Lietuvoje energetinių plantacijų – vos 500 hektarų. Per ateinančius 5 metus nacionalinės energetikos strategijoje gluosnių, žilvičių plantacijas numatyta didinti iki 11 tūkst. hektarų, tačiau šis procesas vangus. Jį paspartinti nori Šiaulių bei Jelgavos mokslininkai.
Rengiamas projektas, kuriuo Šiaulių ir Panevėžio apskričių žemdirbiai bus skatinami auginti naujas gluosnių plantacijas. Skaičiuojama, kad kiekvienas hektaras augintojui atneš didesnį nei 1 tūkst. litų pelną.
„Ūkininkai galėtų po vieną, po kelis hektarus savo daryti, tačiau palankiausiai būtų, kad bent jau po keliolika, po 20–30 hektarų. Ateityje tikrai tas medienos poreikis augs būtent deginimui. Alternatyvi energetika yra, ko gero, vienintelė išeitis mums, nes dujos ir naftos ištekliai senka, brangsta, o energijos poreikis nemažėja“, – teigia Lietuvos mokslininkų sąjungos „Salduvės“ skyriaus pirmininkas Vaclovas Tričys.
Tačiau ūkininkai į siūlymus veisti atsinaujinančių energijos išteklių plantacijas žiūri atsargiai. Anot jų, tai puiki galimybė išnaudoti mažai derlingas arba nederlingas žemes, tačiau yra ir kita šio medalio pusė.
Investicijos ilgalaikės, 4–5 metai, todėl sunku apskaičiuoti, ar įdėtos lėšos atsipirks. Be to, anot žemdirbių, parama deklaravusiems energetinių augalų plotus numatyta tik iki 2013-ųjų, o kas bus vėliau – neaišku.
„Yra ūkininkų, kurie smulkina medienos atliekas ir jas parduoda susmulkintas. Šiuo metu rinka to darbo kaštų nepadengia. Tai, vadinasi, investuoti į žilvičių auginimą, dar kaip į tolimesnį procesą viso šito, vargu ar apsimokėtų. Todėl nėra taip populiaru, nors tais dalykais tikrai domimasi“, – sako Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius.
Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociacija teigia, kad pagrindinis atsinaujinančios energetikos stabdys tas, kad biokuro katilinės pagamina tik 18 proc. visos šalyje suvartojamos šilumos energijos.
Lietuva šį kiekį per artimiausią dešimtmetį yra įsipareigojusi padidinti iki 23 proc. Pasak asociacijos, tą galima padaryti tik plečiant biokuro katilinių tinklą, o per paskutinius trejus metus pastatyta tik viena – Radviliškyje.
Pagrindinė tokio vangumo priežastis – nėra pinigų. Biomasės energetikos asociacija skaičiuoja, kad reikėtų maždaug milijardo litų ir iki 2020 metų būtų galima pasiekti, kad net 70 proc. šilumos būtų gaminama iš biomasės. Tačiau sukrapštyti bent dalies šių pinigų šilumos ūkius valdančios savivaldybės sunkmečiu tikrai nepajėgs. Todėl siūloma pinigus kaupti įvedant tikslinį mokestį importuojamoms dujoms.
„Išeitis viena. Lietuva viena iš labai nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kuri neturi akcizo importuojamoms dujoms, elektros energijai. Netgi estai ir latviai šiandien jį turi. To nedidelio akcizo mokesčio įvedimas, kuris, drįsčiau teigti, menkai įtakotų šilumos kainas, leistų sukaupti šimtamilijoninius fondus kasmet, kurie ir galėtų būti naudojami tokių programų vykdymui“, – tvirtina Biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas Remigijus Lapinskas.
Energetikos ministras teigia, kad akcizas dujoms svarstytinas. Bet jį įvesti tikslinga būtų tik tuomet, jei surinktos lėšos būtų nukreipiamos katilinėms pertvarkyti, o ne į bendrą biudžeto katilą, kuriame jos paskęstų. Be to, artimiausiu metu naujo mokesčio perspektyvos atrodo miglotos ir dėl sunkios šalies ekonominės padėties.
