„Ukrainos dujų tranzito sistema yra labai didelė ir reikalauja daug investicijų. Todėl galiausiai žaidimas tampa „viskas arba nieko“, – interviu „Delfi“ sakė ji.
Pašnekovė dar pastebėjo, kad Baltarusijos lyderis Aliaksandaras Lukašenka nėra savarankiškas žaidėjas, o jo režimas konfrontacijoje su Europos Sąjunga turi labai mažai kozirių.
A. Grigas yra knygų „Naujoji gamtinių dujų geopolitika“ (angl. The New Geopolitics of Natural Gas), „Po Krymo: Naujoji Rusijos Imperija“ (angl. Beyond Crimea: The New Russian Empire) autorė.
– A. Lukašenka maždaug prieš mėnesį migrantų krizės kontekste buvo pagrasinęs, kad gali nutraukti dujų tiekimą Europai. Tiekimas nebuvo nutrauktas, tačiau galbūt galima įvertinti, ar tie grasinimai buvo tušti, o gal jų įgyvendinimui tiesiog dar neatėjo laikas?
– Pirma, reikia pabrėžti, kad A. Lukašenka nėra savarankiškas žaidėjas. Jo retorika ir veiksmai bus lemiami Maskvos – paties A. Lukašenkos ir Baltarusijos priklausomybės nuo Rusijos. Jei žiūrime į dujų nutraukimą, reikia pabrėžti, kad per Baltarusiją ir Lenkiją einantis „Jamalo-Europos“ dujotiekis priklauso „Gazprom“. Baltarusija gana seniai yra pardavusi didžiąją dalį savo energetikos infrastruktūros Rusijai.
Antra, pati Baltarusija 100 proc. priklauso nuo Rusijos dujų, naftos ir elektros. Ji turi didžiulę priklausomybę.
Žiūrint toliau, kodėl Maskvai šiandien būtų naudinga skelbti ir turėti tokį grasinimą Europai – kad dujų tiekimas per Baltarusiją gali būti nutrauktas? Kaip tik šiuo metu paleidžiamas „Nord Stream 2“ dujotiekis. Vladimiras Putinas ir „Gazprom“ yra daug kartų pabrėžę, kodėl šis dujotiekis yra toks svarbus Europai – kad jai trūksta dujų, kad tiekimas per Ukrainą yra potencialiai nesaugus.
Šioje situacijoje, kai rudenį buvo dujų trūkumas, kai daug Europos šalių turėjo pradėti naudoti savo dujų rezervus, o kainos buvo pakilusios, A. Lukašenkos grasinimai, kad jis galėtų daryti įtakos dujų tiekimui, skamba dar grėsmingiau. Tai V. Putino pasisakymams dėl „Nord Stream 2“ suteikia dar daugiau svorio.
– Paminėjote realesnes priežastis, kurios greičiausiai slypi už A. Lukašenkos grasinimų. Tačiau jo pasisakymas buvo pateiktas kaip atsakas į Europos Sąjungos sankcijas. Kaip tik praėjusią savaitę buvo pritarta naujam sankcijų paketui, kuris bus taikomas režimo pareigūnams ir įmonėms. Ar dėl to galima tikėtis kažkokių veiksmų iš Baltarusijos?
– A. Lukašenkos režimas turi labai mažai kozirių, t. y. turi labai mažai svertų prieš Europą, o dujotiekis yra vienas iš dalykų, kuo jis gali grasinti. Vėlgi, aš abejoju, ar tokį sprendimą A. Lukašenka priimtų pats vienas. Manau, toks sprendimas būtų priimtas tik tada, jei jam pritartų Kremlius.
Ar šiandien Kremliui tai būtų naudinga? Tai klausimas, bet žiūrint į ateitį, į Rusijos energetikos strategiją – jie turi labai aiškų tikslą. Tai – panaikinti tranzito šalis. Jie siekia, kad kad jų energetikos prekyboje tranzito šalių nebūtų.
Tai matome jau labai ilgai. Ar tai būtų dujose, ar naftoje. Pavyzdžiui, į „Mažeikių naftą“ naftotiekis nebeveikia jau labai seniai ir niekas nebeturi lūkesčių, kad jis kada nors būtų atidarytas. Taip pat yra ir Latvijoje su „Ventspils nafta“.
Tuo metu Ukrainoje yra didelė diskusija. Tačiau ateityje Rusija yra pasakiusi, kad jie tikrai nori, jog per Ukrainą dujos nebeitų. Ar bus tiekimas per Baltarusiją ir Lenkiją – priklausys nuo to, kokia valdžia bus Baltarusijoje. Jei ji pasikeistų ir vietoje A. Lukašenko ateitų proeuropietiška, labiau nepriklausoma valdžia, tada tiekimas tikriausiai būtų nutrauktas arba labai apribotas.
– Jei padarytume prielaidą, kad Kremlius šiandien sutinka ir ryžtasi tokiam žingsniui (dujų tiekimo per Baltarusiją nutraukimui), juk vis tiek yra sutartyse numatytos sąlygos. „Gazprom“ susigadintų reputaciją ir visa Europa siektų kaip įmanoma greičiau atsisakyti dujų.
– Tai gali būti nebūtinai staigus veiksmas. Gali būti trukdžiai, kliūtys. Kad „kranelis“ būtų užsuktas staiga vieną dieną – tikriausiai to nesitikime. Sutrikimų tranzito šalyse matome jau dabar, pavyzdžiui, per Ukrainos dujotiekius.
Kadangi yra naujasis „Nord Stream 2“ dujotiekis, Rusijai būtų naudingiau per jį daugiau dujų pateikti į Vokietijos rinką.
– Pažiūrėjus į Rusiją ir Vakarų Europą jungiančių dujotiekių žemėlapį, matome, kad vienas yra Baltarusijoje, kitas – Ukrainoje, trečias – Baltijos jūroje. Kalbant apie pastarąjį, „Nord Stream 2“, kaip manote, kada jis galėtų būti sertifikuotas Ar tam įtakos turi politiniai procesai?
– Dėl sertifikavimo yra ES reguliavimas. Klausimas, kiek Briuselis atsilaikys, kiek griežtai ir tvirtai sieks, kad „Gazprom“ laikytųsi viso reguliavimo. Iš kitos pusės, Vokietijos nuomonė nepasikeitė, ji šį projektą labai nori paleisti. Jie mano, kad tai bus naudinga.
Manau, kad „Nord Stream 2“ tikrai pradės veikti. Taip, amerikiečiai bandė jį sustabdyti su sankcijomis, bet tai pradėta per vėlai ir jo nesustabdė. Jo įtaka yra dvipusė. Iš vienos pusės, tai laimėjimas Rusijai, nes ji sugebėjo prastumti šį dujotiekio projektą, nors Europai jo nereikia.
Yra pakankamai dujotiekių – per Ukrainą, per Baltarusiją, o dar niekas nesitiki, kad Europos dujų vartojimas augs. Geriausiu atveju jis yra stabilizavęsis dabartiniame lygyje. Europa ir konkrečiai tokios šalys kaip Vokietija turi labai aiškią atsinaujinančios ir žaliosios energetikos strategiją. Tokiose aplinkybėse prastumti šitą projektą Rusijai buvo didžiulis laimėjimas.
Iš kitos pusės, negalima pamiršti, kad dujų rinkos pasikeitė. Dabar turime globalią dujų rinką. Europos šalys turi suskystintųjų dujų terminalus, yra jungtys, daug reglamento, kuris sustiprina dujų saugumą. Tikėtis, kad su „Nord Stream 2“ Rusija galės užsukinėti „kranelį“ arba labai stipriai daryti įtaką Europai, nebegalime. Europa turi kitų alternatyvų, pakankamai tvirtą energetinį saugumą.
– Visgi, kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos apsigalvojo dėl „Nord Stream 2“? 2020 metais buvo paskelbtos sankcijos, bet šiemet panaikintos. Kas pasikeitė?
– Manau, kad tai buvo bandymas išsaugoti veidą naujajai Joe Bideno administracijai, matant, kad realiai šis žaidimas jau pralaimėtas. Taip pat tai buvo bandymas pagerinti santykius su Vokietija, šiuo metu stipriausia ES galia. Buvo traktuojama, kad jie buvo pagadinti Donaldo Trumpo administracijos.
– Ką galvojate apie naująją Vokietijos vyriausybę ir jos planus dėl energetikos santykiuose su Rusija? Kaip manote, ar jie turi galimybių daryti strateginius pokyčius, ar tik pamažu galėtų ką nors keisti?
– Kažkokių ryškių pokyčių, pavyzdžiui, su „Nord Stream 2“ negalima tikėtis. Angelos Merkel vyriausybė turėjo daugiausiai šansų jį sustabdyti, jei būtų norėjusi tai padaryti.
Toliau Vokietija laikysis savo atsinaujinančios ir žaliosios energetikos politikos, o kaip įvykdys šį paketą – didžiulis klausimas, nes kol kas jis nebuvo labai sėkmingas. Galbūt tai buvo susiję ir su „Nord Stream 2“, kad šis projektas padengtų jų energetikos trūkumą.
– Kalbant apie Ukrainą, kaip manote, koks likimas laukia jos, kaip dujų tranzito šalies, kai pradės veikti antrasis „Nord Stream“?
– Manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje Ukraina turi mažai šansų išsilaikyti kaip viena pagrindinių dujų tranzito šalių iš Rusijos į Europą. Nuo pat V. Putino atėjimo į valdžią, jis labai aktyviai vykdo šią politiką ir siekia panaikinti tranzito šalis, kad Rusija turėtų tiesioginį tiekimą į šalis-klientes.
Be to, tranzito šalys iš žaidimo išmetamos tada, kai jos pakeičia savo politinę orientaciją. Kai jos nebebūna artimos Rusijai, kai jų vyriausybės nebėra kooperatyvios, tada jos dažniausiai palaipsniui išmetamos. Tai matome Ukrainoje, tiekimas per ją jau daug metų mažėja. Taip pat turime pasisakymus tiek iš „Gazprom“, tiek iš Kremliaus, kad Ukraina nebebus tranzito šalimi Rusijos dujoms. Jei kažkas pasikeistų Ukrainos politikoje ir ji vėl taptų artima Rusijos sąjungininke, gal tada pasikeistų požiūris ir dėl tranzito.
Techniškai dar svarbu suprasti, kad Ukrainos dujų tranzito sistema yra labai didelė ir reikalauja daug investicijų. Jei palaipsniui bus mažinama, kiek dujų per ją tiekiama, ji negali funkcionuoti minimaliai, taip sistema neveikia. Ji negali veikti 20 ar 30 proc. pajėgumu. Todėl galiausiai žaidimas tampa „viskas arba nieko“, nes reikia daug lėšų jos palaikymui. Negali jos tai užsukti, tai įjungti.
– Šiuo metu dujų tema yra aktuali būtent dėl to, kad jų kainos išaugusios. Kaip manote, kas dėl to kaltas? Ar dar ilgai tęsis aukštų kainų laikotarpis?
– Tai lėmė ne vienas faktorius, tačiau Europoje pirštas buvo rodomas į „Gazprom“, kuri pasinaudojo savo monopolijos galia ir sukėlė kainas mažindama tiekimą. Iš dalies tai veikė, bet kadangi dujų rinkos yra globalios, yra ir kiti veiksniai.
Yra didžiulė paklausa iš Azijos, Kinijos. Tai daro įtakos kainoms, nes daug dujų krovinių nuėjo į Aziją, jie buvo pasiruošę mokėti didžiausias kainas.
