Lietuvoje šiuo metu daugiausia elektros energijos gamina Lietuvos elektrinė Elektrėnuose. Taip pat elektra gaminama Vilniaus, Kauno, Mažeikių ir kitų Lietuvos miestų šiluminėse elektrinėse, Kauno hidroelektrinėje ir Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje. Nedidelis kiekis elektros energijos Lietuvoje gaminama generuojant vėjo energiją.
Visose šalyse elektros energijos kaina vartotojams (mažmeninė kaina) susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Žvelgiant iš vartotojų pozicijų, pirmoji dalis yra skirstomųjų tinklų išlaikymo kaina, antroji – energijos gaminimo didžiosiose jėgainėse, importo ar supirkimo iš mažųjų jėgainių kaina.
Pasaulinė praktika rodo, kad didžiosiose jėgainėse pagaminamos elektros kaina mažai priklauso nuo to, kokią žaliavą (branduolinį kurą, dujas ar net anglis) jos naudoja. Tai yra maždaug 12–18 lietuviškų centų už kilovatvalandę (Lietuvoje ši kaina – gerokai didesnė, vadinasi, dirbtinai palaikome neekonomiškas šilumines jėgaines). Importo kaina priklauso nuo tiekimo sąlygų ir gebėjimo susitarti. Ji siekia apie 16 centų.
Mažųjų jėgainių gaminamos energijos savikaina – skirtinga ir nestabili. Mažosios hidroelektrinės energija atsieitų pigiausiai ir prilygtų didžiosioms jėgainėms, tačiau jų plėtros galimybės yra nežymios. Vėjo jėgainių energijos savikaina siekia apie 20 centų už kilovatvalandę. Mažųjų saulės jėgainių energija pasaulyje atsieina brangiausiai – siekia 35 lietuviškus centus ir daugiau už kilovatvalandę. Tad ką jau kalbėti apie Lietuvą, kur saulutė mus lepina palyginti retai.
Tačiau didesnė dalis kainos tenka skirstomiesiems tinklams išlaikyti. Elektros importo atveju tai siekia 30 centų ir daugiau. Taigi „atnešti“ elektros energiją iki vartotojo kainuoja dvigubai brangiau, negu ją pagaminti. Ir tai galioja visame pasaulyje.
Elektros energijos skirstymo po visą šalį tinklas yra didelis, pavojingas ir sudėtingas. Būdamas toks jis negali būti ekonomiškas. Ir tai nėra vien Lietuvos problema.
Matyt, todėl pažangesnės šalys ieško būdų, kaip išvengti dėl energijos paskirstymo augančių jos kainų. Nors japonai išskirtinai savo rinkai jau gamina mažas bandomąsias gamtinių dujų „celes“, europiečiams būtų sunku to tikėtis anksčiau kaip po dešimtmečio. Tačiau ar ko nors panašaus galime tikėtis visai netolimoje ateityje?
Pasirodo, taip. Ir tai yra buitiniai kogeneratoriai, žinomi bene dešimtmetį. Tai vandeniu aušinamas vidaus degimo variklis, kaip ir transporto priemonėse, tik sukantis elektros generatorių. Maždaug trečdalį tokio kogeneratoriaus pagaminamos energijos sudaro elektros energija. Likusi dalis – šiluma, kuri šios klimato juostos buitiniams vartotojams yra neabejotinai reikalinga.
Kilovatvalandė kogeneratoriaus gaminamos energijos kainuoja nuo 16 iki 20 centų. Renovuotame daugiabutyje gyvenančiam pensininkui tai padėtų sutaupyti nuo 50 iki 100 litų kiekvieną žiemos mėnesį. Tiesa, visam daugiabučiui ar didesnei įmonei tinkamų kogeneratorių jau galima pasirinkti iš daugelio gamintojų tiekiamo arsenalo, o štai mažieji kogeneratoriai yra tikra naujiena.
Pirmieji apie juos paskelbė japonai. Jau prieš porą metų koncernas „Honda“ pagamino pirmąją vienam butui skirtų bandomųjų kogeneratorių seriją. Nepraėjus nė metams vokiečių koncernas „Wolkswagen“ kartu su partneriu paskelbė apie panašų analogą. Ne vienus metus gaminamų kogeneratorių asortimentą skubiai plečia čekai.
Kiek metų lemta atsilikti Lietuvai? Ar savarankiškai pajėgtume įvaldyti kad ir tokias nesudėtingas technologijas? Deja, mes vis dar statome, bent jau žodžiais, AE. Apžvelgti ir įvertinti pastarųjų metų procesus energetikos srityje paprašėme mūsų energetikos patriarcho, Lietuvos energetikų draugijos pirmininko Algirdo STUMBRO.
– Nuo pat pokario metų visai mūsų šalies energetikai vadovavo valstybės įmonė, vėliau – AB „Lietuvos energija“. Tačiau pastarąjį dešimtmetį ji buvo jungiama ir skaidoma tarsi atomas branduolinėje laboratorijoje...
– Iki 2000 metų „Lietuvos energiją“ sudarė AB „Lietuvos energija“, elektrinės ir elektros tinklai (jie buvo laikomi minėtos bendrovės filialais). Pagal Europos Sąjungos direktyvas, elektrines ir elektros perdavimo tinklus reikėjo paversti antrinėmis įmonėmis. Tai, beje, padarė latviai ir estai, taip yra daugelyje Europos Sąjungos šalių.
Tačiau Lietuvoje minėti padaliniai buvo paversti savarankiškomis įmonėmis, turinčiomis gana ribotus finansinius išteklius. Tad kai 2006 metais trijų Baltijos šalių premjerai susitarė statyti Visagino AE, paaiškėjo, kad mes, lietuviai, deja, neturime įmonės su pakankamu kapitalu. O jo reikia norint iš bankų gauti paskolą tai AE statyti. Todėl 2008-aisiais, sujungus likusias valstybės įmones – Lietuvos elektrinę (Elektrėnuose), Kauno hidroelektrinę, Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, Rytų skirstomuosius tinklus – ir jau privatizuotus Vakarų skirstomuosius tinklus, buvo įsteigta „Leo LT“.
Reikia paminėti, kad ir Suomijoje statant naują AE, be valstybinių energetikos įmonių, dalyvavo ir privataus kapitalo bendrovės. Tačiau Lietuvoje iš kuriamo valstybinio energetikos įmonių susivienijimo privataus kapitalo įmonė Vakarų skirstomieji tinklai kažkodėl buvo pašalinta. Nors visose mūsų energetikos strategijose kaip užkeikimas kartojama, kad visos elektrinės ir visi skirstomieji tinklai turi būti valdomi privataus kapitalo, o valstybės žinioje turi likti tik elektros perdavimo tinklai. Tačiau konservatoriai su liberalais pareiškė, kad visa energetika turi būti valdoma tik valstybės.
Visgi net ir tam reikia priimti naują energetikos strategiją ir kurti valstybinę energetikos sistemą. Dabar yra atvirkščiai. Negana to, kad minėta sistema neturi jokio juridinio pagrindo ir yra kuriama gana chaotiškai, visų mūsų šalies energetikos įmonių akcijas valdo įmonė, kurios apskritai nėra ir kuri vargu ar atsiras. Tai – Visagino AE. Liūdnai pagarsėjusi „Leo LT“ bent jau buvo sukurta Seimui priėmus atitinkamą nutarimą, o štai Seimo sprendimo kurti naują Lietuvos energetikos įmonių susivienijimą, tik šįkart vadovaujant tai mistinei Visagino AE, aš niekur nemačiau...
– Jungiant ir skaidant mūsų energetikos įmonių susivienijimą, be abejo, keitėsi ir jo vadovai.
– 1945–1990 metais, t. y. per 45 metus, „Lietuvos energijai“ vadovavo penki generaliniai direktoriai, o 1990–2011 metais vadovai keitėsi net 12 kartų! Elektrinėse, elektros perdavimo tinklų įmonėse buvo atliktas profesionalų „valymas“ – iki skyrių vadovų imtinai. Specialistų vietas užėmė buvę vadybininkai, bankininkai, draudikai ir šiaip „geri žmonės“. Tokia „vadyba“ jau duoda rezultatų: pernai „Lietuvos elektrinėje“ vos neįvyko rimta avarija, tačiau energetikos „strategų“ Vilniuje tai, atrodo, nejaudina.
– Pereikime prie karščiausio diskusijų objekto – vis dar planuojamos statyti Visagino AE. Kodėl mes taip atkakliai norime statyti tą elektrinę?
– Nuo 2006-ųjų vasario, kai Algirdas Brazauskas Trakuose pirmąkart užsiminė apie naujos AE statybą, viskas tebėra kalbų lygyje. Niekas objektyviai neanalizuoja, kas statys tą elektrinę, iš kokių lėšų, kaip bus grąžinami milijardiniai kreditai, kokie specialistai dirbs Visagino AE. Juk kol ji bus pastatyta, dabartinis Ignalinos AE personalas išeis į pensiją. AE specialistų, deja, nerengia nė viena mūsų aukštoji mokykla, be to, tokiam specialistui būtinas bent 5 metų darbo stažas analogiškoje jėgainėje. Situacija – tiesiog absurdiška: valdantieji tebesvajoja apie naują AE, tačiau nesugeba pagal grafiką uždaryti senosios!
Dar norėčiau išsakyti kelias profesines pastabas. Visame pasaulyje AE projektuojamos ir statomos mažiausiai dviejų blokų (vienas dirba, antras remontuojamas). Vieno bloko AE niekur nerasime! Ar mes norime nustebinti žmoniją? Vieno bloko AE nei ekonomiškai pagrįsta, nei techniškai patikima. Tačiau dviejų blokų elektrinės kaina dvigubėja – nuo 17 iki 34 mlrd. litų. Be to, „Hitachi“ reaktorius sveria apie tūkstantį tonų. Kaip jis bus iš Klaipėdos nugabentas į Visaginą? Taigi mes neturime nei finansinių, nei technologinių, nei žmogiškųjų išteklių.
– Ir dar vienas neatsakytas klausimas: ar mūsų ekonomikai reikės tiek elektros energijos, jei rengiamės statyti tą AE?
– Atominę energetiką vysto ar rengiasi vystyti beveik visi mūsų kaimynai: rusai, baltarusiai, lenkai. Rusai, beje, jau nuo 2010 metų vasario stato Baltijos AE ir neslepia, kad tai bus grynai komercinis projektas: minėta elektrinė dalį pagamintos elektros energijos tieks Kaliningrado sričiai, tačiau didžiąją dalį jos eksportuos. Vadinasi, bent jau ši elektrinė sudarys rimtą konkurenciją galimai Visagino AE. O jeigu rusų siūloma elektros energija bus pigesnė, kas gi pirks mūsiškę?
Rusija dar praėjusį pavasarį oficialiai pranešė, kad Baltijos AE pagamintą elektros energiją pardavinės po 15,5 ct už kilovatvalandę. Panašiai gali kainuoti ir būsimosios Ašmenos AE produkcija. O Visagino AE elektros savikaina bus apie 30 ct už kilovatvalandę. Už Lietuvos šiluminėse elektrinėse, vėjo jėgainėse, hidroelektrinėse dabar gaminamą elektros energiją mokama maždaug 30 ct už kilovatvalandę. Paprasti vartotojai tikriausiai negalės rinktis, bet jūs įlįskite į pramoninkų kailį – kieno elektros energiją jie norės pirkti?
Didelės valstybės stato AE, tenkindamos savo poreikius. Tokia mūsų, mažos valstybės, jėgainė didžiąją dalį elektros energijos turi eksportuoti, antraip tai bus nuostolingas projektas.
Visų dabar veikiančių šalies elektrinių instaliuota galia – apie 4 tūkst. MW. Lietuvos poreikis – iki 2 tūkst. MW, naktį – vos 700–1 000 MW. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad visos šalies elektrinės dirba tik pusėtinu ar palaikomuoju režimu. Šildymo sezono metu miestų ir pramonės reikmėms reikalingų šiluminių elektrinių apkrova dar būna kiek didesnė. O pastačius 1 400 MW galios Visagino AE, kuo ji bus „apkrauta“, jei niekas nepirks mūsų brangios elektros energijos? Jau dabar mes neišnaudojame nė pusės Lietuvoje instaliuotos galios, nes iš užsienio galime nusipirkti elektros energijos perpus pigiau.
– Kokia jūsų nuomonė apie planuojamą tiesti Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo jungtį?
– Tokia jungtis bus, tik tarp Lenkijos ir Kaliningrado srities. Mūsų politikai pražiopsojo palankų momentą tiesti jungtį į Lenkiją. 1997 metais, kai į Vilnių atvyko lenkų delegacija, tereikėjo su ja pasirašyti sutartį dėl minėtos jungties. Tačiau tuometis ūkio ministras Vincas Babilius su Premjeru Gediminu Vagnoriumi tai daryti kategoriškai atsisakė. Girdi, atvažiuos amerikiečiai ir suorganizuos, kad Ignalinos AE elektros energiją galėtume brangiai parduoti Bavarijai (Vokietijai). Įdomu, kaip mes ją būtume eksportavę – gal pašto balandžiais? Lenkai mirtinai įsižeidė ir jau visiškai akivaizdu, kad tos jungties jie bent artimiausiu laikotarpiu neties. Užtat ties kitą jungtį – su Kaliningrado sritimi.
Be to, praėjusį rudenį Lenkijos Krynicos mieste vykusioje energetikų konferencijoje buvo pasakyta, kad būsimoji AE Kaliningrade mūsų kaimynų vertinama kaip potenciali elektros energijos tiekėja jų rinkai. Maža to, neapsiribodama pigios rusų elektros energijos importu – Lenkija pati rengiasi iki 2020 metų pastatyti bent porą AE (netoli Lietuvos ir Baltarusijos sienų), kurių bendra galia bus 6 tūkst. MW.
– Kokių matote perspektyvų?
– Ką patarčiau būsimai valdžiai? Blaiviai apsidairyti energetikos ūkyje. Nauja AE – mums nereikalinga, nes Lietuvoje instaliuotos galios užteks bent 30 metų: juk naujų gamyklų beveik nestatoma. Ką daryti? Visų pirma, pabaigti statyti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. Pastatę dar keturis agregatus, mes galėtume iš Baltijos AE pirkti pigią naktinę energiją. Juolab kad nuo ten dar sovietmečiu nutiesta 330 kV elektros perdavimo linija tiesiai į Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. Taip mes kasmet galėtume pirkti apie 3 mlrd. kWh elektros energijos per metus (po 14–16 ct už kilovatvalandę). Tai – trečdalis dabar šaliai reikalingos energijos. Be to, dar uždirbtume, eksportuodami ją į Švediją.
Antra, reikia skubiai modernizuoti Vilniaus ir Kauno šilumines elektrines, Lietuvos elektrinėje – sumontuoti antrą kombinuoto tipo (dujų ir garo) energetinį bloką, ir kartu su latviais pasistatę suskystintųjų dujų terminalą gautume tą patį elektros energijos kiekį, kaip ir pastatę tą mistinę Visagino AE. Šie realūs darbai tereikalauja vos 3 mlrd. litų investicijų. O juos įgyvendinusi šalis iš karto pajustų ekonominę naudą.