug energijos, kils sunkumų. „Lifosa“ suplanavo, kaip protingai panaudoti gamybos procesuose daugelio cheminių reakcijų metu išsiskiriančią šilumą. Suprojektavus ir nutiesus trasą, nuo 1998-ųjų Kėdainių miestui kasmet tiekiama 90–120 tūkst. MWh šilumos energijos. Dėl to šiluma visam Panevėžio regionui atpigo apie 10 proc.
2001 metais paleidus naują 25 MW galios turbogeneratorių, iki 2008-ųjų elektros gamyba išaugo nuo 66 mln. kWh iki 238 mln. kWh. Patobulinus technologinius sieros rūgšties cecho sprendimus, įdiegus šilumos utilizavimo sistemą (angl. HRS, Heat recovery system), atsirado galimybė išgauti dar daugiau atliekinės šilumos energijos. Metinė elektros gamyba išaugo ir dėl trečio 6 MW galios turbogeneratoriaus. Šiandien bendrovė ne tik pati apsirūpina elektros energija, bet ir likusią jos dalį (apie 20–25 proc.) tiekia į šalies elektros energijos tinklą ir parduoda elektros perdavimo sistemos operatoriui „Litgrid“. Lietuvos energetiniame balanse „Lifosa“ užima apie 1,5 proc.
Bet valstybės požiūriu į tokius projektus J. Dastikas nėra patenkintas: „Nors gaminame elektros energiją iš atliekinės šilumos, nenaudodami jokio organinio kuro, esame sulyginti su šiluminėmis elektrinėmis, deginančiomis dujas ar kitą organinį kurą. Vadovaujantis 2006 metais ūkio ministro įsakymu patvirtinta VIAP skaičiavimo metodika, gamintojas moka net už tą energiją, kurią pats pasigamina ir naudoja gamybos reikalams, išskyrus elektros reikmes ir pardavimus sistemai. Tai, mūsų požiūriu, yra neteisinga, nes gamintojas nėra skatinamas gaminti elektros energiją sau ir valstybės poreikiams.“
Įmonė energetiniams projektams yra išleidusi daugiau kaip 150 mln. litų, bet ar ryžtųsi tam šiandien vėl, generalinis direktorius nėra tikras. Pasak jo, kiltų abejonių dėl investavimo tikslingumo.
„Atliekinė energija, susidaranti chemijos gamybos procese, juridiškai nėra prilyginta žaliajai energijai kaip saulės ar vėjo, nors jai pagaminti nereikia brangaus atvežtinio kuro, ir į aplinką papildomai nėra neišmetama anglies dioksido. Vadinasi, netaikomos ir jokios lengvatos“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Šilumos ūkyje situacija ne ką geresnė. Anot J. Dastiko, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šilumos kainai apskaičiuoti taiko tipinę katilinių metodiką, pagal kurią apskaičiavus šiluminės energijos pardavimo kainą gaminti jos tiek, kiek įmonė galėtų pagaminti, nebeapsimoka. O už elektros energiją mokant VIAP mokestį, ji paprasčiausiai tampa nekonkurencinga.
Lietuvos energetikos instituto (LEI) mokslo darbuotoją Dalių Tarvydą nustebino J. Dastiko keliamos problemos. Pasak jo, šilumą gali parduoti kiekvienas, kurio siūloma jos kaina mažesnė už bazinio tiekėjo. Tiesa, pirmumas taikomas atsinaujinantiesiems energijos ištekliams. O elektrą savo reikmėms, įsitikinęs pašnekovas, pasigaminti pigiau, negu pirkti rinkos kaina, net ir mokant VIAP mokestį.
„Mokslą ir naujoves labai vertinu, tik jos neturėtų nutolti nuo realybės. Bet kuriame versle investuojant nuosavas lėšas yra skaičiuojama, kada jos sugrįš. Tas pat ir energetikoje – jei investicijų grąža prasideda po 15–20 metų ar jos visai negrįžta, visame pasaulyje bus sunku rasti verslininkų, kurie investuotų vien iš idėjos“, – atrėmė J. Dastikas.
Šiluma – antrinė nauda
Didžioji dalis medienos apdirbimo pramonės įmonių šildosi savo gamybos atliekomis. Kai kurios maisto pramonės įmonės, nuotekų valymo bendrovės, šiukšlynai gamina ir degina biodujas.
„Atliekų deginimas yra vienas modernių atliekų apdorojimo būdų, kur šiluma – tik antrinė nauda. Ir tokia veikla ekonomiškai neapsimoka be valdžios meduolio ar botago“, – sakė LEI mokslo darbuotojas D. Tarvydas. Šiukšlių deginimas Lietuvoje subsidijuojamas pasitelkiant šiukšlių supirkimo tarifą, kuris yra įtrauktas į šiukšlių išvežimo mokestį.
Vakarinėje Europos dalyje, pasak D. Tarvydo, dažnos biodujų jėgainės, gaminančios šilumą ir elektrą iš gyvulių mėšlo. Lietuvoje panašioms populiarumo stinga dėl per mažos paramos ar nepakankamai griežtų reikalavimų taršai, nors taršos problema aktualiausia būtent deginant šiukšles, o ne gaminant biodujas. „Iš esmės viską, kas dega arba pūva, galima panaudoti energijai gaminti. Pagrindinė problema – be papildomų paskatų šis procesas nėra ekonomiškai gyvybingas“, – komentavo D. Tarvydas.
Intelektinė pagalba
Parduoti atliekinę energiją rūpinasi ne tik gamybos įmonės. Pasaulyje jau ne naujiena protingasis tinklas (angl. smart grid), kuris leidžia privačiuose namuose gyvenantiems ir saulės baterijų ar vėjo jėgainę turintiems žmonėms parduoti atliekinę elektros energiją. Atsinaujinančių išteklių gaminama elektros energija įprastai yra superkama brangiau, tad tai yra patrauklus verslas. Jei rinkoje yra elektros energijos perteklius, ją galima naudoti savo reikmėms. Savininkui nereikia net svarstyti, kada verta gaminamą elektros energiją parduoti, o kada naudoti savo poreikiams – tai apskaičiuoja dar viena intelektinė sistema – išmanioji apskaita (angl. smart metering).
Lietuvoje terminai „intelektinė apskaita“ ar „protingasis tinklas“ kol kas retai girdėti ne tarp specialistų. Bet būtent jie, neabejoja Europa, ateityje pakeis įprastą energetikos sistemą, paremtą centralizuotu energijos tiekimu. Juolab kad 2009 metais Europos Parlamento ir Tarybos patvirtintoje direktyvoje dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių nurodyta, kad iki 2020 metų bent 80 proc. vartotojų turi naudotis ne mechaniniais skaitikliais, o išmaniąja apskaita. Tokia apskaita, tikimasi, gyventojams padės ne tik sutaupyti, bet ir efektyviau naudoti elektros energiją.
D. Tarvydo nuomone, protingieji tinklai – graži, bet kol kas labai brangi idėja. O ir pats terminas nėra iki galo aiškus: amerikiečiai protinguosius tinklus supranta kaip kelių laiko zonų tarifus, sudarančius galimybę valdyti apkrovą, europiečiai šiuo metu aktyviau domisi intelektiniais skaitikliais ir aktyviuoju vartotojo įrenginių valdymu. Nors įrenginių, kuriuos taip galima valdyti, anot LEI mokslo darbuotojo, irgi kol kas nėra daug.
Protingieji tinklai gali leisti aktyviai perkonfigūruoti paskirstymo tinklą remiantis realaus laiko informacija arba informuoti vartotojus, kiek kada energijos sunaudojo, kokia buvo jos kaina ir t. t. Taip vartotojai tampa aktyviais energetikos rinkos dalyviais ir gali pasirinkti, kada energiją naudoti, o kada tiekti į tinklą, jei turi perteklių.
Nors, komentavo D. Tarvydas, ir šiuo metu Lietuvoje energija naudojama atsakingai. Tie, kurie turi dviejų laiko zonų skaitiklius, užsiima aktyviuoju apkrovos valdymu, pavyzdžiui, taupydami skalbia savaitgaliais.
Įrengs demonstracinę sistemą
Pasaulyje šiuo metu įgyvendinamas ne vienas pilotinis intelektinių miestų projektas. Įmonės „Arginta“ projektų vadovas Eimantas Miltenis tvirtina, kad protingųjų tinklų tikslui – balansuoti tinklą tarp energijos generavimo, naudojimo ir paskirstymo – tinkamiausi pasyvieji namai, kurie ne tik beveik nenaudoja energijos, bet ir ją generuoja padedant saulės, vėjo jėgainėms. Tokių namų gyventojai savo pagaminta energija ateityje, anot E. Miltenio, galėtų dalytis su kaimynais.
Specialistas pateikė pavyzdį: jei saulės moduliai generuoja 5 kWh energiją, o namui reikalingos 3 kWh, dvi kilovatvalandės siunčiamos į akumuliatorius, ir jie įkraunami. Šiuos įkrovus, energija tiekiama atgal į tinklą. Energijos pritrūkus, 3 kWh grąžinamos iš akumuliatorių, o jam išsikrovus – paimamos iš tinklo. Tokiu būdu nereikia visiškai atsisakyti elektros tinklo, bet galima ir sutaupyti. Gyventojai gali internetu stebėti orų prognozę: jei visą dieną šviečia saulė, bevieliu ryšiu perduodama informacija ir įjungiama, pavyzdžiui, skalbiamoji mašina.
D. Tarvydas pritaria, kad idėja kaimynams dalytis energija įdomi, bet šiandien per brangi. Pirmiausia tam reikalingi dvipusiai elektros skaitikliai. Vadinasi, energija į tinklą būtų parduodama paskirstytos energijos kaina, kuri šiuo metu yra didesnė nei superkama, pavyzdžiui, vėjo jėgainėse pagaminta energija.
Dalybas gali apsunkinti ir energijai atiduoti reikalingas aukštesnės įtampos tinklas. „Tam tikriausiai reikėtų atnaujinti transformatorines. Be to, baterijų cikle „įkrovimas–iškrovimas“ prarandamas maždaug ketvirtadalis energijos. Tai dar viena priežastis, kodėl racionaliau balansuoti naudojant tinklą“, – komentavo D. Tarvydas.
Įmonė „Arginta“ Respublikiniame energetikų mokymo centre planuoja įrengti panašią sistemą, kad žmonės galėtų susipažinti su ateities energijos tiekimo sistema. Sistemą sudarytų maža 2–3 kWh galios saulės jėgainė, kurios pagaminta energija būtų akumuliuojama arba atiduodama į tinklą, o esant energijos trūkumui paimama iš jo. Įdiegti panašią sistemą, anot E. Miltenio, nėra brangu – pagrindinė problema tinklą sukonfigūruoti taip, kad paskirstant elektrą būtų galima gauti kuo didesnę ekonominę naudą.
LEI mokslo darbuotojas atkreipė dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojančius tarifus maksimali ekonominė nauda būtų gaunama parduodant visą savo pagamintą saulės energiją į tinklą, o savo reikmėms perkant iš jo. „Šiandien, net sumažinus tarifą, saulės energija superkama brangiau, negu kainuoja pirkti iš paskirstymo tinklo“, – komentavo pašnekovas.
